Paieška Šventvagiškos mintys

Šventvagiškos mintys

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Europa nuolat susirūpinusi valgio kokybe. Mat mus erzina, kad amerikiečiai valgo genetiškai modifikuotą maistą ir visai dėl to nesuka sau galvos.

Mus tai erzina, nes neturėjome jokių įrodymų, kad tas maistas, tie augalai, daugiausiai kukurūzai ir sojos, kenkia sveikatai. Dabar mes, teisingai galvojantys europiečiai, sugalvojome argumentą. Žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad amerikiečiai labai nutuko dėl to maisto.

Nepasiginčysi – nutukusių ten daug. Ir kaip nenutuksi, jei stambesniame prekybos centre būna kelios dešimtys tūkstančių maisto gaminių pavadinimų, kur nesunkiai rasime genetiškai modifikuotų kukurūzų ar sojų. Jei ne grynų miltų, padažų, tai bent viščiukų, išaugusių su tuo lesalu. Amerikiečių mėsainiai sotūs, tai teisybė. Kai sėdi prie kompiuterio ar guli ant sofos prieš televizorių, nejučia sukerti ne vieną. Ar užsisakai į namus picą. Arba prisiperki labai kaloringų traškučių. Čep čep, trekš trekšt – ir taip nuo ryto iki vakaro. Apie tokį gyvenimą svajotų ir vilkai, tik va – jų likimas prastesnis.

Dabartinių dietologų akimis žiūrint tas maistas, kurį valgė amerikiečiai, keliaudami į laukinius Vakarus ir iš indėnų atiminėdami žemes, taigi tas maistas turėtų būti draudžiamas. Kur tai matyta – pupos, pupelės, grūdų košės su lašiniais, o daržovių – katino ašaros. Šitaip valgydami, turėjo staigiai nutukti ir greitai mirti. Bet kažkodėl nenutuko, kūrė nausėdijas, tiesė kelius, statė miestus. Ar tik ne dėl to, kad sočiai pavalgius dar ir sunkiai dirbti reikėdavo?

Europai irgi nereikėtų bijoti tų amerikietiškų mėsainių. Užvalgei, paskiau kas žemės arti, arkliuką pasikinkęs, kas tvartų mėžti, o ponios ir panelės – to mėšlo po laukus kratyti. Arba kiaurą dienelę linelių rauti. Rankomis. Pasilenkus. Paskiau bulves kasti. Irgi rankomis. Ir štai vaikštom visi, nors ir nuo darbo kuproti, bet nenutukę.

Tik va negirdžiu džiūgaujančių šūksnių, kuriais būtų pritarta šiai mūsų nuomonei. Vyresni pasakys – jėgų nebėr, o jaunesni vis taiko vadybininkų mokslus baigti. Patys gal ir šiaip pratinginiautų, tačiau tėveliai, seneliai liepia, studijas finansuoja. Ir tuo būdu augina būsimas nutukimo aukas.

Tų genetiškai modifikuotų iš esmės mes dar nė neragavome. O taukų nusiurbimo fabrikėliai jau sėkmingai veikia ir Lietuvoje. Ir daugybė žmonių dabar velka ne kupras, o taukų kalnus.

Sakoma – kai norisi mušti šunį, lazdą visada surasi. Tvirtinimas, jog amerikiečiai nutuko dėl genetiškai modifikuotų augalų – ta pati lazda. Tik jau labai juokinga. Ir štai čia man ateina į galvą tiesiog šventvagiška mintis: o kas būtų, jei nustotume taip baisiai ėdę? Kur buvę nebuvę, kur reikia nereikia?

Mintis tikrai šventvagiška. Taip jau niekada nebus. Prisiminkime reklamą – atėjai į svečius, pilnas pilvas, o šeimininkė sako – išgerk vaistelių, maistas skrandyje sukris, ir vėl galėsi kimšti. Na, ar ne rojus?

Paminėjau vilkus. Sakiau, kad jie irgi svajotų apie tokį gyvenimą. Pilną mėsainių ir kitų valgomų gėrybių. Bet juk žinome, kad gamta mėgsta saiką.

Mėgsta, kol jos gyvūnai nepatenka į mūsų rankas. Nutukusių vilkų gamtoje nebūna, o riebių šunų pas mus – kiek tik nori. Vilko gyvenimas paprastas. Dažniausiai – alkanas ar pusalkanis. Tarkim, sumedžiojo stirną. Prisiėdė kiek telpa ir ilsisi. Dieną, dvi, tris. Paskiau pilvas duoda signalą – atsargos eina pabaigon. Užteks snausti. Imkis darbo. Ir vilkas imasi, nelaukdamas paskutiniosios. Medžioja. Iš dešimties puolimų geriausiu atveju pasiseka tik vienas. Tuo metu pilvas jau būna visai tuščias. Teisybė, retsykiais jis papildomas kokiu smulkesniu kąsneliu – tarkim, miško pele. Kai pavyksta medžioklė, kai suklumpa kokia stirnelė ar pavyksta nusinešti avį, pargriauti jaunesnį šernioką, ir vėl tas pat ritmas – ramus poilsis tol, kol pilvas vėl ims urgzti. O dabartiniai mūsų šunys, katės, kiaulės, galvijai, net žiurkėnai ar jūrų kiaulytės jau gyvena kitu, žmonių padiktuotu ritmu. Kuo labiau klesti mūsų civilizacija, tuo daugiau ji gamina riebių padarų. 

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Europa nuolat susirūpinusi valgio kokybe. Mat mus erzina, kad amerikiečiai valgo genetiškai modifikuotą maistą ir visai dėl to nesuka sau galvos.

Mus tai erzina, nes neturėjome jokių įrodymų, kad tas maistas, tie augalai, daugiausiai kukurūzai ir sojos, kenkia sveikatai. Dabar mes, teisingai galvojantys europiečiai, sugalvojome argumentą. Žiniasklaidoje pasirodo pranešimų, kad amerikiečiai labai nutuko dėl to maisto.

Nepasiginčysi – nutukusių ten daug. Ir kaip nenutuksi, jei stambesniame prekybos centre būna kelios dešimtys tūkstančių maisto gaminių pavadinimų, kur nesunkiai rasime genetiškai modifikuotų kukurūzų ar sojų. Jei ne grynų miltų, padažų, tai bent viščiukų, išaugusių su tuo lesalu. Amerikiečių mėsainiai sotūs, tai teisybė. Kai sėdi prie kompiuterio ar guli ant sofos prieš televizorių, nejučia sukerti ne vieną. Ar užsisakai į namus picą. Arba prisiperki labai kaloringų traškučių. Čep čep, trekš trekšt – ir taip nuo ryto iki vakaro. Apie tokį gyvenimą svajotų ir vilkai, tik va – jų likimas prastesnis.

Dabartinių dietologų akimis žiūrint tas maistas, kurį valgė amerikiečiai, keliaudami į laukinius Vakarus ir iš indėnų atiminėdami žemes, taigi tas maistas turėtų būti draudžiamas. Kur tai matyta – pupos, pupelės, grūdų košės su lašiniais, o daržovių – katino ašaros. Šitaip valgydami, turėjo staigiai nutukti ir greitai mirti. Bet kažkodėl nenutuko, kūrė nausėdijas, tiesė kelius, statė miestus. Ar tik ne dėl to, kad sočiai pavalgius dar ir sunkiai dirbti reikėdavo?

Europai irgi nereikėtų bijoti tų amerikietiškų mėsainių. Užvalgei, paskiau kas žemės arti, arkliuką pasikinkęs, kas tvartų mėžti, o ponios ir panelės – to mėšlo po laukus kratyti. Arba kiaurą dienelę linelių rauti. Rankomis. Pasilenkus. Paskiau bulves kasti. Irgi rankomis. Ir štai vaikštom visi, nors ir nuo darbo kuproti, bet nenutukę.

Tik va negirdžiu džiūgaujančių šūksnių, kuriais būtų pritarta šiai mūsų nuomonei. Vyresni pasakys – jėgų nebėr, o jaunesni vis taiko vadybininkų mokslus baigti. Patys gal ir šiaip pratinginiautų, tačiau tėveliai, seneliai liepia, studijas finansuoja. Ir tuo būdu augina būsimas nutukimo aukas.

Tų genetiškai modifikuotų iš esmės mes dar nė neragavome. O taukų nusiurbimo fabrikėliai jau sėkmingai veikia ir Lietuvoje. Ir daugybė žmonių dabar velka ne kupras, o taukų kalnus.

Sakoma – kai norisi mušti šunį, lazdą visada surasi. Tvirtinimas, jog amerikiečiai nutuko dėl genetiškai modifikuotų augalų – ta pati lazda. Tik jau labai juokinga. Ir štai čia man ateina į galvą tiesiog šventvagiška mintis: o kas būtų, jei nustotume taip baisiai ėdę? Kur buvę nebuvę, kur reikia nereikia?

Mintis tikrai šventvagiška. Taip jau niekada nebus. Prisiminkime reklamą – atėjai į svečius, pilnas pilvas, o šeimininkė sako – išgerk vaistelių, maistas skrandyje sukris, ir vėl galėsi kimšti. Na, ar ne rojus?

Paminėjau vilkus. Sakiau, kad jie irgi svajotų apie tokį gyvenimą. Pilną mėsainių ir kitų valgomų gėrybių. Bet juk žinome, kad gamta mėgsta saiką.

Mėgsta, kol jos gyvūnai nepatenka į mūsų rankas. Nutukusių vilkų gamtoje nebūna, o riebių šunų pas mus – kiek tik nori. Vilko gyvenimas paprastas. Dažniausiai – alkanas ar pusalkanis. Tarkim, sumedžiojo stirną. Prisiėdė kiek telpa ir ilsisi. Dieną, dvi, tris. Paskiau pilvas duoda signalą – atsargos eina pabaigon. Užteks snausti. Imkis darbo. Ir vilkas imasi, nelaukdamas paskutiniosios. Medžioja. Iš dešimties puolimų geriausiu atveju pasiseka tik vienas. Tuo metu pilvas jau būna visai tuščias. Teisybė, retsykiais jis papildomas kokiu smulkesniu kąsneliu – tarkim, miško pele. Kai pavyksta medžioklė, kai suklumpa kokia stirnelė ar pavyksta nusinešti avį, pargriauti jaunesnį šernioką, ir vėl tas pat ritmas – ramus poilsis tol, kol pilvas vėl ims urgzti. O dabartiniai mūsų šunys, katės, kiaulės, galvijai, net žiurkėnai ar jūrų kiaulytės jau gyvena kitu, žmonių padiktuotu ritmu. Kuo labiau klesti mūsų civilizacija, tuo daugiau ji gamina riebių padarų. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"