Paieška Sesutės žibakutės – našlaitės

Sesutės žibakutės – našlaitės

Eugenija ŠIMKŪNAITĖ

 

Ant liekno kaklelio, galvutę pakreipusios, jos į akis taip ir žiūri. Kur besisuktum, akytės vis lydi. Nuo ankstyviausio pavasario ligi vėlyviausio rudens vis matai įdėmų jų žvilgsnį. Vos sniegas kiek pratirpsta, jau ir besižvalgančios. Sniego patalai jau iškritę, dar šykščiai švystelės saulutė – jau ir bežiūrinčios. Lyg ir po sniego patalais jos žydėtų. O ir neapsirikome, žolelės liaunutės, vėjo papučiamos, o žiemos neboja, lyg ta vargo mergelė. Įsižiūrėkime į kurią nors vėlai rudenį, skrotelę sukrovusią – nė menkiausio pumpurėlio nematyti, jei ne su besiskleidžiančiu žiedu, tai stambiu priburkusiu pumpuru pavasarį pasitinka. Gal dėl to mūsų liaudis ir sudėjo vieną gražiausių pasakų apie našlaitę, be tėvelio užtarėjėlio, brolelio globėjėlio palikusią, pamotės žiežulos valioje buvusią, bet nepražuvusią. Kad ir gera pasakos baigtis, pasaka liūdna. Gal kad tos akelės lyg ašarotos, lyg liūdnos. Iš tiesų, nė viena žiniuonė taip tikrai ir neparodė, kur toji akelė – lyg ir pačiame žiedo viduryje, bet šviesi, lyg ir visas žiedas viena akelė, lyg ir žiedelis – veidukas. Kai žiūri ir nematai, tik žinai, kad žiūri, ir ne bet kaip žiūri, ji tarsi prašo, lyg graudena. Tai ir yra žiūrėjimo galybė. Nedažnai taip žmonės žiūri, bet kas taip žiūri, tam paukščiai ore ir žuvys vandenyje paklūsta, akmenys kieti ir žmonių širdys. Taip seni žmonės sako, tie, kurie apie žoles išmano. Panašų įspūdį tos žolelės sukelia ne tik mums. Ir mūsų kaimynai, ir tolimesni, ir artimesni, sesytėmis, broliukais, motinėlėmis vadina.

Botanikai sako našlaitinių (Violaceae) šeimos našlaičių (Viola) genties esant. Rudenį sudygusios labai anksti pražysta, žydėti suspėja ir jų antroji karta, o kad sėklų sunokinti negali, apskainiotos, kartais ir niekur nieko, žalios žalutėlės rudens sulaukia, peržiemoja. Pavasarį dygusios ligi žiemos pražysti, sėklas subrandinti suspėja, bet ir lauke, ir darže būna kerelių, dvi tris žiemas žiemojusių. Žinojau vieną darželinį keriuką, daugiau nei dešimtį metų atgyvenusį, - šiek tiek pridengtas lengvai peržiemodavo. Gal ir dar būtų žiemojęs, nelemtais metais sviedinys išrovė. Būna labai ilgai išgyvenančių, būna, kad ir puikus rudeninis kerelis paprastų paprasčiausiai žiemą iššunta ar iššąla. Taigi našlaitės dažniausiai vienametės, kartais būna ir žiemkenčių, dvimečių ir daugiamečių.

Vargu ar rasime darželį, kuriame nebūtų našlaičių. Dabar pasitaiko ir didesniais, beveik skritulio formos žiedais, dažniausiai vienos spalvos ar vienos vyraujančios, senesniuose darželiuose būdavo „savaradės“, smulkesniais, kiškio snukutį primenančiais žiedais ir kad jau margos, tai neišpasakytai. Kartais dar jų galima pamatyti netoli senų sodybviečių, kapinaičių. Nukeliauja jos ir labai toli, net ir nesuprasi, kaip čia buvo. Jei ir yra koks dėsningumas, tai toli keliaudamos, vis į atviresnes vietas, įpiečiau traukia. Dėl to ir Saulės dukrytėmis pramintos. Vėlgi yra pasaka: siuntusi Saulė dukras žemėn paviešėti, žodžio nepamiršti prisakius. Viešėjo dukros, jaunime linksminosi, ir neapsižiūrėjo, kaip laikas išėjo, skubinosi grįžti, ir žodį pamiršo. Taip vis įpiečiau traukia ir kelio motinop ieško. Tikrai keliauja, ne tiek pačios, kiek skruzdės jas nešioja – sėklos paviršiuje yra skanus minkštimas. Tas gardžias atsargas į namus bevilkdamos vieną kitą ir pameta.

Kiek „savaradė“ kuklesnė už išpuoselėtą darželinę seserį, tiek trispalvė (Viola tricolor L.) kuklesnė už „savaradę“. Jos ir žiedelis mažesnis, dar labiau lapeliai išsiskyrioję, jos ir rūbeliai prastesni, tik mėlynai balti, violetiniai, lelijiniai. Iš šios sesuvos išsiskiria ir pajūrinė – tos žiedeliai tamsesni, violetiniai ar violetiniai su mėlynu. Nuo trispalvės skiriasi ir paliepomis, platesniu kereliu. Žinia, birian smėliukan viena šaknele ne kiek teįsikabinsi, vienu stiebeliu ne kiek teprispausi.

Ir visai našlaitėlių našlaitė, baltais marškoniais pasirėdžiusi, tik kiek saulės geltonumu mažus žiedelius pasidryžinusi – aklutė – Viola arvensis Murr. – dirvinė našlaitė. Ir vėl pasaka aiškina, kaip šioji žiedų netekusi. Sužinojusi našlaitėlė, kad jos žiedai akims gelbsti, o čia ir vienas, ir kitas prašo. Tam lapelį nuplėšusi, tam nuo antro skutelį nutraukusi – beregint ir pati tik pačiu žiedo viduriuku palikusi.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"