Paieška Paguoda – plastikiniai maišiokai?..

Paguoda – plastikiniai maišiokai?..

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Visuomenės ekologinis švietimas – tai problema, kurią savivaldybėms spręsti sekasi nelengvai. Tačiau reikalai klostosi kur kas geriau, jei jos turi gerų pagalbininkų. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos ekologė Kazimiera KLABIENĖ sako, kad šiuo atžvilgiu ypač daug nuveikia rajono ekologinio švietimo centras.

 

Pradedant nuo darželio

 

Tad, suprantama, man parūpsta apsilankyti šioje įstaigoje, kuriai vadovauja vaikų lopšelio darželio „Vyturėlis“ direktorė Nijolė Valienė. „Vyturėlyje“ ir susitinkame. Pastebiu, kad šią ikimokyklinę įstaigą kasdien lankantys vaikai – tarsi mažieji ekologai. Jie ne tik žino, kaip patiems dera gamtoje elgtis, bet net tėvelius, vyresniuosius broliukus bei sesutes pamoko: negalima šiukšlinti aplinkos, visas atliekas reikia dėti tik į konteinerius, o ne mesti, kur pakliuvo!.. Erdvus kiemas, kuriame mažieji bėgioja, žaidžia (vaikų iš viso yra 186), – žalias ir jaukus. Jame nė su žiburiu nepamatysi ne tik kokios nors netvarkos, bet nerasi nė menkiausios šiukšlelės. Vien jau ši ypatinga tvarka, kurią padeda kiek įstengia palaikyti ir patys mažieji, yra puikus pavyzdys tėvams bei visiems aplinkiniams gyventojams.

Ekologinio švietimo centras Pakruojo rajone veikia jau 11 metų. Visus tuos metus jam vadovauja ta pati pirmininkė. Šio centro tarybos narė yra ir K. Klabienė.

„Mūsų ekologinio švietimo centras nėra kokia nors įmonė ar pelno įstaiga, turinti lėšų, tad galime plėtoti tik švietėjišką veiklą. Ir patys turime pavyzdį rodyti, mokyti vaikus ir suaugusiuosius, kaip gamtoje reikia elgtis. Štai šiandien eisime Kruojos upės pakrančių apžiūrėti, nes meškeriotojai dažnai palieka labai netvarkingas savo žvejojimo vietas. Primėto plastikinių butelių, maišelių, kitų šiukšlių. Manau, turėtų būti nemalonu ir pačiam meškeriotojui atėjus rasti netvarką, bet daugelis jų to dar nesupranta. Ar tiesiog nė nepastebi netvarkos. Džiaugiamės, kad mus labai palaiko savivaldybė, nuolat bendradarbiaujame su ekologe Kazimiera Klabiene... Manau, pirmaeilis uždavinys – ugdyti žmonių ekologinę kultūrą. Mūsų darželyje yra labai gerų darbuotojų, kurios sėkmingai dirba ekologinio švietimo darbą. Viena iš jų – auklėtoja Zinaida Žvinklienė, kuri su mažais vaikais vykdo įvairius tiriamuosius darbus: ir vandens lašelį tyrinėja, ir sniegą, ir daug ką kita. Ji su vaikais taip pat prižiūri mūsų žaliąjį taką. Vaikai stebi gamtą ir net savo piešiniuose atgamina tai, ką įsimena. Dalyvaujame akcijoje „Darom!“ ir kituose aplinkosaugos renginiuose. Pakruojo rajone kasmet iškilmingai minima Žemės diena – tai jau tradicija, nereikia mums nė priminti. Visi žinome, kad tą dieną turime paminėti savo gerais darbais... Rengėme diskusijas dalyvaujant Pakruojo miesto Kruojos mikrorajono pensininkams ir kitiems gyventojams. Prie apskritojo stalo diskutavome tema „Apsišvarinkime, saugokime gamtą“, taip pat kalbėjomės apie atliekų rūšiavimo svarbą. Diskusijoje dalyvavo ir gyvenamųjų daugiabučių namų bendrijų atstovai. Ji buvo labai įdomi“, – kalbėjo Nijolė Valienė.

 

Atliekų tvarkymo sistema veikia

 

Pasak ekologės, šiuo metu rajone aktualiausia yra atliekų tvarkymo problema.

„Treji metai jau praėjo, kai ta sistema realiai pradėjo veikti. Sakyčiau, iki 2002 metų viskas vyko labai chaotiškai, bet, kai buvo pradėti kurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai, padėtis ėmė keistis. Tiesa, kol jie buvo įkurti, prabėgo nemaža laiko – net ketveri metai. Bet dabar jau galima sakyti, kad nuo 2006 metų rajone tikrai veikia šiuolaikinė atliekų tvarkymo sistema. Manau, kad per tą laiką – maždaug per pusketvirtų metų – pasiekėme labai daug. Nors galbūt yra nemaža gyventojų, kurie nepatenkinti rinkliava už atliekų išvežimą, bet daugėja ir suprantančių, kad kitaip šios problemos neišspręsime. Taigi niekur nepabėgsime nuo to, ką būtina daryti. Jei daugelį metų buvo beatodairiškai šiukšlinama, nereikia manyti, kad viskas savaime susitvarkys – be gyventojų dalyvavimo, be mokesčio. Keistai atrodo kai kurių žmonių nuostata: girdi, nenoriu mokėti už atliekų tvarkymą, nes tų atliekų neturiu. Tokie tikinimai tikrai nepagrįsti, nes dabar vien išmetamų įvairių pakuočių susidaro, kaip sakoma, devynios galybės. Jei gyventoją išgirstame taip juokingai samprotaujant, stengiamės argumentuotai paaiškinti, kad jis klysta. Įvairiais būdais auklėdami žmones, einame į priekį. Manau, kad dar po kokių penkerių metų pasieksime apčiuopiamesnį mūsų darbo rezultatą. Be abejonės, reikia žmogų ekologiniu atžvilgiu auklėti, šviesti nuo mažų dienų - visa mūsų savivaldybės administracija ta kryptimi dirba. Džiaugiamės, kad svarbią švietimo veiklą rajone vykdo ekologinio švietimo centras. Jam tenka atsakingas vaidmuo ugdant žmogaus ekologinę kultūrą nuo mažų dienų. O savivaldybei daugiau tenka rūpintis suaugusiųjų švietimu“, – sakė K. Klabienė.

 

Pasuko lengviausiu keliu

 

Pažvelkime, kiek per savaitę į namus parsinešame visokiausių dydžių polietileno maišelių, kitokios plastikinės pakuotės... Dažnam iš mūsų ji bent jau tūriu sudaro, ko gera, didžiąją dalį visų atliekų. Ar tai normalu? Tad visai natūraliai kyla mintis: ar negalima priimti įstatymo, kuris įpareigotų gamintojus gaminti, o prekybos įmones naudoti ne „amžiną“ polietileno ar kito plastiko pakuotę, o lengvai suyrančiąją? Jai žaliava, pavyzdžiui, galėtų būti „atliekinis“ popierius, kai kurios kitos išmetamos medžiagos.

„Mes baigiame uždusti nuo polietileno maišelių, plėvelių. Jų pilni miškai, paupiai, o sąvartyne taip pat – beveik vien tik plastikas. Gal pirkėjui suyrantysis maišelis kainuotų brangiau, bet tai atsipirktų kitu atžvilgiu, tvarkant atliekas... Nueini į parduotuvę, nusiperki pieno pakelį, ateini prie kasos – jį tau dar į plastikinį maišelį įdeda. Galbūt taip reikalauja prekybos taisyklės, bet ir taisykles juk galima pakeisti. Pasidairykim po laukus, ir pamatysime, kad jie nugulti visokių polietileno maišelių. Galbūt gaminti suyrančiąją pakuotę būtų brangiau, bet tos išlaidos atsipirktų vėliau, nes būtų mažiau teršiama aplinka. Taigi mūsų teisės aktus derėtų tobulinti“, – įsitikinusi ekologė.  

Iš tiesų, ar gerai apgalvotais teisės aktais nebūtų galima paveikti pakuočių gamintojų, kad, pavyzdžiui, į plastiką jie pridėtų kokių nors jo irimą skatinančių medžiagų? Ar gal vertėtų įvesti tvarką, kad tiesiog parduotuvėje gautas pakuotes būtų galima grąžinti, atsiimant sumokėtus už jas pinigus? Arba plastiko maišelius utilizuoti, o ne padrikai mėtyti į konteinerius, iš kurių jie patenka į sąvartyną ir kur juos vėjas išblaško toli po aplinkinius laukus bei miškus? Štai kokių klausimų kyla. Tuo labiau, kad įmonės, kurios perdirba plastiką, nešvarių pakuočių neima. O ar negalėtų priimti visokias? Tegul tokių ir neperdirbtų, bet, sakysim, kur nors kauptų, kol atsiras atliekų deginimo įmonių, kurioms jos puikiausiai tiktų. Ir būtų paprasčiau žmogui gyventi. Atidavei plastikines pakuotes, o įmonė pati turėtų žinoti, kaip toliau tvarkytis. Kuriant tokias įmones ir darbo vietų daugiau atsirastų. Bet tam reikia konkretaus teisinio reguliavimo. Tiesa, perdirbėjai sako, kad jiems neapsimoka perdirbti plastikines pakuotes, nes didelės sąnaudos. Paprasčiau pagaminti naujas pakuotes. Tad gal reikalai pajudėtų, sukūrus tokių įmonių dalinio dotavimo tvarką?

 

Pavojingos žemės žaizdos

 

Ir dar vieną skaudžią problemą paminėjo K. Klabienė. Tai – požeminių ir gruntinių vandens telkinių tarša. Žemės ūkio bendrovės (kolūkiai) turėjo visokių gyvulininkystės fermų, įvairių dirbtuvių, tad visur buvo prigręžiota vadinamųjų artezinių šulinių. Bendrovėms iširus, vieni gręžiniai atiteko bendruomenėms, kiti  buvo atiduoti vandentiekio įmonėms, bet labai daug liko bešeimininkių gręžinių. Tokių rajone gali būti 30–35 proc.

„Šie gręžiniai užgulė ir mūsų savivaldybės pečius. Jei gręžinys neužkonservuotas, neužtamponuotas, tai yra gili atvira žemės žaizda, pro kurią į požeminį vandenį pakliūva visokių nešvarumų: ir pesticidų, ir trąšų, įkrinta negyvų paukščių, kitų gyvūnų. Tie gręžiniai yra keliasdešimt metrų gylio... Ir tai ne tik mūsų rajono bėda. Apskritai Lietuvoje požeminis vanduo yra gana užterštas. Taigi didžiulė problema yra tų gręžinių tamponavimas. Pernai savivaldybės pastangomis jau sutvarkėme septynis gręžinius. Manau, kad dar liko 40–50 atvirų. Ir gali taip būti, kad išsigręži naują gręžinį, o jo vanduo – jau užterštas nešvarumais, patekusiais per kokį nors atvirą seną gręžinį“, – aiškino ekologė.

Blogiausia, kad iširus žemės ūkio bendrovėms, dingo ir be šeimininkų likusių  gręžinių dokumentai, tad kai kurių jų vietos savivaldybei tiesiog nežinomos...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"