Paieška Oi, tu kiškeli, dobilio

Oi, tu kiškeli, dobilio

Eugenija ŠIMKŪNAITĖ

 

Gal ir ne visada laimingas, bet gan turtingas kiškis turi kuo svečią pamylėti. Kiškienė gardžius pyragus kepa, kiškiukai margučius dailiai išrašo, ir daržas kiškio neprastas. Yra čia pagardui mėtelių, yra ropelių, bulvelių, netgi pipirų, yra ir kopūstų.

Ir kad tave devynios, kaip negražiai su tais kopūstais išėjo! Turi zuikis kopūstėlius, dailučius apvalučius, gražiom galvom nuaugusius, kaip maži kiškučiai šoklius. Ir imk tu man taip, pavadink tuos kiškiakopūsčius... perkūnrope. Turi kiškis ir rūgščius augalėlius, kaip dobilėliai trilapius, gražius. Ir še, rūgštynes pamiršę, pavadinom juos kopūstais. Pyktum, bet kad pykti nėr kaip. Kai mokytiems vyrams lietuviškai žolynus pavadinti reikėjo, ne tik vardus, bet ir pavardes sudėti, labai jau trūko tų lietuviškų vardų. Ne visur rašytojai patys pabuvojo, ne visus žmonių vardus užrašė, daug vardų iš lotyniškų ar kaimynų pavadinimų vertė. Negi besupaisysi.

Tų kopūstų daržas miško paunksmėlėje, kur trąšesnė žemė, kur drėgmės nestoka. Grybautojos gerai tas vietas žino – ir per sausumą ten kokį grybą rasi, ir per patį deginimą „kirmijusių“ mažiau, o jau rudenin verčiantis – ūmėdės kaip paltys, pačios tos sūdyti ar raugti, paliepiai, grūzdai, pūkuotės, kiauliabudės ir pienės – gerai šeimininkei grybai mieliausi, tik išmanyk, kaip žiemai paruošti; na, ir rudmėsės netoli.

Švelnūs ir kiškio kopūstai. Žiedeliai baltyčiai, net ir nepasakysi, ar jie raudonai melsvomis dailiomis gyslelėmis, ar tik taip persišviečia, tik jau jų rašto švelnumėlis, lyg abrūso pakraštėlio audimėlis. O ir žiedai tie daugiau palinkę nei pasikėlę būna. Dailioje snapuotoje (mat snaputis ne tokia jau tolima giminė kiškiakopūsčiui) dėžutėje sėklos išnoksta. Lapeliai vėlgi dailučiai, kaip dobilėlio (iš čia - ir kiškiadobilio vardas, iš čia ir dainelė „Oi, tu kiškeli, dobilio...“), tik viršūnėlė lyg iškąsta, mat, labai kiškis skubėjęs žvėrių puoton kvietimus pagarsinti, bėgęs, bėgęs, net užvalgyti laiko neturėjęs, tai kur griebęs lapelį, ten kąsterėjęs. Ir tie lapeliai dailučiai, tai plačiai prasiskėtę vėduojasi, tai aplėpę, tai visai susiglaudę, lyg drauge šilumos ieškotų, tai sausi – tai rasele prausiasi. Piemenys iš jų spėja, giedra, karštis ar šaltis bus. Jei, zuikį prisiminęs, lapelį krimstelėsi – gardžiai, gardžiai rūgštus, lyg ir saldžiarūgštis. O jau bėda būdavo piemenaujant! Sakyte prisakyta kiškio neskriausti, kiškio rūgščių neraškyti, neįdės kiškienė pyrago. Žinia, visaip būdavo...

Tuo rūgštelės gardumu, tuo jos gaivumu senovėje bandė sunkiai sergančius vaduoti. Ir tikrai: trumpam lyg pagerėdavo, net kraujais bespjaudą džiovininkai lyg ir prašviesėdavo, spjaudyti nustodavo, karščiuoti pamesdavo. Neatsitiktinai ir vaistinių lentynose viena pirmųjų grynų augalinių žaliavų atsirado „Acidum oxalicum“; atseit, rūgščiadruskės rūgštis, mat graikams oxys – rūgštis, o halis – druska. Kai lapą kramsnoji – kiek grikši, it druska būtų, o acidum – romėnų mokslui paskolintas rūgšties pavadinimas. Labai jau daug iš tos rūgšties tikėtasi, manyta, ji ligas taip išėdanti, kaip rūdis ištirpinanti. Kas tiesa, tai tiesa, su geležies trivalenčiais (tamsiai rudais) oksalinė rūgštis sudaro dvivalenčius labai mažai težalsvus junginius, gerai tirpsta. O ligoniams negelbsti – su kalcio junginiais netirpius oksalato kristalus, labai dailius, bet it deimantai aštrius sudaro. Ir kai šie per inkstų koštuvėlius braunasi – ten gilius rėžius palieka, nuo tų rėžių randai susidaro, inkstai sukempėja, o kol sukempėja ir žmogų į kapus nuvaro – gerokai pakankina: kristaliukai, inkstų geldelėn sukritę, vienas su kitu jungiasi, eglutėmis ir žvaigždutėmis auga, briedžio ragais šakojasi, į mūrus sukimba, tvirtus akmenis sudaro. Drasko akmuo inkstus, plėšo šlapimtakius, pūslėje stringa. O dar ir žemėse ne vieną paguldo. Ir kai pagalvoji apie tas senelytes ir tetulytes, kurios, piemenis išleisdamos, prigraudindavo – tik jau kiškelių neskriausti, jų rūgštynių neskabyti, galvoji ir neatsigalvoji, iš kur tos ir chemijos vardo negirdėjusios moterėlės taip mokėjo vaikus sergėti, o nūdien ir pamokytos mamytės, vitaminą C bemedžiodamos, brukte bruka vaikams chemijos giminaičius – rabarbarus, granatus...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"