Paieška Ką mena gegužraibė

Ką mena gegužraibė

 

Gegelė seselė raudojo

Devynių brolelių,

Dešimto brolelio raudojo...

 

Eugenija ŠIMKŪNAITĖ

 

Paminėjome šio garbaus žmogaus devyniasdešimtmetį. Smagu būt buvę, jei ir ranką būtume galėję paspausti. Deja... Bet liko jos raštai. Matyt, jau ne visi tuos pasakojimus atsimename. Tad nutarėme priminti – vis apie žoleles, augaliukus, jos brangųjį pasaulį...

 

Kaip žinia, gyvenimas greit bėga. Kartais atrodo, nei tos jaunystės būta, o čia jau senatvė, jau žilė galvon. „Grąžink man jaunystę!“ – visas faustų choras traukia. Ir paslaugūs rūmų alchemikai, astrologai ieško jaunystės eliksyro, kaip ir nuolat dirbančios mašinos, kaip ir filosofinio akmens, visagydančio vaisto. Ieško, kartais žinodami, kad rasti negalima, kartais ir tikėdami, kad rasią. Ko tik tais laikais neišbandyta! Nūdienių faustų auksinės šaknys, baltieji ir raudonieji ženšeniai – tik viščiukų cypsėjimas, palyginus su senųjų faustų išmonėmis. Tikėta, kad žemėje slypi visokių galybių galybės, ir pradėta ieškoti tos galybės, kuri, pridėta prie visų jau žinomų priemonių, suteiktų jaunystės eliksyrams ir gyvybės eliksyrų galią.

Jaunintojai – juodosios magijos tarnai. O kas draudžiama – labiau geidžiama, kas sunkiai gaunama – brangiai perkama. Ir ieškoma dieną naktį. Va, čia ir prasidėjo.

... Auga jos gūdžiose vietose arba bent jau netoli gūdžių vietų, dieną arba visai nekvepia, arba kitaip kvepia, o naktį nuo to kvapo net galva svaigsta, net širdis salsta. Ir žiedai tokie kitokie, ir pačios arba ne žalios, kaip visi augalai aplinkui, arba, jei ir žalios, tai kaip žydinti salamandra (alchemikų „žydinti salamandra“ – tai patinas vestuviniais rūbais), ryškiais taškais pasidabinusios. O jau tos šaknys – lyg gyvataras, susipynusios, it plaštakos godžiai išskėstos arba itin vyriškos. Kai kurios iš tolo, įžanginiam žavėjimui tinka, kitos – privilioti, o dar kitos – jaunystei sugrąžinti. O kaip tiksliai išmanė burtininkai jų augimo vietas, žydėjimo metą!

Slaptas, didelis, painus ir labai pavojingas tas mokslas buvo. Turėjo savų pranašų ir mokslo kankinių, turėjo išdavikų ir begales aukų. Tam mokslui turime būti dėkingi, kad sužinojome, jog karštame vandenyje panardinti gegužraibių šakniastiebių gumbeliai skaidrūs, o išdžiovinti ir sugrūsti – puikiai brinksta, labai švelniomis gleivėmis virsta. Nors iš pačio to mokslo beliko keli kauleliai farmakognostų kabinetuose ar medicinos istorijos muziejuose, beliko kelios pasakų nuotrupos persenusiose knygose, kiek dar iš to pelnosi vienas kitas turgaus sukčius! Atsiranda dar ir dabar žioplių, bet jau auksu niekas nebemoka. Ir ant laužų nebedegina. Pardavėjams pagal spekuliacijos ir šundaktariavimo straipsnius atskaičiuoja, faustus – kurso baigti į atitinkamus dispanserius pasiunčia. Tikra proza.

Bet tarp prozos ir alchemijos būta ir kitokios gadynės – gleivėmis žaizdas tvarstė, vidurių susirgimus gydė, labai plonus siūlus svidino. Ir tiems reikalams tonų tonos gegužraibės šakniastiebių sunaudota – kol pačių gegužraibių beveik nebeliko. Tekstilininkai gavo dekstrinų ir kitų pakaitalų, o  vėliau – ir tirpstančio pluošto. Medikai ko gavo, ko negavo, bet patys žaliavos atsisakė. Gleivės tikrai puikios, tik labai gaila, kad jos ir puiki terpė įvairioms bakterijoms veistis. Čia, žiūrėk, lyg ir viskas tvarkoje, čia vėl – įsikibo į jas kokia vidurių šiltinė ar cholera, o didėjant laukų užterštumui cheminėmis medžiagomis, šios, pastebimai augalui nekenkdamos, puikiausiai gleivėse koncentruojasi. O gegužraibės, kaip tyčia, auga, kur viskas susrūva.

Mūsų tautosakoje gegužraibė, o tikriau visa gegužraibių seserija – tai mergelės seselės, tai nuotakos bernelių ir brolelių nesulaukusios. Vartojamos jos šiek tiek liaudies medicinoje, bet atsargiai, protingai. Beje, ne išskirtinai atsargiai, bet kaip ir visas kitas žoleles vartoti prisakyta: devynias palik, dešimtą skink. Mūsų liaudies medicina ne itin gegužraibes mėgo, nes skintos greit juosta, blogai sudžiūsta, o vaistui tik tokia žaliava gera, kuri nei sujuodo, nei vysdama nugelto. Mūsų protėviai kiek ką darė, iš žalios žolelės darė. O gleivėtų žolių, tik mažiau lepių apdorojant, tikrai netrūko. Sunku pasakyti, ar mūsų žiniuonės kasė gegužraibes, gal ir kasė, bet šaknimis nepasidyvijo, o gal ir visai nekasė – šaknų bei kitų požeminių dalių procentas mūsų liaudies medicinoje gana mažas; vis labiau šakeles, lapelius, žiedelius mėgstame, mat pagrindinė liaudies medicinos taisyklė moko, kad vaistai tik tada geri, kai be skriaudos gauti.

Nei padyvijo, nei pašlovino mūsų liaudies medicina gegužraibių; ir iš teisybės, jos menką medicininę vertę beturi. Tačiau jų gražumą raibumą įvertino, gražiom pasakom sudėjo. O kad tos pasakos vis liūdnos, tai ir skinti nemėgo, mat niekas nenori neštis į namus liūdnus atsiminimus primenantį daiktą. Taip ir augo gegužraibės neskinamos, nors balų pievutėse jų šepečiais priželdavo. Kad ir žinoma mergeles gegelėmis nebevirstant, - vis tik neskinkime gegužraibių, nes jų labai sumažėjo. Nekaskime jų dėl tuščių prietarų.

 

REDAKCIJOS PASTABA. Gegužraibės įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Štai svarbiausi pavojai: vyriškoji gegužraibė – nyksta augavietės keičiant į žemės ūkio naudmenas, taip pat joms apaugant krūmynais ir mišku; šalmuotoji gegužraibė – nyksta augavietes keičiant į žemės ūkio naudmenas (jas įtrešiant, suariant), taip pat joms apaugant krūmynais ir mišku. Gražūs žiedynai skinami puokštėms; mažoji gegužraibė – nyksta augavietes keičiant į žemės ūkio naudmenas (jas įtrešiant, suariant), taip pat jas nustojus šienauti, ganyti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"