Paieška Bajorės

Bajorės

Eugenija ŠIMKŪNAITĖ

 

Šio oficialaus genties vardo gyvu žodžiu niekas nepatvirtino. Visaip bandoma aiškinti. Vieni sieja tą vietą su kokiais vietos bajorėliais, kiti – su vietovardžiais – Bajorais. Vargu ar tiesą beprieisime. Greičiau bajorėmis jas pavadinome dėl to, kad ir kitose kalbose randame chaniškų, sultoniškų, karališkų pavadinimų. Išsiverskime mūsų skolintąjį rugiagėlės pavadinimą „vosilkos“  - ir bus karališkasis... Šios genties augalai lengvai pastebimi, lyg ir dominuoja, gal dėl to vardai tokie „kilmingi“.

Dar sodriai žaliame rugių lauke pradeda skleistis pavieniai mėlyni „žiedai“, gelsvai žaliose bręstančių rugių pabarėse jų jau daugiau, o brandžioms varpoms nulinkus, rugiagėlė tikrai it karalienė aukso soste atrodo. Ir tokia graži, kad net prisiekę agronomai ją ne tiek plūsta, kiek svėrę.

Jei dėl grožio žemdirbiai lyg ir neprimato rugiagėlės, tai per tą patį grožį pamatė ją katalikų pripažintas Dievo vietininkas žemėje – popiežius. Jau senais laikais iškilmingų pamaldų eisenoje jo takas buvo barstomas rugiagėlių žiedais, tik pakraštiniais, puošniaisiais. Kažkada tų žiedų parūpindavo nuolankūs krikščioniškieji karaliai, vėliau Vatikanas rugiagėlių žiedus pirkosi.

Galėtum manyti, kad pastabi liaudies kūryba, bent jau medicininė, rugiagėlių neaplenks. Neapdovanojo jų nei labai skambiais ar poetiškais vardais, tikrai nedaug ir sakmių, ir žadėjimų sudėjo. Negi būtų nepastebėjus? Ne. Rugiagėlę būsime gavę su rugiais, ir gan vėlokai. Nemenki, labai nemenki žemdirbiai mūsų tėvai buvo ir nuo seno javus augino, taip nuo seno, kad net galima galvoti, ar nebūta čia šiaurinio žemdirbystės centro. Kai drauge su rugeliu atkeliavo ir palydovė rugiagėlė, jai paprasčiausiai nebeliko vietos. Panašiai nutiko ir pomidorams, ir kukurūzams, nors po Pirmojo pasaulinio karo juos jau kiekviename miesteliūkštyje augino, nei užkalbėjimų, nei nusakymų, nei pasakų nesudėta.

Kad ir kukliai, šis tas apie rugiagėlę sudėta. Esą, jei gaspadorius iš pabaigtuvių vainiko rugiagėlių atvirsiąs ir tuo vandeniu pagirdysiąs arklį – tikrai laimėsiąs lenktynes; esą, kupolinių arbata sugebanti tvirtai bet kokį jaunikaitį pririšti, net nuo kitos nurungti. Manoma, kad tas pats vainikėlis ir ištikimybę paliudyti ar apgaulę susekti padedąs, jei mergina nusipinsianti išvakarėse rugiagėlių vainikėlį, išnešiosianti visą naktį, o paryčiais pasidėsianti po pagalve: jei, vos pirmą miegą migusi, atsibusianti ir rasianti skaisčiai mėlyną – meilė tvirta, jei apiblėsusį – bernelis jau kitą bus nužiūrėjęs. Yra ir užkalbėjimas: „Skaistų merkiu, skaistų dedu, kad akys skaisčios būtų...“ Lyg ir viskas.

Ne mistinis ir beletristinis rugiagėlių panaudojimas įvairesnis, bet liaudies ir racionalioje medicinoje. Pakraštinių žiedų arbatomis plauna ir kloja paraudusias akis. Jeigu paraudimas ne infekcinis, jei akių gleivinė per daug džiūsta (pavyzdžiui, dirbant per sausose patalpose, nuolat dirginant dulkėmis ar cheminėmis medžiagomis, dažų tirpikliais), jei nepakankamai išskiriama ašarų arba dėl kanalėlių defekto ar vokų mirkčiojimo jos netolygiai akį drėkina – švelnios, negausios gleivės tikrai ramina. Ir saponinai kiek apvalo gleivinės paviršių, truputį supurena ląsteles – padeda gleivėms giliau įsiskverbti. Aišku, rugiagėlės visai netiks, jei vokai ir taip paburkę, pūliuoja. Panašiai veikdama stemplės gleivinę, rugiagėlių arbata gali palengvinti kosulį, nes kaimynai bronchai reaguoja „dėl kompanijos“ – to paties nervų šakučių veikiami. Kartais rugiagėlės žiedų arbata tinka ir gerklei skalauti, jei tikros ligos nėra, o tik ilgas kalbėjimas ar dainavimas vargina. Iš rugiagėlės pakraštinių žiedų su alūnu gera audėjėlė mokėjo pasigaminti ryškius, skaisčius, neblunkančius dažus, aniliniai rėksniai prie jų – tikri išsišokėliai. Rugiagėlių dažai tikę ir margučiams, ir kraičių skrynioms.

Graižų arbata jau kitu adresu vartojama – šlapimo išsiskyrimui didinti, kartais nuo „skrupulo“. Netrūksta kalbų, kad nuo plaučių uždegimo gydanti. Ir širdžiai padedanti, kojų tinimą atleidžianti. Kitam dar ir nuo galvos svaigimo pagelbėjusi, nuo akmenligės išgydžiusi. Tai vis saponinų darbas. Ne itin, bet šlapimo išsiskyrimą skatina. Jei, širdžiai apsilpus, pradeda kur skysčiai kauptis, tinti paakiai ar kojos – daugiau skysčių per inkstus nuplūsta – ligoniui geriau. Jei skysčiai kaupiasi kvėpavimo takuose, padidinus išskyrimą ligoniui palengvėja, nors rugiagėlės graižai ir negali įveikti nei ūminio, nei lėtinio plaučių uždegimo, nei pleurito sukėlėjų. Saponinai „skalbia“ organizmą iš vidaus, išplauna cholesterolio perteklių, kartais gali ir kokį akmenėlį konkrementą ištirpinti, o trupiniai su skystesne tulžimi ar šlapimu išsiplauna. Nepeiksi – saponinai geri darbininkai. Tik negalima pamiršti, kad jie šalina iš organizmo visas į riebalus panašias medžiagas, ir ilgėliau vartojus (pavyzdžiui, porą savaičių ar dešimtį dienų), gali tirpinti eritrocitų apvalkalėlius, paskatinti senųjų nykimą, trikdyti naujųjų formavimąsi. Tai jau užsiprašyta piktybinė mažakraujystė, ir ne visada, nutraukus vartojimą, pavyksta jos atsikratyti.

Panašiai veikia ir rugiagėlės žolė, tik saponinų veikimas dar ryškesnis. Tinka įvairiems sąnarių šutinimams, nors ir negydo, bet skausmus mažina. Dėl saponinų gali praversti ir įvairias išlietas ar išbertas vietas plaunant. Į vidų vartotina atsargiai, tik gydytojui leidus, trumpą laiką, kaitaliojant su kitomis medžiagomis.

O kaipgi berneliai ir žirgeliai? Rugiagėlės graižai ir žolė truputį didina tonusą. Arbatoje tikrai gali būti tiek, kad nuotaika būtų geresnė. Žirgeliui kiek prasčiau, iš pabaigtuvių vainiko reikiamos dozės neprivirsi, bet uždavęs šeimininkas tikresnis. O lenktynes laimi žirgas ir važnyčiotojas drauge.

Rugiagėlė – ne tik laukų gėlė, jos seserys, labai nežymiai „tesukultūrėjusios“, bet įvairesnėmis žiedų spalvomis įsibrovė ir į darželius. Iš rugiagėlės žiedų ne vienam teko atsitiktinai prasigyventi. Patiekę rugiagėlių puokštes, gana sėkmingai prekiauja gėlininkai. Rugiagėlė – Centaurea cyanus L. – ne tik piktžolė.

Turi rugiagėlė ir pusseserių – pievinę bajorę, dažnai dar į smulkesnes rūšis skaidomą. Nors ši standesnė, daugiametė, ne tokia graži, vartojama tik kaip saponinė žaliava ir šutinimams, ir į vidų. Vardai jos gan prasti – vočiažolė, šutas, prancūzų žolė, skrupulžolė, prausylas. Ne ką čia bepridėsi.

Turi ir „stambiažiedę“ pusseserę – C. scabiosa L. Šioji kartu su rusiškąja ir kalvine atkeliavo į darželius ir ten gan mėgstamos.

Smulkiagraižės seserys (šėruotoji, juodgalvė) pas mus nedaug dėmesio tesusilaukė, nebent koks vasarotojas nežinia kam prisiplėš. Kur sumedėjusių augalų maža, jos gerbiamos – iš jų, kol graižai neprasiskleidę, riša šluotas, vantas. Mėgėjai sako, vanotis – gardumėlis, bumbuliukai taip ir masažuoja odą. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"