Paieška Mirusio ąžuolo paslaptis

Mirusio ąžuolo paslaptis

Alfonsas PAPROCKAS

Zarasai

 

Praėjusią vasarą aviečiavau kirtavietėje nuo vaikystės pažįstamame Tabaro miške. Tarp paliktų medžių buvo ir ąžuolų. Vienas iš jų buvo išdžiūvęs, o žievė įtrūkusi ir atsilupusi į kokių 6–7 metrų aukštį, kur prasideda šakos.

Kažkodėl labai parūpo tą žievę atplėšti. Trūktelėjau ir per visą plyšio ilgį nukrito gal pusmetrio pločio gabalas. Išgirdau, kad apačioje kažkas čeža. Matau – maždaug iš metro aukščio krenta ir nuskrenda kažkoks tamsus keistas gyvis. Tuojau nuplasnojo ir antrasis. Supratau – tai šikšnosparniai. Trečias persigandęs staigiai ropštėsi kamienu aukštyn, paskiau krito ir nuskrido. Laimė, ąžuolas augo ant statokos kalvelės, todėl šikšnosparniams užteko aukščio, kad krisdami spėtų išskleisti sparnus.

Pasigailėjau apgadinęs šikšnosparnių namus, bet atšokusios nuo kamieno žievės dar buvo likę daug, todėl tikiuosi, kad tie nekalti gyvūnėliai vėliau rado kur pasislėpti. Ir dar pagalvojau – medis miršta, anokia čia paslaptis, bet jei geriau pažiūrėsi, tai jame rasi daugybę paslaptingų gyvenimų. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"