Paieška Drūtieji ąžuolai

Drūtieji ąžuolai

Vytautas BAŠKYS

 

Lietuvoje drūtus ąžuolus žmonės visais laikais gerbė ir gerbia. Seniausias ir galingiausias mūsų Stelmužės ąžuolas gyvuoja jau antrą tūkstantmetį. Apie kitą tokį drūtą ąžuolą, buvusį Vyšniakalnyje, prie Bardžių (Bijotų seniūnija, Šilalės r.), klojamos nepaprastos istorijos. Esą, ten augo tiek daug ąžuolų, jog kitados jų viršūnėmis buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Iš visų ąžuolų ypač savo storumu ir šakų bei šaknų platumu išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu.

Tas Bubys buvęs toks tvirtas ir storas, jog nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti. Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia“. Nuo to ir kilęs ąžuolo vardas.

Prieš 200 metų drevėtas ąžuolas nudžiūvo. Apie tai sužinojęs krašto šviesuolis Dionizas Poška, kuris jautė senuose ąžuoluose susikaupusią galią, sumanė jį išsaugoti.

1812 metais Baublys buvo nukirstas ir atitemptas į Bardžius. Išskobus ąžuolo drevėtą kamieno drūtgalį, uždėjus stogelį, iškirtus langus, įstačius duris D. Poška įsirengė menę. Joje tilpo 10­15 žmonių. Įsirengtoje ąžuolinėje menėje sudėjo apylinkės laukuose, prie Adakavo, Baisogalos, Nevėžio surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis ir pan.). Ventos slėnyje, Papilės atodangoje D. Poška pirmasis ėmė rinkti suakmenėjimus, kaip muziejines vertybes, patalpino kitų vertingų senienų, knygų, istorinės archeologinės bei etnografinės vertės dalykų.

Tai buvo nepaprastas įvykis. Kadangi sveikoje Baublio kamieno dalyje buvo suskaičiuota 740 ąžuolo rievių, Poškai kilo užmanymas garsinti Baublį, susiejus jo kilmę su garsiausiais Lietuvos valdovais.

D. Poška pasakojo, jog „miškų  karalius“ Baublys išaugęs iš kunigaikščio Ringaudo kuokos, kuri buvo įsmeigta į žemę medžioklėje nukovus galingą taurą ir išgelbėjus į pavojų patekusio sūnaus Mindaugo gyvybę. Žinoma, tai legenda, bet garsas apie Baublio įsikūrimą Bardžiuose plačiai pasklido.

Baublys patapo garsiausiu kultūros židiniu. XIX a. pradžios lietuvių tautos kultūrinio atgimimo sąjūdžio dalyvis D. Poška tapo vienu žymiausių to meto kultūros veikėju, savo įvairialype kultūrine veikla istorijos, kalbotyros, muziejininkystės srityse užsitarnavęs pagarbą ir pripažinimą to meto šviesuomenėje. Muziejuje lankėsi daug žymių to meto istorikų, kraštotyrininkų. Su rašytoju Dionizu Poška konsultavosi Vilniaus universiteto profesoriai, apie tai daug rašė anuometinė spauda.

Toks muziejus, kuriame sujungta mitologija (ąžuolas - Perkūno medis) bei kultūra, buvo ir tebėra vienintelis Europoje. Čia rašytojas dirbo ir ilsėjosi. Čia jis parašė savo kūrinius. Pagerbdamas senąjį ąžuolą pats D. Poška parašė įsimenantį, šmaikštų atminimą:

Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,

parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.

Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,

Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.

Atsidavęs gimtajam kraštui, tautinei kultūrai Poška, apibendrindamas liaudišką išmintį, rašė: „Žemė, dėl prigimimo motina tikroji, ji gimdo, tauso, pena ir vis palaidoja“. Jo sueiliuotoje elegijoje „Dūmojimas ant senos pilies Vilniuje“ mintys aktualios ir gamtosaugai, ir lietuvių tautai:

Tą vietą – tos Tėvynės – atmink, sūnau geras,

Bet užmiršk! Tuos privylius… Išgamas nederus,

Kad (tokias piktadarybes matant) nepabėgtum

Ir amžinai tos mūsų Žemės neprakeiktum!

... Lietuvoje auga daug garsių drūtų ąžuolų. Senovėje juos laikydavo šventais, prie jų aukodavo aukas dievams bei gamtos galioms. Prie tokių ąžuolų pritapęs skambus senovinis žodis „drūtas“ yra daugiareikšmis, turi sinonimus: storas, žemas, kietas, stiprus, tvirtas. Visuomenės, kultūros veikėjas ir poetas Jurgis Zauerveinas rašė: „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio / Drūtai laikyk, drūtai stovėkie, Lietuviškoji giminė!“

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodžio „drūtas“ vartojimo atvejų pateikta net labai retų apibrėžimų - Medžio stuobrys Baublys.

Įdomu, jog sanskrito kalba žodis „dru“ reiškia mišką, o senosios Romos autorius Gajus Plinijus teigė, jog ąžuolo pavadinimas siejasi su graikišku žodžiu „drue“. Ir kiti šaltiniai aiškina, jog „druid“ gali reikšti ąžuolą. Žinoma, jog Airijoje nuo III a. pr. m. e. ir Galijoje druidai sudarė uždarą luomą, buvo laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dievų. Druidas iš senovės airių drui – išminčius, burtininkas, žynys. Tai sutampa su senąja baltų pasaulėjauta, primena D. Poškos rūpestį tautos kultūriniu paveldu ir savitumo išsaugojimu. Todėl ir drūtas Baublys stebina kaip analogo neturintis gamtos stebuklas.

... Artėjant Baublio, jame įkurto pirmo Lietuvoje muziejaus 200 metų sukakčiai Lietuvos Seimas paskelbė artėjančius 2012 metus Muziejų metais. Numatomas Baublio restauravimas, muziejaus kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms. 200 metų jubiliejus aktualu ir gamtosaugai - atkreipti dėmesį į senojo ąžuolo stuobrio išsaugojimą, juk šis Baublio stuobrys yra vienintelis Lietuvoje įrašytas į Respublikinės reikšmės paminklų sąrašą. Be to, niekas negali pasakyti, kiek dar metų gyvuos mūsų Stelmužės ąžuolas, galbūt Baublio likimas ateityje bus pavyzdžiu ir šiam galiūnui.

... Dionizo Poškos žvaigždė Lietuvoje negęsta. Baublys visada traukia lankytojus, jį žino daugelis lietuvių. Per metus Bardžiuose apsilanko apie 20 tūkstančių lankytojų. 1990 m. prie Baublių pastatytas marmurinis paminklas. Ant granitinio postamento - aukšta kūrėjo figūra, sudvasintas veidas, palinkęs ties knyga. Tad, „sūnau geras“, važiuodamas nuo Kauno Klaipėdos link, nepamiršk pusiaukelėje sustoti, kai prie kelio išvysi užrašą: „Baubliai“. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"