Paieška Ištirpo akiniai

Ištirpo akiniai


Uodai... Ak, uodai... Elena Budnikienė iš Utenos rašo:

„Būdami tremtyje vasarą sulaukdavome dar vienos nelaimės – uodų ir mašalų. Nuo tų mašalų įgėlimų užpuldavo toks niežėjimas, kad iki kraujo nusidraskydavome odą. Nė pasitepusios žibalu neatbaidydavome. Labai sunku buvo pirmaisiais metais. Bet paskiau kažkaip pripratome, gal organizmas ne taip jautriai reaguodavo į tuos mašalų nuodelius, nebesukeldavo alergijos. Bet vis tiek įkyrėdavo. Todėl įsigudrinome pinti iš smilgų vainikus. Smilgų šluoteles užlauždavome žemyn, dirbant jos judėdavo ir šiek tiek nubaidydavo tas museles. Aš ir dabar, būdama miške ir kai puola uodai, nusipinu tokį vainiką ir nuo uodų apginu veidą.“

Kai kas gali pasakyti – kam tie vainikai, jei parduotuvėse daugybė repelentų. Pasipurškei ant veido, rankų – ir vaikštai sveikas.

Kad vaikštai – teisybė, o kad sveikas – tai kažin. Yra ir dabar pardavinėjamų repelentų, vardų čia neminėsiu, kurie veja šalin įvairiausius uodelius. Pažįstamas meškeriotojas dabar į juos žiūri atsargiai. Kodėl? Atsitiktinumas. Apsipurškė veidą, uodai nebepuola, bet paskiau mato – plastikiniai akinių rėmeliai išsiklaipę. Kas čia dabar? Paėmė plastikinį šratinuką ir jį apipurškė tais išgirtaisiais repelentais. Ir šratinukas suminkštėjo.

Tad ką dabar daryti? Kaip atspėti?

Turbūt visiems reikėtų žinoti – jei koks chemikalas ką nors gyvą muša, tai ne ramunėlė jis ir mums patiems. Na, savų veidų ar rankų galime nesaugoti, čia kiekvieno laisva valia, tačiau bent jau vaikų reikėtų pasigailėti. Nenumirs, bet lašas po lašo ir dar kokią nors papildomą alergiją gaus. O tų cheminių alergijų ir taip pilnos trobos.           

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"