Paieška Drovusis ežiukas

Drovusis ežiukas

A. VAIČAITIENĖ

Šiauliai

 

Metų metus keliauju Vijolės upelio pakrantėmis. O ten, šalia mūsų sodų, kiekvieną vasarą užauga naujos laukinių antelių vados. Sykį žiū – kas taip gailiai cypsi po tilteliu? Ogi - mažyčiai ančiukai. Pamačiusi mane, motina baikščiai sklaidosi skubėdama čia prie vieno, čia prie kito.

Po mėnesio jie jau tepu tepu per keliuką žygiavo prie sodria žaluma sužaliavusios šeimininko pievelės. O rudenį, iš tos pačios nušienautos pievelės, skersai kelio kažkur skubėjo gražus suaugusių ančiukų pulkelis. Vienas staiga atsiliko, stop sustojo ir stačias, visai kaip pingvinas, laukia šalikelėj, kol praeisiu pro šalį. Graži akimirka.

Patyriau ir kitą panašią. Sodelyje kaktomuša susidūriau su beskubančiu dar jaunu ežiuku. Paėmiau ant rankų kaip kūdikį. Dabar – kantrybės, ir pažiūrėsiu į jo labai gražų, retai kam matytą veidelį. Juodas. O akys blizga kaip karoliukai. Švelniais, labai švelniais rusvais plaukučiais apaugęs pilvukas, kojelės. Man buvo juokingiausia, kad jis labai rūpestingai slėpė savo veiduką. Na, visai taip, kaip seniau drovios mergytės.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"