Paieška Ten – tūkstantis ežerų

Žvilgsnis į Latviją 

Ten – tūkstantis ežerų

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Sakoma, kad Latgaloje (rytinėje Latvijos dalyje), panašiai, kaip mūsiškėje Rytų Aukštaitijoje priskaičiuojama tūkstantis ežerų, tarp kurių esama ir didelių, su vaizdingomis pakrantėmis. Prie jų kuriasi ar jau įkurtos poilsiavietės su paplūdimiais, viešbučiai. Taigi, sakysim, iš Lietuvos atvykusiam turistui nereikia sukti galvos, kur apsistoti, pernakvoti ar ilgiau pagyventi. Kainos – panašios, kaip mūsų šalyje. O pasižvalgyti po Latgalą tikrai verta, keliautojui yra ką pamatyti.

 

Egzotiškų gyvūnėlių buveinė

 

Vos įvažiavus į Daugpilio kraštą, iš tiesų atsiveria gražus kraštovaizdis, labai primenantis mūsų rytinio Lietuvos kampo gamtos vaizdus su tarpais blykčiojančiais ežerais. Kiek pasukęs kairėn nuo tiesiai į Daugpilio miestą vedančio plento, privažiuoji Sventės svečių namus – ištaigingą viešbutį, įkurdintą praėjusius laikus menančiame restauruotame pastate su puikiu retrointerjeru, prabangiais baldais bei nuostabiai išpuoštomis koklinėmis krosnimis. Kieme – fontanas su skulptūromis, aplink kurį išdėstytos mažytės pavėsinės – čionykščio restorano vasaros „ložės“. O šalimais ošia išlakūs parko medžiai...

Sakoma, kad šios vietos neaplenkia joks smalsesnis iš Lietuvos į Latviją įvažiuojantis keliautojas. Tuo labiau, kad Sventėje yra ir daugiau kur akis paganyti.

Čia veikia įdomus karinės technikos muziejus, kuriame net gali išvysti Antrojo pasaulinio karo laikų vokišką savaeigį pabūklą, kaip teigiama, visiškai tvarkingą, važiuojantį. Bet daugiausia, žinoma, rusiškos technikos pavyzdžių – tankų, artilerijos pabūklų, kurie taip pat yra tvarkingi, iš pažiūros – beveik kaip nauji.

Vaikų džiaugsmui nėra ribų aplankius Daugpilyje įkurdintą nedidelį Latgalos zoologijos sodą su visokiais nelabai stambiais gyvūnais – beždžionėlėmis, pitonais, įvairiais graužikais, be galo įdomiomis labai savotišku gyvenimo būdu skruzdėmis lapkirtėmis, vandens gyventojais – vėžliais, žuvimis. Yra ten netgi itin įspūdingų Centrinėje ir Pietų Amerikoje natūraliai besiveisiančių rupūžių agų, kurios labai jaukios, neprieštarauja, jei paimsi į rankas. Bet tokia rupūžėlė ir ant delno su vargu telpa – atrodo neįprastai didelė.

 

Ant ežero bangų

 

Daugpilio miesto pakrašty, prie didelio Stropų ežero, plyti platus ir ilgas paplūdimys, šalia kurio įkurdintas poilsio bei pramogų kompleksas „Vilnis“. Čia galima rasti nakvynę, paplaukioti po ežerą laivu su nedidele banketų sale, na, ir, aišku, išsimaudyti. Jei mėgsti tai, kas neįprasta, tau pasiūlys prieglobstį plaukiojamame poros aukštų name. Jame taip pat yra ir pirtis bei pobūvių kambarys. Argi neįdomu tokiame būste pagyventi bent keletą dienų? Bet jei nereikia ypatingų patogumų, o keliauji automobiliu, apsistok netoliese esančiame kempinge. Bus irgi gerai.

Jei toliau keliausi šiaurės rytų kryptimi, aišku, neaplenksi Agluonos. Mums šis kraštas įdomus tuo, kad jame iš vietinių gyventojų – daug katalikų ir galima pasigrožėti įspūdinga Agluonos bazilika. Joje per vizitą į Latviją lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Todėl kasmet čia sulaukiama apie 300 tūkstančių maldininkų. Be to, ir aplinkinė gamta keliautoją viliote vilioja.

Įdomus objektas turistui yra taip pat nedidelė duonos kepimo įmonė su muziejumi. Jame galima pamatyti įvairiausius su duonos ruošimu kepti bei apskritai su maisto gaminimu susijusius praėjusių laikų indus, įrankius, ir, žinoma, išgirsti gražų pasakojimą, kaip čionykštė duonelė yra užmaišoma, minkoma ir kepama.

Tas procesas labai panašus į lietuviškos duonelės kelią iš miltų maišo ir vandens kibiro iki šeimos stalo. Lankytojui siūloma ir paragauti riekelę. Nori – užsigerti kvapnia žolelių arbata gali. Suprantama, pasinaudoju ta proga. Taip, duonelė tikrai skani. Kas nori, gali jos ir lauktuvėms nusipirkti.

Sakoma, kad tai vienintelis duonos muziejus Latvijoje.

Šalia Agluonos ant gražios kalvos – iš tolo matomas didelių medžio skulptūrų ansamblis. Ši vieta vadinama Kristaus kalva. Pavadinimo kilmė tampa visai suprantama, kai pamatai, kad meniškai išdrožtų skulptūrų grupės vaizduoja įvairius biblinius siužetus. Yra net visa dvylikos apaštalų grupė.

 

Šiaudinėje pastogėje  

 

Nuo Agluonos pasukus Andrupenės link, galima pasiekti įdomią etnografinę sodybą. Vaizdas – lyg būtum atsidūręs mūsų Rumšiškėse. Visi pastatai – ir troba, ir klėtis, ir kiti – dengti šiaudais. Visi jie atrodo natūraliai, nes yra nuolat lankomi keliautojų, todėl kaip ir gyvenami. Šeimininkai pasiūlo vakarienę, beje, taip pat senovinę. Teko paragauti lyg ir skystos košės, lyg šiupinio. Tai iš įvairių stambių kruopų išvirtas vakarienės valgis su mėsos gabaliukais. Skanu. O paskui iki soties prisikerti bene dar skanesnių varškinių bandelių, pasimėgauji žolelių arbata ir išlenki taurelę vietinės naminukės. Ko dar bereikia dienai baigiantis, kai jau esi pavargęs kelionėje? Tik saldžių sapnų.

Jei nori, šioje sodyboje ir nakvynę gausi.

Verta dar plačiau paminėti latviškos naminukės gamybos tradicijas. Šis menas, kaip ir Lietuvoje, gyvavo anksčiau, gyvuoja ir dabar. Tik nevienodomis sąlygomis. Mūsų šalyje – tai nelegali, vadinasi, baustina veikla, o Latvijoje įstatymas šiuo atžvilgiu žvelgia plačiau, liberaliau. Nori, varyk sau naminukę ramiai, nesislapstydamas, bet tik nepardavinėk. Tai ir Latvijoje neleidžiama. Kas kita sau šiek tiek pasidaryti, kad turėtum kuo svečią pavaišinti. Tai jokia nuodėmė net pavydžiomis valdžios akimis žvelgiant. Todėl visų kaimo sodybų šeimininkai operuoja savo pasigamintu linksminamuoju produktu laisvai. Bet ir saiko nepamiršta. Pavaišina atvykėlį stikleliu, na, jei nori, tai ir dviem stipraus gėrimėlio (nors kiek teko ragauti, latviška „samanė“ stiprumu lietuviškai neprilygsta, užtat skoniu netgi lenkia). Ir kiekvienoje vietoje yra skirtinga, žiūrint, kuo šeimininkai ją pagardina.

O pagardinta gali būti naminukė kad ir medumi. Arba visokiausiomis žolelėmis, dar kai kuo, ko net svečiams kai kurie šeimininkai neskuba sakyti – firmos paslaptis. Teko ragauti pagamintos ne iš kokių nors grūdų, o iš obuolių sulčių. Skoniu, kaip ir kvapu, tas gėrimėlis priminė neprastą kalvadosą. Tiesa, tokį meistrą per trijų dienų kelionę po Rytų ir Šiaurės Latviją pasitaikė sutikti tik vieną kartą. Bet tai jau meistrų meistras. Matyt, todėl visas (o bala žino, gal ir ne visas) to kalvadosiuko darymo paslaptis atskleidė, kad jį gaminti yra sudėtinga, o visas procesas trunka net pusę metų. Ar dažnas turės tiek kantrybės? Taigi šiam specialistui jokia rimta konkurencija, aišku, negresia.

Šeimininkas prie to gėrimėlio duonelės žiauberytę, į medų pamurdytą, akina sukrimsti. Ir ką gi – skanumėlis! Ima noras viską iš pradžių pakartoti. Na, o tada jau tenka susiprasti ir prisiminti gražią užstalės dainą „Negerk, broleli, negerk, trečios...“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"