Paieška Saulėtoji raktažolė

Saulėtoji raktažolė

Eugenija ŠIMKŪNAITĖ

 

Atrakink žemelę,

škiur joo,

Atrakink žolelę,

škiur joo...

 

Tikroji ganiava prasidėdavo tada, kai pasirodydavo raktažolių žiedai, tad nenuostabu, kad piemenėliai tupinėdavo apie gelsvai žalias pūkuotų, smarkiai surauktų ir kažkuo ėriukus primenančių lapų rozetes žvalgydamiesi, ar nematyti žiedų gumburėlių. Piemeniškas dainas šūkaliodavo, ragindami greičiau žemę, žolę atrakinti, avytes ganyklon išleisti. Ragindavo jas, raktažolėmis vadinamas. Kelių rūšių žiedų skėteliai panašūs į raktų ryšelį. Nelabai žinome, kas ir kada tuos raktus pametė (dangaus vartų sargas, saulė ar pikta ragana), kokias duris jie atrakina, o gal net ir ne duris, o iš mūsų kūno išleidžia įsimetusias jėgas (pavyzdžiui kosulį) ar atvirkščiai – įleidžia sveikatą, pavasariui vartus atkelia ar saulę iš kalėjimo išvaduoja? Ir nežinodami džiaugiamės tais saulėtais žiedais.

Ir ne tik saulėtais – darželiuose rasime raktažolių įvairiaspalviais didesniais aksominiais žiedais. Tai viešnios iš Karpatų; nedidučiais ryškiai avietiniais žiedais – pievinė raktažolė – nusėja Šiaurės Lietuvos pievas. Ir per patį viduržiemį ryškiais žiedais tviska kambarinės raktažolės. Toli sklinda mūsiškių raktažolių šlovė – garsioji gėlių selekcininkė O. Skeivienė už raktažoles ne tik mokslinį vardą gavo, kelios jos rūšys, gėlininkų reikliai patikrintos, susilaukė pripažinimo už žiedyno puošnumą, gražias spalvas, žydėjimo gausumą bei kitus dekoratyvinėms gėlėms svarbius požymius. O. Skeivienės raktažolės gimė kryžminant labai skirtingus žiedus ir toli viena nuo kitos augančias. Tiesą sakant, pasirinkti yra iš ko.

Taip plačiai paplitusios raktažolės ir žiemažalės (šios dažniausiai į kambarius ar šiltnamius pačios ar per savo palikuonis – hibridus patenka), nežinančios nei vasaros darbymečio, nei žiemos poilsio, ir vienametės, ir daugiamečiu šakniastiebiu, kasmet atsinaujinančiais lapais.

Dauguma raktažolių – žolės. Taip plačiai pasklidusios raktažolės labai nevienodos ir dydžiu, ir žiedų stambumu, ir spalva, lapų platumu bei forma. Kad ir kaip būtų įvairios – turi visoms bendrų bruožų, leidžiančių jungti į vieną šeimą. Visų jų stiprus šakniastiebis ir gausios plonos šaknys, nors ir šakniastiebio storis bei ilgis, šaknų gausumas ir šakojimasis priklauso nuo rūšies ypatybių, kurias ji turėjo išsiugdyti, prie tam tikrų sąlygų besiderindama. Visų lapai bukomis viršūnėmis, bukais danteliais, visi kiek pereina į lapkotį, tačiau sausringesnėse vietose augančių ar aukštai į kalnus įkopusių lapo lakštas vos 2–3 kartus platesnis už kotą, o kilusių iš šiltų drėgnų vietų – beveik apvalus, nepalyginamai platesnis už lapkotį. Nelygūs ir danteliai – vieni su lapu susilieję, vos pastebimi, kiti – giliai lapus įkramsnoję. Pietinių raktažolių plaukeliai trumpesni, retesni, o šiauriau augančiųjų – gausesni, švelnesni, ilgesni. Kalnų raktažolės turi ir labai gausių plaukelių, apsaugančių nuo staigių temperatūros svyravimų, ir blizgantį lapo lakšto paviršių saulės spinduliams atspindėti, nes tas, kur auga uolų plyšiuose, nuo staigių temperatūros svyravimų apsaugo įšilusios uolos, o tamsiame uolų fone augančiai nuo dienos perkaitimo reikia pačiai apsisaugoti.

Nors visi raktažolių žiedai dvilyčiai, jie funkcionuoja kaip vienalyčiai – giliai esančius kuokelius praaugusi piestelė negali apsidulkinti savo žiedo žiedadulkėmis, o trumpos, dengiamos kuokelių, nepasiekia vabzdžiai. Trumpaliemenės mezginės paprastai visai sėklų nesubrandina arba sėklos būna smulkios, nepakankamai išsivysčiusios. Raktažolės – vabzdžių dulkinami augalai, dėl to jų vainikėlio atbrailos ryškiaspalvės, kurių mažesnės – tų skėteliai tankesni ar spalva ryškesnė. Per tą spalvų įvairovę raktažolės ir pateko į kambarius, darželius. Pradedančių žydėti ir baigiančiųjų spalva dažnai būna nevienoda. Centrinės Azijos kalnuose augančios „pieninės“ raktažolės žiedų spalva kinta nuo matinės baltos ligi pilkšvai violetinės. Žiedų spalvos nevienodumas dar labiau paryškina žiedyną. Sakoma, kad viena Javos raktažolių keičianti spalvą prieš ugnikalnio išsiveržimą. Nesunku suprasti kodėl – vyraujantis raktažolių žiedų dažas – antocianai, į aplinkos šarmingumą jie reaguoja kaip lakmusas, o ugnikalnio dujų garuose būna ir amoniako garų, būna ir sieros deginių, o su sulfitine rūgštimi antocianai sudaro bespalvius junginius. Raktažolių mezginė rutuliška, sėkloms nokstant išauga į ilgesnį ar trumpesnį, lygesnį ar plačiu dugnu dešimčia dantelių atsiveriantį ąsotėlį.

Raktažolės turi labai daug gerbėjų, net yra gėlininkų raktažolininkų draugijos, leidžiami specialūs žurnalai ir biuleteniai, ne mažiau yra ir raktažoles peikiančių. Mat visų raktažolių rūšių žiedadulkės dirgina odą, kvėpavimo takus, kartais sukelia sunkius alerginius viduriavimus, gėlininkus – raktažolininkus dažnai galime pažinti iš šerpetotos paraudusios odos. Ką gi, gėlininkų odos sutrikimai – profesinė liga, lyg brėžte pabrėžianti, kad kuriant grožį reikia ir aukų. Gėlininkai selekcininkai negali išvengti kontakto su žiedadulkėmis. Tik besigėrintiems raktažolėmis pakanka nekišti nosies į žiedus. Jei namuose yra alergiškai jautrus (sergąs lėtiniu plaučių uždegimu, inkstų ligomis, bronchitu, astma) ligonis – nepirkime kambarinių raktažolių ir jokiu būdu nenešiokime raktažolių puokščių. Puokštės pavojingesnės už kambarines dėl to, kad laukinių ir darželinių raktažolių kuokeliai visada išsivysto, o kambarinių – dažniausiai menkai teišsivysto. Jei jau kalbama apie priminimus, tai turime pripažinti, kad raktažolė –vienas augalų, geriausiai primenančių, kad ne viską dera skinti, kas gražiai atrodo. Ypač reikia saugoti, kad raktažolių neskintų vaikai.

Ne tik gražiais žiedais raktažolės atkreipė žmonių dėmesį – saldokas, lyg paslaptingas kvapas buvo siejamas su įvairiomis raktažolių ypatybėmis – nuo meilės žolelių ligi tardytojų pagalbininkų. Toli ne viskas pasitvirtino, bet eterinis aliejus lieka eteriniu aliejumi – gleivinę dirgina, nelygu koks atvejis – gali ir veikimą paskatinti reikiama kryptimi, gali ir ligos eigą pabloginti.

Raktažolėse yra ir saponinų. Tai stipriai veikiančios medžiagos – jos gali suaktyvinti gleivinės veiklą, it muilai paslidinti paviršių ir išridenti ne vietoje susimetusį akmenioką, gali patirpdinti ir cholesterolio krešulius, bet gali, ir labai greitai, ištirpdinti eritrocitų luobeles. Nemokšos ar „gydymosi saviveiklos“ mėgėjo rankose – raktažolė gali rimtai pakenkti. Gal net ir tą vieną kartą, kai lyg ir padės – gali būti sunkių pasekmių. Raktažolė - nei namų vaistinėlės, nei greitosios pagalbos augalas. Kartais raktažolę liaupsina, kaip turinčią daug vitamino B, kartais rekomenduoja prieskoniams, ypač varškės patiekalams. Teisinga ir viena, ir antra, jei sveiki žmonės ir pasigardina varškėčius raktažolės lapu (vienam žmogui reikia apie šeštadalio lapo) kokį kartelį per metus. Bet jeigu tokius varškėčius valgysime kas mėnesį ar kas savaitę – vargu ar džiaugsimės.

Įvairiuose šaltiniuose vaistingomis vadinamos skirtingos raktažolių dalys, kai kur net šaknys labiausiai vertinamos. Iš dalies tai priklauso nuo vietinių tradicijų, iš dalies ir dėl to, kad, kol nežinota saponinų pašalinio veikimo, geresniais laikyta „stipresnieji.“ Šiandien jau neabejojama, kad šakniastiebių saponinai aštresni, drastiškesni, labiau pažeidžia eritrocitus negu lapų ar žiedų. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"