Paieška Šis tas apie karšį, sparį ir plakį

Ką mėgsta svogūnai...

Šis tas apie karšį, sparį ir plakį

Vacys PAULAUSKAS

 

Tikriausiai sunkiai rasime rūkytos žuvies nevertinantį smagurį. Prekybos centruose prieskoniais pagardintų, rūkyklos dūmeliu nuauksintų skanėstų - nors vežimu vežk. Daugelis jų - ne mūsų krašto, bet iš svetur atkeliavusios žuvys. Tik gerai keptuvei savo dydžiu prilygstanti karšio išklotinė – tikras Lietuvos žvejų kulinarinis šedevras. Ašakų jame į valias, bet nespėriai alaus putą ragaujant verta pasiknebinėti, pirštelius apsilaižant su svarbiausia versline žuvimi iš arčiau susipažinti.

 

Atsargus ir geidžiamas

   

Paprastasis karšis ne vien verslininkų pašlovintas. Tai vienas iš geidžiamiausių meškeriotojų laimikių. Ypač smagu, kai pavyksta ne jaunikliuką, bet kilogramą ar du perkopusį geltonšonį į krantą išprašyti. Mėgsta šių žuvų tuntai dumblinuose ežeruose ir lėtos tėkmės upėse savo į priekį išsikišusiomis žiotimis dugną rausti, moliuskų, uodo trūklio lervų, vėžiagyvių, kirmėlių ir kitokio knibždalo ieškoti. Karšiai ypač ėdrūs po neršto.

Neršia karšiai gegužės-birželio mėn. ant povandeninių  augalų. Jie vislūs, bet daug karšių ikrų suėda vandeniniai vabzdžiai ir įvairios žuvys. Į nerštavietes pirmieji atskuba patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs, pasidengia balkšvais neršto spuogais. Per nerštą jie labai baikštūs ir išbaidyti į nerštavietes gali negrįžti. Seniau prie ežerų per karšių nerštą buvo draudžiama plaukioti valtimis, šventovėse skambinti varpais. Meškeriotojams karšių žūklė leidžiama ištisus metus, tik Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose draudžiama juos gaudyti nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d.

Ežeruose, kur geros sąlygos neršti, karšių smarkiai padaugėja. Pradėjus trūkti maisto žuvų augimo tempas sulėtėja. Augdami tinkamose sąlygose karšiai subręsta šeštais-aštuntais gyvenimo metais (būdami 300-500 g ir pasiekę 24-30 cm ilgį). Skursdami per tiek pat metų subręsta būdami 120-250 g ir tik 17-21 cm ilgio. Tokio dydžio karšiukai sidabriškai pilki. Jų žuviena mažai vertinga. Kadangi rusiškai tokios žuvys vadinamos podlėščikais, meškeriotojai kartais vartoja šią svetimybę, nors tam tinkamesnis būtų lietuviškas vertimas puskaršis. Stambių karšių šonai bronzinio geltonumo, jų žuviena skani ir riebi.

Karšiai labai atsargūs ir bijo triukšmo. Pajaukinus žvejojami plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis. Masalui tinka įvairūs sliekai, musės lervos, konservuoti kukurūzai, šutinti žirniai ir perlinės kruopos, kvapnios tešlos, košės ir blynai. Kauno senosios kartos meškeriotojai karšius Nemune gaudo virtais, cinamonu pagardintais makaronais.

Plūdinei meškerei tinkamiausia ilga, vandenyje stovinti plūdė. Kimbantis karšis, jei tik įranga sumontuota teisingai, iš pradžių ant vandens paguldo arbo iškelia plūdės anteną. Tik po to plūdė panyra po vandeniu. Užkibęs karšis energingai priešinasi, bet, vandens paviršiuje pagavęs oro, greitai silpsta, išsitiesia paslikas ir lengvai paimamas graibštu.

 

Išnykęs gentainis

   

Tai pačiai karšių genčiai priklauso panaši į karšį, lėtai auganti žuvis – sparis. Nuo jo skiriasi ilgesniu, žemesniu, labiau suplotu kūnu. Analinis (pauodeginis) pelekas ilgesnis, žiotys nukreiptos į viršų. Nugara tamsiai melsva, šonai ir pilvas sidabriški. Ežeruose ir tvenkiniuose daugiausiai laiko praleidžia viduriniuose vandens sluoksniuose, o upėse prie dugno. Tolimų kelionių vengia. Neršia gėluose vandenyse gegužės-birželio mėn. Planktonu minta tik jaunikliai, o suaugusios žuvys, skirtingai nuo karšio, maitinasi planktoniniais ir bentosiniais vėžiagyviais, rečiau – kita dugno gyvūnija. Taigi, jis nekonkuruoja dėl maisto su kitomis vertingomis rūšimis. Paplitęs Baltijos jūros baseine (išskyrus Botnijos įlanką), Kaspijos, Juodosios, Azovo jūrų šiaurinėse baseinų dalyse. XIX amžiuje sparis Kuršių mariose buvo verslinė rūšis. Jų sugaudavo Nemune ir Sūduvos ežeruose. Dabar ši didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis mūsų vandenyse neaptinkama ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Sparis – mažesnė už gerose sąlygose užaugusį karšį žuvis. Maksimalus ilgis - 30 cm, svoris - 600 g. Nors sparis gyvena tuntais, laimikiuose pasitaiko retai ir mažais kiekiais. Žuviena vertinama įvairiai. Ji skani, bet ašakota.

 

Kitoks karšis

   

Tai pačiai karčių genčiai priklauso Lietuvoje neaptinkamas į sparį panašus baltasis karšis. Nuo spario skiriasi stambesniais žvynais, apatinėmis storomis žiotimis, buka nosimi ir didelėmis akimis. Jis paplitęs pietinės Kaspijos, Juodosios ir Aralo jūrų baseinuose. Užauga iki 1 kg ir 30 cm ilgio. Kaip laimikis už sparį retesnis. Gyvena ir neršia tuntais upių sraunumose. Minta moliuskais, augalais ir lervomis. Manoma, jog karšių žvejybą išmanantis meškeriotojas gali lengvai pagauti sparių ir baltųjų karšių. Šiaip šios žuvys specialiai nemeškeriojamos, bet pasitaiko gaudant kitas.

 

Ėdrūs ir nemėgstami

  

Šis pasakymas tinka panašioms į jauną karšį mūsų vandenų žuvims – plakiams. Abiejų žuvų rūšių kūno forma ir spalva tiek panaši, jog daugelis jaunų meškeriotojų, arba pardedančių draugystę su meškere vyresnio amžiaus naujokų, plakio nuo karšio nesugeba atskirti. Paklausti sako, jog kimba karšiukai, o iš tikrųjų traukia vieną paskui kitą plakius. Tai aukšta, kuprota, suspaustais šonais žuvis. Žvynai už karšio stambesni, ypač ties galva, santykinai didesnės akys. Žiotys pusiau apatinės, neišsikiša kaip karšio. Nuo jo skiriasi mažesniu nugarinio ir analinio peleko spindulių skaičiumi. Betgi tai suskaičiuoti sugeba tik ichtiologai, o aš savo jaunuosius žvejus mokau atkreipti dėmesį į porinius pelekus. Jie panašiai kaip karšio pilki, bet prie pamatų, skirtingai nei karšio, gelsvi arba rausvi. Manau, tai pats paprasčiausias ir lengviausias būdas atskirti šias dvi žuvų rūšis. Meškeriojant mažų karšiukų geriau negaudyti arba atsitiktinai užkibusius paleisti. To pasakyti apie plakiukus liežuvis nesiverčia. Jie dažniausiai paplitę kartu su karšiais, subręsta anksčiau, auga lėtai. Misdami įvairiu maistu šie ėdrūnai konkuruoja su karšiais, kuojomis, lynais, ešeriais. Tai menkavertės žuvys, dažniausiai sugaunamos 50-100 g. Stambesni, iki 35 cm ilgio ir daugiau nei 1 kg, pasitaiko retai. Plakių gausu daugelyje ežerų ir lėtos tėkmės upių, Kuršių ir Kauno mariose. Plaukioja dideliais būriais. Jų smulkmė trukdo meškerioti vertingesnes žuvis. Daugiausiai stambesnių plakių žvejai mėgėjai, ir ypač sportininkai, sugauna Nemuno deltos regioninio parko vandenyse. Žinomi atvejai, kai varžybų metu Skirvytėje per 3 val. nugalėtojas vien plakių primeškeriojo per 19 kg.

     Plakių žuviena mažai vertinga, ašakota, todėl šios žuvys neturi ūkinės reikšmės ir menkai vertinamos meškeriotojų. Plėšriosios žuvys plakių išgaudo nedaug, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą reikia reguliuoti. Verslininkai teigia, jog, plakiukais patręšus svogūnus, šie labai gerai auga.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"