Paieška Ašakotos, bet meškeriojamos...

Ašakotos, bet meškeriojamos...

Kai kimba strepečių genties žuvys

Vacys PAULAUSKAS

 

Žuvų vertę ne visi suprantame vienodai, o ir „iš matymo“ pažįstame ne visas. Populiariausios tos, kurias dažniausiai matome suguldytas ant prekystalių ir vartojame maistui. Bet mūsų krašto vidaus vandenyse apstu žuvų, kurių nė su žiburiu prekybos centruose nerasime. Vienos iš tokių yra karpiažuvių būrio, karpinių šeimos, strepečių genties žuvys. Verslui jos nereikšmingos, specialiai nežvejojamos, o sugautos paprastai priskiriamos prie kitų žuvų kaip priegauda. Žuviena jų ašakota ir kulinariniams šedevrams netinkama. Nepaisant to, šios žuvys –  geidžiamas meškeriotojų laimikis. Dauguma žvejų mėgėjų labiausiai vertina europinio šapalo (Leuciscus cephalus) žūklę.

Tai nedideliais tuntais Nemune, Neryje, Žeimenoje, Merkyje, Šventojoje ir kitose upėse gyvenančios žuvys. Mėgsta sraunumas, rėvas, smėlingus ir žvirgždėtus gruntus. Dažnai aptinkamos duburiuose ties greitos ir grįžtamos srovės riba, mėgsta vietas su virš vandens palinkusiais krūmais ar medžiais. Jų yra Kuršių mariose, pasitaiko pratekančiuose ežeruose. Įdomu tai, kad šapalų yra tvenkiniais pavirtusiose žvyrduobėse. Tokiuose telkiniuose teko meškerioti šapalus Kelmės ir Rokiškio rajonuose. Dažniausiai šapalai užauga iki 30-40 cm ir siekia kilogramą. Didesni (iki 60 cm, iki 6-7 kg) labai reti. Ilgą laiką meškeriotojams nebuvo ribojamas sugaunamų šapalų ilgis, mažiukų naudojimas gaudant plėšriąsias žuvis. Atsižvelgus, jog šapalai neršia būdami 4 metų amžiaus ir pasiekę 20-25 cm ilgį, dabar juos, mažesnius nei 25 cm, gaudyti draudžiama.

Maitintis šapalai pradeda nuo pavasario, vos palikę ramias žiemojimo gelmes, iki ledui sukaustant vandenis. Maistui neišrankūs – ėdrūs ir visaėdžiai. Jaunikliai minta planktoniniais, suaugę – bentosiniais bestuburiais, žuvų ikrais, vabzdžiais, žuvų, vėžių, varlių jaunikliais, kirmėlėmis, moliuskais. Ypač mėgsta ant vandens nukritusius vabzdžius: grambuolius, žiogus. Tvirtais rykliadančiais šapalai lengvai įveikia kietą maistą.

Šapalai, tos plačiaburnės, storasprandės žuvys, stiprūs ir labai atsargūs. Ypač sunku pergudrauti stambesnius individus, nes kuo storasprandis didesnis, tuo jis atsargesnis. Jį gali išgąsdinti ant vandens krentantis žvejo ar net meškerės šešėlis, todėl maskuotė būtina.

Šios gražios žuvys meškeriojamos visais leistinais būdais ir įvairiausiais masalais. Kai mokytojavau Šilalėje, labai smagi šapalų žūklė būdavo Akmenos upėje. Ant plūdinės meškerės kabliuko tikdavo sliekas, apsiuvos lerva, tešla ar duonos minklė. Dugninei praversdavo vingiliai, kurių prisigaudyti galėjai be jokio vargo. Nereikėjo jokio kastuvo. Išmetei ant kranto abiem rankom pakabinto dumblingo smėlio, apšlakstei vandeniu ir žiūrėk, kaip iš krūvos vingiliai lenda. Atsikėlus į Vilnių, kol Elektrėnų elektrinė dirbo visu pajėgumu ir tvenkinio šiltajame kanale buvo stipri srovė, daug šapalų sugaudavo plūdininkai ir spiningautojai. Dirbant Vilniaus SOS vaikų kaime kelis kartus teko su vaikais stovyklauti sodyboje prie Strėvos. Joje gražių šapalų pagavome palaidyne meškere ant konservuotų kukurūzų.

Vasara tik prasideda, o kartu stiprėja ir plačiaburnių šėlsmas. Tiems, kurie nori detaliai susipažinti su šapalų žvejyba, patariu atsiversti š. m. gegužės mėnesio „Meškeriotojo“ žurnalą Nr.5 (174). Jame trijuose straipsniuose aptarta šapalų žūklė spiningu, palaidyne, pusdugnine ir dugnine bei museline meškerėmis.

Tai pačiai strepečių genčiai priklauso paprastoji meknė (Leuciscus idus). Jaunos meknės panašios į kuojas, vyresnės – į šapalus, tačiau jų kūnas platesnis, galva žymiai siauresnė, trumpesnė nei šapalo. Kūno spalva tamsesnė, žvynai smulkesni, ryškesnė pelekų spalva. Jos aptinkamos Nemune, Neryje, kitų upių žemupiuose, mėgsta lėtą srovę, todėl jų nėra mažuose upeliuose, upių aukštupiuose. Dažnos Kuršių mariose ir kai kuriuose Rytų Lietuvos ežeruose. Meknės užauga iki 80-90 cm ilgio ir 6-8 kg, bet dažniausiai meškere pagaunamos 2-3 kg žuvys. Kadangi subręsta 5 metų amžiaus (perkopusios 25 cm ilgį), draudžiama gaudyti mažesnes nei 28 cm žuvis. Per parą leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 vienetus meknių. Tiek pat leidžiama sugauti ir šapalų. Meknių žuviena minkšta, bet labi ašakota. Išvirta sūriame vandenyje įgauna gelsvą atspalvį. Nors meknės savo gyvenimo būdu, elgsena ir mityba panašios į šapalus, tarp meškeriotojų vyrauja nuomonė, jog kartu šios abi žuvų rūšys neaptinkamos. Išimčių pasitaiko, bet šie atvejai reti.

Lietuvoje aklimatizuota meknių atmaina – orfa (Leuciscus idus var. orphus) Ji oranžinės ar raudonos spalvos, o juodi pigmentai koncentruojasi į dėmes. Dekoratyviniais tikslais šios labai gražios žuvys auginamos ir veisiamos tvenkiniuose. Juose jos auga sparčiai. Plaukiodamos paviršiniame vandens sluoksnyje įspūdingai puošia parkų tvenkinius. Lietuvoje orfos žinomos nuo XIX a. vidurio ir buvo veisiamos Trakų Vokės tvenkiniuose. Šiuo metu orfų galima įsigyti  akvariumais, tvenkinių ir baseinų priežiūros įranga prekiaujančiose firmose.

Iš strepečių genties Lietuvos upėse ir upeliuose dar aptinkamas paprastasis strepetys (Leuciscus leuciscus). Tai dažniausiai 20-25 cm ilgio 50-150 g šapalą primenanti žuvis. Tik galva siaura su mažomis pusiau apatinėmis žiotimis. Mėgsta švarų, tekantį vandenį, smėlėtą ar molingą gruntą. Gyvena tuntais, pasitaiko pratekančiuose ežeruose. Jaunikliai minta planktoniniais organizmais, suaugę – vėžiagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, kirmėlėmis, siūliniais dumbliais. Neretai naikina kitų žuvų ikrus ir mailių. Žuvelės baikščios, ištraukus vieną kitą, būrelis išsilaksto, todėl būtina kantrybė ir maskavimasis. Ši žuvis verslininkų nedomina, bet yra svarbus meškeriojimo objektas. Žuviena skani, tik labai ašakota. Būtina žinoti, kad šilumoje strepečiai genda greičiau už kitas žuvis.   

Su šia žvitria žuvele, kelmiškių vadinama bėgūnu, susipažinau vaikystėje žvejybos mokslus pradėjęs Kražantėje ir Vilbėno upelyje. Kibo strepečiukai ant lengvos plūdinukės kabliuko užvėrus sliekutį, musę, žiogą ar kokį kitą vabzdį. Dirbant Lietuvos vaikų ir jaunimo centre su savo jaunaisiais žvejais strepečių pagaudavom Neries tėkmėje. Masalui naudodavom sliekus ir musės lervas.

Strepečiai kimba visą atviro vandens sezoną. Dažnai gaudomi palaidynėmis ir muselinėmis meškerėmis. Smulkios žuvelės – puikus masalas plėšrioms žuvims. Strepečių meškeriojimui jokių papildomų apribojimų nėra.


Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"