Paieška Žvejo pėdos Nemuno pakrantėje

Žvejo  pėdos Nemuno  pakrantėje      

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Menu, saulėtą gruodžio dvyliktosios vidudienį, į Liškiavos kapines palydėjome neužmirštamą liškiaviškį Algirdą Žitkauską. Dar sunku patikėti, kad nei ryt, nei poryt mes jau nebepamatysime šio stipraus žmogaus, kad niekad nebesutiksime jo prie Nemuno. Algirdas buvo nenuilstantis žvejys, ir svarbiausia dabar mums atrodo tai, kad jis nesižavėjo nei naujoviškomis meškerėmis, nei brangiomis ritėmis ar kokiais nors „vobleriais“. Visi, kas matė, kaip ramiai Algirdas traukia į krantą puskilograminius šapalus, tiksliai manevruodamas ilgiausiu lazdyno meškerykočiu, galėtų paliudyti: senoviška žūklė yra patikimiausia. Žinoma, reikia žinoti, kur tie šapalai tavęs laukia, reikia toli pėsčiomis nukeliauti panemuniais, bet svarbiausi ir įdomiausi vis dėlto yra tie saviti tavo paties įgūdžiai... Gražu būdavo iš toliau stebėti, kaip Algirdas nusviedžia kabliuką su grambuoliu tiksliai ten, kur būtinai ir tūno jo šapalas, o tada, žiūrėk, kaip laiku truktelėjęs valą, jis vos vos kilsteli ilgiausią meškerykotį ir iš lėto po truputį sukdamasis išveda žuvį krantan. Ramiai velka, nes šapalo galva ore, o pats visas dar vandeny ir nelabai blaškosi, nes oras jį pridusina ir apdžiovina jam žiaunas. Ir nenuostabu, kad čia visiškai nereikalinga nei beinercinė ritė, nei teleskopinis meškerykotis, nei jokie kvepiantys masalai. Mauni ant kablio grambuolį, žiogą ar didžiausią naktinį slieką – ir šapalas jau tavo. Bet vėlgi – reikia žinoti, kas tam šapalui kur ir kada tinka, gal ne tiek žinoti, kiek jausti. Štai kodėl prie savo gimtojo Nemuno mįslingai tylus Algirdas Žitkauskas ne retai pėdindavo ir be meškerės. Pastovi, pažiūri, matyt, pasisveikina su upe ir jau žino, ar šiandien žuvys kibs, ar ne. Žūklė didelėje upėje visada yra sunkesnė nei ežere, kuris kasdien tartum vis toks pats tau gali atrodyti. O upė keičiasi labai greitai. Pabandyk pavasarį ką nors pagauti, kai vanduo vis kyla ir kyla, kai prapuola visi pakrantės orientyrai. Prie Nemuno reikia įgimto supratingumo. Sėdi jis, būdavo, prie Danutės parduotuvės ir ilsisi. Ant žolyno guli jo didžioji meškerė, čia pat ir didysis kibiras su dangčiu. Aš pasisveikinęs užklausiu:

- Kaip šiandien žuvys?

- Vandeny...

- Ar kimba?

- E, sau pasigaunu. Kiek čia maniškiams reikia... Pažiūrėk.

Atkeliu kibiro dangtį – gal dešimt didžiausių šapalų! Ir visi gyvi, nes vandens pakankamai daug tame talpiame jo kibire.

Žvejojo Algirdas ir lydekas, ir ešerius, bet naujųjų moderniškų ričių neturėjo, ir jo spiningas taip pat buvo senoviškas. Merkinės žvejai, traukiantys iš Nemuno farvaterio didžiausius šamus bei ūsorius, irgi naujomis ritėmis nepasitiki, nes jos tiesiog neatlaiko, jei šamas sveria 42 kilogramus. Bet čia tikriausiai yra ir kitas motyvas: su beinercine rite lengvą naujovišką blizgutę tegu sau svaido kiekvienas, o senoviškai žuvaujant reikia įgūdžių. Net ir tada, kai valas susimazgo, reikia žinoti, kad tą ,,barzdą” išpainiosi daug greičiau, jei neskubėsi. Net ir čia reikalinga žvejiška kantrybė, o ne aklas pasitikėjimas naująja technika.

Liškiavos senbuvis Algirdas Žitkauskas buvo ne tik sumanus žvejys, bet ir akylas gamtos stebėtojas. Jis žinojo ir savo anūkui Tautvydukui išvardindavo visus panemunės paukščius, jis ne juokais gailėjosi, kad iš lietuviškos spaudos prapuolė „Mūsų gamtos“ žurnalas. Gal prieš dešimtį metų prie Nemuno atsiradę tie keisti paukščiai – kormoranai, ir pirmiausia juos pastebėjęs Algirdas. Žiūriu, žiūriu, pasakojo jis tada, kas gi ten, aname krante, taip stovi toks juodas, nemažas, ir niekaip nesuprantu, kas – nei bebras, nei erelis. Taip ir pasakė – ,,nei bebras, nei erelis”, kad net prajuokino visus jo pasakojimu susidomėjusius vaikus. Paskui jau ir patį Algirdą kai kas pravardžiuodavo bebru. Bet dzūkai už pravardes nepyksta. O tas jo pasakojimas apie neregėtą paukštį buvo ir šiek tiek savikritiškas. Niekas tada Liškiavos krašte dar nebuvo matęs tokio netikėto sparnuočio, o Algirdas, kad ir mėgdavęs pavartyti senus žurnalus apie gamtą, vis dėlto ne iš karto susiprotėjęs, bet tiktai kitą dieną jam dingtelėjo, kad tai kormoranas. Druskininkų žvejai, tiesa, irgi tvirtino pastebėję tą juodą paukštį, bet visi kaip susitarę vadino jį rusišku vardu – baklanas.

Algirdas Žitkauskas pirmasis sužinodavo, kada pradeda žydėti lazdynai, kada pasirodo lepeškomis dzūkiškai vadinamos voveraitės ir tiesiog grybais vadinami baravykai, o vandens lygiui Nemune stebėti jis turėjo savo ženklus. Jeigu, būdavo, pasakysi jam, kad šiandien Nemunas kyla, tai jis ramiausiai patvirtins, bet dar paminės ir centimetrus – kiek būtent pakilo. Šitokią valandą, kai upė kyla ir drumsčiasi, žvejoti nėra ko, galima pasėdėti parduotuvės prieangyje ir su Levukais, su Prunskiu ar su Bitinais pasišnekučiuoti. Bet jeigu tik atsirasdavo tiems broliams čiabuviams neatidėliotinai patrauklus baltosios butelukas, Algirdas kaip mat pasiimdavo savo lazdą ir tylėdamas eidavo šalin. Už tai reikėjo gerbti Algirdą: žvejo žvilgsnis visada likdavo blaivus, o žingsnis tiesus ir spartus. Žingsniuodavo jis visada greitai, nuo lengvos alaus putos kiek pažvitrėjęs, ir būdavo neaišku, kam ta lazda bereikalinga. Jeigu rankose neturėdavo meškerės, tai lazdą – būtinai!

Dar labai gyvi prisiminimai apie šį tikrai ypatingą Nemuno žveją, ir tebelieka neaišku, kada jis su tavim kalbėdavo rimtai, o kada juokaudavo, nes ironijos tikrai nestokojo. Vieną vasarą Algirdas vis prašė patarimo, ką daryti, kad įkyrus genys jį kaskart pakelia per anksti, pabudina gerokai prieš saulėtekį. Atlekia ir kalena prie pat langelio. Ir taip – kiekvieną rytą, tai ką daryti? Aš ir šiandien nežinau, ar tai buvo rimtas klausimas. Bet ir niekada nebuvau girdėjęs, kad kas nors dar prasmingiau būtų paliudijęs, kaip mažasis margasis genys vasaros rytą kaimo žmogų iš miego kelia kuo anksčiausiai. Juk ir saulei vis aukščiau kylant, geniai į laikrodį nežiūri. Kala ir kala. Dirba ir nesiskundžia. Taigi ir žmogus turi keltis kuo anksčiau, kad iki vakaro įveiktų jam skirtus darbus. O darbštumo taip atsakingai ir aktyviai gimtinėje pensininkaujančiam, kadaise net prie atominės elektrinės tarnavusiam ir didmiestines Vilniaus statybas pagaliau į žuvingą tėviškės krantą iškeitusiam Algirdui galėjo pavydėti net ir jaunesni panemuniečiai, daržinių statytojai ir stogdengiai, kapinių tvarkytojai ir kaminų meistrai, žūklautojai ir grybų rinkėjai.

Vieną viduvasario dieną, saulei jau gerokai pakilus, važiuoju dviračiu į Druskininkus ir matau, kad keliuku pro Bočyliškės kadagį atskuba Algirdas su nemažu krepšiu. Palaukiu minutę ir regiu, kaip ryškiai jo krepšyje geltonuoja šviežiausios, ką tik išrautos lepeškos, o šalia jų – net keturi baravykaičiai!.. Sugaišau tą dieną ūkinių prekių parduotuvėje ir turguje, banke ir bibliotekoje beveik tris valandas, tad myniau dviračio pedalus atgal tuo pačiu žilu plentu jau kiek nervindamasis. Gal reikės, galvojau, nerti į Aušrinės eglyną, nes tokiomis dienomis juk ir prasideda baravykų banga, o Algirdas, matai, suspėjo... Bet šitaip save beskubindamas staiga ir vėl išvydau, kad jis lyg tyčia man prieš akis jau grįžta nuo Nemuno – vienoje rankoje ta jo ilgoji meškerė, o kitoje - tas baltas kibiras. Nė žiūrėti nereikia - aišku, kad šiandien ir šapalai gerai griebia, ne tik baravykai dygsta. Šitokių paprastų, bet kasdieniškai reikšmingų nepralenkiamo žvejo pasirodymų jam vienam nuo vaikystės žinomuose panemunės takuose ir tų rimtų pasisveikinimų, ir trumpų šnektelėjimų užmiršti negalima. O sykį net šitaip buvo: braunuosi apžėlusiu Nemuno krantu per nendrinių dryžučių tankmę, žiūriu - krūmo pavėsyje baltas kibiras, o jame pliuškenasi šapalai. Ateina Algirdas su meškere ir perspėja:

- Tu man nepavok žuvų, bo vakar čia mano šapalus jau išvogė undinė.

- Kas tokia?

- Undinė.

- Tai gal audinė?

- Aš ir sakau – undinė, nu tokia kaip kiaunė, tik mažesnė. Bet ir įžūlumas, tik pasižiūri, kad aš toliau nuo viedro nueinu, tuoj išlipa iš upės ir čiumpa mano žuvis.

Ir vėl neaišku, kiek čia tiesos, o kiek paslėptos žvejiškos šypsenos.

Bėgo vasaros, kai reikėdavo tai šen, tai ten vis be atokvėpio visiems čia vienaip, čia kitaip skubėti, bet atslinkdavo ir tokios niūrios vėlyvo rudens ar besiartinančios žiemos dienos, kai, rodos, net šunį būtų gaila iš pirkios laukan varyti. Sėdėk sau prie krosnies ir skaityk žaliojo pasaulio naujienas... Būtent tokią dieną ir pradingo mano Mauras. Tikra bėda. Todėl nedelsdamas ir važiuoju dviračiu iš Aušrinės į Liškiavą tiesiog siaubingai apledėjusiu keliu prieš baisų rytų vėją pusgarsiu niurnėdamas ir niekaip neatsistebėdamas sinoptikais, nes jie gi žadėjo ramų orą. Pirmiausia, žinoma, užsuku į parduotuvę. Prie karštos metalinės krosnelės sėdi Algirdas, pamažu gurkšnoja alų ir į mano klausimą apie dingusį šunį atsako tiesiai:

- Tokią dieną svetimi šunys man nerūpi!

- Bet gal kur matėt jį šiandien? - klausiu.

- Šiandien tai ne, o vakar ritosi su mano Maksu. Nebijok, atsiras... Tu geriau pasakyk, kodėl per radiją sinoptikai taip baisiai šovė pro šalį, a?

- Nežinau. Gal reikėjo pasiklausyt, ką Gardinas kalba, aš pastebėjau, kad baltarusių oro prognozė kartais čia labiau tinka, nei Vilniaus.

- Negirdėjau, ką gudai šneka, bet aš tau galiu pasakyti labai paprastai: rytoj bus panašiai kaip ir šiandien.

- Kodėl?

- O todėl! Kiekvieną vakarą pats sau be baimės šitaip vis žadėk, tai apsiriksi ne daugiau už tuos, kurie per radiją taip užtikrintai visus orus diriguoja.

Visi žino, kad Algirdas buvo ironiškas ir skeptiškas. Bet ir su širdingiausiais dzūkiškais linkėjimais jauniesiems Lietuvos sinoptikams, vis dėlto reikėtų pridurti, kad orų prognozėmis nepasikliaujanti Liškiava yra iš tiesų ypatingoje vietoje. Užtenka pasižiūrėti į žemėlapį ir įsitikinsi: čia gali reikštis ir žemyno įtaka iš rytų, bet gali pasijusti ir Baltijos alsavimas. Mes kartais tikrai nė nebežinome, ar esame vadinamieji „pietvakariniai“, ar „pietrytiniai“ orų prognozių klausytojai. Šitokia painiava gal ir sukelia vietinį etnokultūrinį žvejų skepticizmą. Ir tas nepasitikėjimas virtualiomis orų naujienomis, kažkaip lyg per lengvai byrančiomis iš kosmoso, čia gali pasirodyti taip pat reikalingas, toks pat apgalvotai rimtas, kaip ir žūklautojiškas skepticizmas pašaipokai apžiūrinėjant dar nematytą naujovišką ritę. Juk jeigu be jokio pavydo prisimeni ir savo anūkams taip ramiai pasakoji, kad prieš pusę amžiaus čia netoli prie Žeimių broliai Marcinoniai tikrai išvilko iš Nemuno penkiasdešimties kilogramų šamą, tai juk visiškai įmanoma, kad ir pats šiandien galėtum šitokį stebuklą pakartoti, viską juk Dievo garbei ir savo paties malonumui jau iš prigimimo prie tos pačios upės sugebėdamas ne prasčiau, kaip kad jie ten tada sugebėdavo. Aiškiai juk žinai, kad niekas japoniško valo anuomet neturėjo.

Žūklė yra kūryba. Todėl ji visada bus ir senoviškai mįslinga. Žmogus gali atsisakyti knygų, popierinių laiškų, tradicinių pašto paslaugų, jeigu paaiškės, kad naujoviškos elektroninės priemonės geresnės, bet meškeriojimo tikrai dar neatsisakys. Meškerės kabliuko iš esmės juk nebepatobulinsi. Todėl ir svarbu su pagarba vis prisiminti tą pirmykštę, senovinę žūklę.            

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"