Paieška Šaknimis - į praeitį, šakomis - į šviesą

Šaknimis - į praeitį, šakomis - į šviesą

Marius SEMAŠKA

 

Kiekviena diena yra vakarykštės mokinė. (Publilijus Siras)

 

Stovi tylus ir ilgesingas, su šimtmečių randu nuo žaibo, laukiantis šaltojo periodo pabaigos. Tamsus, išsišakojęs siluetas baltame žiemos fone. Tarsi saugantis gilią paslaptį, kurią sužinoti gali kiekvienas, žiūrėdamas į Adamavo ąžuolą, augantį Sirvėtos regioniniame parke, matantis daugiau nei vien tik medį. Kad įžvelgtum tai, ko nemato akis, reikia susieti istoriją, gamtą, žmonių pasaulėžiūrą.

Ąžuolo amžius yra apie 600 metų. Mintimis persikėlus į tą laikotarpį, atrandame, jog žmonių kultūroje bei pasaulėžiūroje įvyko lūžis. Maždaug tuo metu Lietuva tapo katalikiška valstybe. Pasak istorinių šaltinių Aukštaitija priėmė krikštą 1387 metais. Visgi tai neįvyko per dieną ar net per metus - tai buvo palaipsniui vykstantis procesas. Tikrai neverta nagrinėti klausimo gerai tai ar blogai ir kaip įtakojo įvairius žmonių gyvenimo, kultūros aspektus – galiausiai nuomonių yra įvairių. Šiuo atveju svarbus tik pats faktas, jog taip buvo.

Adamavo ąžuolas tarsi jungia du skirtingus laiko upės krantus – senuosius papročius ir krikščionybę. Jis yra buvusių pokyčių liudininkas. Stiebdamasis į viršų, šakodamasis į visas pasaulio puses, „stebėjo“ dviejų kultūrų susidūrimą.

Pastarasis reiškinys yra įdomus ir svarbus bet kokio vystymosi bei pasikeitimų požiūriu. Tačiau tai natūralu – gamtoje visuomet vyksta pokyčiai. Juk visiems žinomi liaudies posakiai, tokie kaip „Po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka“. Palaipsniui kinta požiūris į aplinką, kažkas užmirštama, kažkas perimama, bet kai kurios bendros, giliai įsišaknijusios vertybės išlieka ir toliau skatina tradicijų ir papročių šakojimąsi. Išlieka bendras požiūris į gamtą – tik galbūt stebint iš skirtingų taškų, remiantis kita patirtimi.

Galiausiai senojo Lietuvių tikėjimo principai persipynė su kitos kultūros pasaulėžiūra ir požiūris į supančią aplinką, pagarba jai išliko. Ąžuolai ir šiandien laikomi didingumo, gyvybingumo, ilgaamžiškumo simboliu.

Laikui bėgant kito ne tik žmonių požiūris, tradicijos, bet ir gamta. Kritę organizmai virto maistinėmis medžiagomis besiveržiančiam į šviesą tarp kitų medžių ąžuolui, nuolat vyko ir tebevyksta cheminių elementų, tokių kaip anglis, deguonis ir kiti, cirkuliacija.

Tad Adamavo ąžuolas, kaip ir daugybė kitų senų daiktų, gamtos objektų ar reiškinių, yra tarsi „prisigėręs“ istorinių įvykių, besikeičiančios aplinkos. Žvelgiant į viską tokiu būdu, supranti, jog istorija nėra tik praeitis, tik tai kas jau buvo – praeitis, dabartis ir ateitis yra glaudžiai persipynusios tarpusavyje.

Paprasčiausiai būnant gamtoje, remiantis sukauptomis žiniomis, stebint kitimą, galima pajausti laiką, - tarsi tiesiogiai stebėti viską, kas buvo, yra ir galbūt dar bus.   

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"