Paieška Varnos gliaudo riešutus

Varnos gliaudo riešutus

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Gyvenu Vilniuje, Žvėryne, ties Treniotos ir Birutės gatvių sankryža. Čia pat – pakalnė ir Neris, puiki vieta žmonėms pasivaikščioti, savo šunelius pavedžioti.

Aną dieną išeinu su saviškiu taksiuku – kažkas iš dangaus papt ant sankryžos asfalto. Prieinu arčiau – ogi graikinio riešutmedžio riešutas. Ir vėl – papt iš dangaus. Šį sykį spėju pamatyti varną, kuri tuojau pat nutupia ant namo stogo. Žiūriu – irgi riešutas. Išgirstu nepatenkintą varnos kranktelėjimą. Į jį atsiliepia kita, kurios išsyk nė nepastebėjau, nes buvo nutūpusi tarp krūmų ant tvoros. Jos nepatenkintos manimi, nes į maniškį šunį jau kelinti metai nekreipia jokio dėmesio, jam nė iš kelio nesitraukia.

Gerai žinau, kad tų riešutų kevalo negali sutrupinti nė stiprus varnų snapas. Prisimenu, kad ten, kur įvairūs riešutmedžiai auga nuo senų laikų (Pietų ir Pietvakarių Europoje, Šiaurės Amerikoje), šiuolaikinės varnos jau senokai atsisakė primityvaus metodo, tai yra mėtyti riešutus iš aukštai kur nors ant akmenų, kad tie nors šiek tiek įskiltų. Dabar jos numeta ant asfaltuotų kelių, kur zuja daug automobilių, ir laukia, kol ratas pervažiuos riešutą, jį sutraiškys. Sutraiškymas nebaisus – iš kieto kevalo trupinių varnos išsirenka branduolio gabalėlius. Jei mato, kad riešutas nuriedėjo kelio pakraštin ir ant jo automobiliai neužvažiuoja, paima snapan ir numeta arčiau kelio vidurio.

Dabar niekas neabejoja, jog varnos protu nenusileidžia šimpanzėms, kurios moka riešutus gliaudyti, pasiėmusios akmenį ar kokią storą tvirtą lazdą. Tą patį pagalvojau ir matydamas tas mūsų varnas su jų numestais ant asfalto riešutais. Pakėliau juos, apžiūrėjau – ne iš šiukšlių dėžės, ne iš parduotuvės, šviežut šviežutėliai, dar nė kevalo gyslelės sausai neišdžiūvusios. Vadinasi, kažkur auga riešutmedis?

Pasiteiravau kaimynų – ir še tau: riešutmedis jau kada augo kaimynų kieme, bet tik prieš porą metų pradėjo derėti. O aš nė nežinojau. Taigi viena klausimo dalis paaiškėjo.

Bet liko antroji – kokiu būdu per tokį trumpą laiką mūsų varnos suprato, jog pats efektyviausias būdas tuos riešutus gliaudyti – numesti juos po automobilių ratais? Gal kuri turi giminių kur nors Graikijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir iš jų sužinojo? Kas čia bepasakys.

Šiaip ar taip, tąsyk varnos mane išbarė, kad pakėliau tuos riešutus, paskiau jų širdys atlyžo, nes padėjau atgal, ant asfalto, lygiai į tas vietas, kur jie buvo nuriedėję.

O nuriedėjo prastai – į pakraščius. Varnos patupėjo, patupėjo, mato, automobiliai zvimbia pro šalį, riešutų ratai nepaliečia. Pakilo viena, pasigriebė savo riešutą, nuskrido išilgai gatvės, vėl numetė. Tą pat padarė ir antroji. Neturėjau kantrybės laukti, kaip joms tas riešutavimas baigėsi.

Man – visai neprastai – užsukus pas kaimynus ir kartu su jais papurčius riešutmedį, namo grįžau su pilnomis kišenėmis riešutų. Jie mažesni nei tie, iš pietų kraštų, bet skonis – puikus. Kai nusiperku parduotuvėje, būtinai pasitaiko ar visai sudžiūvusiais branduliais, ar apkartusiais. O čia – visi iki vieno sveiki sveikutėliai, švieži šviežutėliai, gardūs gardutėliai.

Varnos žino, ką daro. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"