Paieška Šlubės blynai

Šlubės blynai

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Redakcija gavo laiškelį iš Palangos. Alma Rutkauskienė rašo: „Daug metų lesinu karklažvirblius, naminius žvirblius, pietinius purplelius, zyles. Jų lesyklėlės – rudo plastiko nupjauti buteliai. Tuos butelius pritvirtinu miesto gyvatvorėse ir nuolat papildau smulkiomis kruopomis. Purpleliams lesalo paberiu po sidabrine egle. Užtrunka daugiau nei valandą, kol apeinu visas šias valgyklas. Paukščiai žino laiką, kada bus lesinami, ir laukia. Mane jau pažįsta.“

Mano lesyklėlė – prie lango, todėl toli vaikščioti netenka. Valgytojų netrūksta. Kai paberiu mėsos gabalėlių, tuoj atskrenda kėkštai, kuosos, šarkos. Tada smarkiausiai zuja būtent šarkos, nors ir kėkštai mėgsta slėpti lesalą. Šarkos greit greit prisiryja ir paskiau gabalėlius neša kažkur slapton vietelėn.

Apie tokią šarkelę slapukautoją rašo Bronislovas Vaišutis. Sykį jis aptikęs šarkiuką, kurio koja buvo smarkiai sužeista. Parsinešė namo, gydė gydė ir išgydė. Šarkelė labai prisirišo, bet greit parodė savo slaptą ydą – ėmė tempti iš namų viską, kas blizga. Kojelė neišgijo, todėl paukštis gavo nelabai gražų vardą – Šlubė. Taip ir šaukdavo. Bet šarka nepykdavo.

O sykį buvo toks dalykas. Bronislovas Vaišutis užsukęs į kaimynų kiemą. Sėdi, šnekučiuojasi, paskiau atėjo ir šeimininkė, iki tol kepusi blynus. Langas buvo atviras. Šen ten sukiojosi ir šarka. Po kalbos kaimynai pakvietė blynų. Visi nuėjo trobon, o blynų, kurie buvo sukrauti lėkštėn ant stalo, – nė kvapo. Maža to – dingo ir lengvos aliuminio šakutės, liko tik sunkiosios.

Kaimynai spėliojo, kas čia dabar nutiko - nebuvo nė katino, nė šuns, o jei ir būtų buvę – tai šakučių jiems tikrai nebūtų reikėję. O Bronislovas Vaišutis apdairiai nutylėjo, nors šarka paskiau su juo nepasidalino nei blynais, nei šakutėmis... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"