Paieška Vilkų muzika

Vilkų muzika

Džonas Tebergas (John B. Theberge)

 

Vilkai staugimu vienas kitam praneša, kur esą, galbūt net pasisako savo nuotaikas.

Kadaise galvojome, kad paukščiai čiulba tik tam, kad žmogų linksmintų. Kai 1920 metais iš Elijoto Hovardo darbų sužinojome, kad paukščiai čiulbėjimu skelbia savo teritorijas, mūsų egocentriškumui buvo smogtas smarkus smūgis. Pamažu išaiškėjo ir daugiau įdomių dalykų: kad paukščiai, kaip ir žmonės, turi savo tarmes, kad kiekvienas tos pačios rūšies paukštis gieda kiek kitaip ir iš gaidos vienas kitą atpažįsta. Net naminiai paukščiai, kuriuos žmogus šimtmečiais rūpestingai atrinkinėjo ne pagal protą, o pagal mėsą, sugeba signalizuoti kitaip apie pavojų iš oro, kitaip iš žemės.

Žinduolius pažįstame kur kas blogiau. Be abejonės, jų garsai taip pat reikšmingi, juk gamtoje viskas – forma, dydis, spalva, kiekvienas garsas – turi savo paskirtį. Pasak Darvino, šios gyvūnų savybės visą laiką tobulėja, prisitaikant jiems prie aplinkos.

Staugimas – bene dramatiškiausias garsas gyvūnų pasaulyje. Kokia jo reikšmė vieno iš tobuliausių bendruomeninių gyvūnų – vilko – gyvenime?

Pirmą kartą šiuo klausimu susidomėjome vienoje mokslinėje ekspedicijoje Ontarijo departamente (Kanada). Tada turėjome sudaryti Elgonkvino provincijos gamtos parko vilkų gaujų žemėlapį beveik 8000 kvadratinių kilometrų plote.

Vasarą vilkus stebėti miškuose sunku dėl to, kad nelengva rasti jų buveines. Tačiau pastebėjome, kad vilkai labai dažnai atsako į garsiakalbiu perduodamą vilko staugimo įrašą, todėl tuojau pat apsirūpinome reikiama įrašų įranga. Susisiekti su vilkais sekėsi puikiai, kaip tikriems vilkams.

Vilkai dažnai atbėgdavo į mūsų staugimą, tuo įrodydami, kad puikiai sugeba nustatyti garso kryptį. Šitaip jie, matyt, sugrįžta į gaują po nakties išsiskyrimo. Vilkų bendruomenei staugimas turėtų būti labai svarbus: jei gauja išsisklaidžiusi per kilometrą ir daugiau, tai be garsinių signalų – vien rega ir uosle – jiems neįmanoma būtų susižinoti.

Mačiau, kad atsiskyręs nuo gaujos vilkas gali „spontaniškai“ staugti. Staugia vilkai ir medžiodami, bet nė sykio nepastebėjau, kad staugtų,vydamiesi grobį.

Kartą miško aikštelės pakraštyje aptikau vilkų gaują – keturis suaugusius ir tris jauniklius. Du rytmečius stebėjau, kaip vilkai sugrįžta į gaują. Jau anksčiau naktimis buvau girdėjęs juos staugiant už kilometro, trijų. Tai buvo ir jaunikliai, ir seniai. Jie staugė grįždami. Prieš pat pasirodydami aikštelėje, vieni vilkai staugia, kiti – ne. Kiekvienas gaujos narys ceremoningai sutinkamas: visi glaudžiu būriu bėginėja, linksmai vizgindami aukštai iškeltas uodegas. Po kelių minučių ši ceremonija baigiasi, ir seniai vilkai sugula aukštoje žolėje, o jaunikliai vėl ima žaisti.

Vilkų staugimą sąlygoja įvairios priežastys. Viena iš jų – metų laikas: rudeniop vilkai vis dažniau atsiliepdavo į mūsų staugimą; kita – oras: jei lietinga, netgi vos dulkia, staugiant išgirsi retai. Medžiotojai sako, jog lietingomis naktimis vilkai klajoja, dėl to ir mažiau staugia. Dar viena svarbi priežastis – laikas, praėjęs nuo pirmesniojo staugimo. Etologai pastebėjo, kad įvairios gyvūnų reakcijos pasikartoja tik po tam tikro laikotarpio. Tarytum tasai indas vėl prisipildytų tik po kurio laiko. Gyvūnams, matyt, turi susikaupti „veiksmą skatinanti energija“, tik tada jie pakartotinai reaguoja į dirgiklį.

Tiriant vilkų staugimą, kilo vis naujų klausimų: ar gali vilkai vienas kitą atpažinti iš staugimo, ar juo kas nors pasakoma; jei taip, tai kas?

Pastarasis klausimas jau kiek aiškesnis. Vilkai atsako ne tik į kitų vilkų staugimą (tikrą arba įrašytą), bet ir į žmonių pamėgdžiojimus. Atsako net į visai „nevilkiškus“ garsus. Štai Elgonkvino parke medkirčiai girdėjo, kaip vilkai traukė unisonu su jų pjūklais. O mes netyčia išmokėme vilkų gaują atsakyti į automobilio durų trinktelėjimą. Kasnakt sustodavome plente toje pačioje vietoje ir leisdavome įrašus. Lipdami iš automobilio trinksėdavome durelėmis. Ilgainiui nebereikėjo nė įrašų – vos trinktelėjus durims, vilkai imdavo staugti. Tai labai įdomūs dalykai, bet jų nepakanka, norint geriau suprasti, kada ir kodėl vilkai staugia. Reikia iš arčiau pažinti jų gyvenimą.

Tam pasirinkau tris vilkus, laikomus Elgonkvino parko aptvaruose. Vasarą vieną iš jų, Didįjį Pilkį, nugabenau gal už kokių penkių kilometrų, kur jis retai begalėjo išgirsti kitų staugimą. Nedidelėje miško aikštelėje, už seniai apleistos girininko trobos, surenčiau jam aptvarą ir nuo gegužės vidurio pradėjau stebėti. Leisdavau nepažįstamų ir drauge augusių vilkų staugimo įrašus. Tikėjausi, kad Pilkis juos skirs. Planavau įrašyti Pilkio atsakomąjį staugimą ir kartu pasižymėti, ką jis tuo metu veiks, o paskui iš melodijų skirtumų maniau susekti kokius nors prasmingus signalus. Iš jo atsakymų į nevienodą staugimą tikėjausi išskirti kurią nors vieną gaidą ar gaidų junginį, į kurį atsakoma.

Bet Pilkis nestaugė. Kiekvieną naktį, visą gegužę ir birželį, maždaug kas pusvalandį leidau įrašus arba staugiau pats pro trobelės langą - taip, kad Pilkis manęs nematytų. Jokio atsakymo. Birželio pabaigoje man į talką atėjo žmona Merė. Jau pirmą naktį ji pabandė staugti. Pilkis tuoj pat atsakė – sunku net patikėti! Ji vėl sustaugė – Pilkis vėl atsakė, ir taip visą naktį. Bet jei tik aš paleisdavau įrašą arba staugdavau pats, Pilkis tylėdavo. Jis nepažino Merės, niekada nebuvo girdėjęs jos staugiant, tačiau jai atsakė.

Vieną naktį mes padarėme taip: staugėme tą pačią gaidą. Pianinu tai būtų antros oktavos do. Ir vėl Pilkis atsakė Merei, o ne man. Vadinasi, atsakymo priežastis ne garso aukštis (dažnumas). Taip ir nesužinojome, kas skatino Pilkį atsakyti Merei. Aišku viena – jis puikiai skyrė balsus.

Kitą naktį daviau Pilkiui klausytis įrašyto Merės staugimo. Pilkis tylėjo. Taigi jis skyrė natūralų Merės balsą nuo įrašyto. Koks gi skirtumas? Norėdami išsiaiškinti, padarėme taip: aš atsistojau prie aptvaro, o Merė staugė arba leido įrašą (aš, aišku, nestaugiau, atsakydamas Merei, kaip Pilkis, o tik pasižymėdavau, kuris staugimas, mano manymu, buvo natūralus, o kuris įrašytas). Pasirodė, kad Pilkis mano žmonos balsą skyrė kur kas geriau negu aš, taigi jo klausa geresnė.

Žiemą vilką pakeitėme elektroniniu prietaisu su garso spektrografu, žyminčiu ne tik pagrindinį garsą, vadinamą pagrindiniu dažnumu, bet ir harmonikas, iš kurių susidaro tam tikras garso atspalvis. Juk, pavyzdžiui, ta pati gaida, skambinama pianinu ir gitara, skiriasi harmonikų skaičiumi ir intensyvumu. Spektrografas parodė, kad natūralus ir įrašytas Merės staugimas kaip tik ir skyrėsi harmonikomis – įraše ryškesnė antroji harmonika, o natūraliame – pirmoji.

Vilkų gebėjimas jautriai skirti harmonikas gali padėti prisitaikyti. Jis vilkams praverstų tuomet, jei ir jų pačių staugimas būtų sudarytas iš skirtingų ir prasmingų harmonikų. Taigi ėmiau mokytis vilkų kalbos be mokytojo ir žodyno. Visų pirma turėjau suvokti atskirus garsus, jų galimus junginius, o paskiau susieti su situacija, kurioje jie vartojami. Šitaip galima išnagrinėti ne tik vilkų, bet ir nežinomas žmonių kalbas.

Kartą aptvare vienas vilkiukas smarkiai susižeidė, todėl reikėjo jį nušauti. Gretimame aptvare visą naktį graudžiai staugė vilkas kaimynas. Jo balsas pakildavo aukštai aukštai iki antros oktavos re, po poros sekundžių staiga nusileisdavo per keturias penkias gaidas, o paskui dar sykį staigiai krisdavo. Iš viso susidaro daugiau kaip oktavos skirtumas. Buvau keliskart girdėjęs šitaip staugiant toli nuo gaujos nuklydusius vilkus. Vėliau tą liūdną staugimą vėl girdėjau, kai atskyriau nuo kitų vieną vilką.

Per metus sukaupiau beveik 700 trijų savo vilkų staugimo įrašų, iš jų daugiau kaip 250 – Didžiojo Pilkio. Visada stengiausi pasižymėti, kaip elgiasi staugiantis vilkas – guli ar stovi, žingsniuoja ar bėgioja po aptvarą. Nagrinėjau kiekvieno staugimo pradžią ir pabaigą, aukščiausią ir žemiausią gaidą.

Duomenims kaupiantis, ėmė ryškėti dėsningumai. Kruopšti sonogramų analizė parodė, kad kiekvienas vilkas staugia kitaip, skiriasi staugimo harmonikos. Pavyzdžiui, Pilkio staugimui būdingos bent penkios harmonikos, Ilgaplaukio ir Išdykėlio – ne daugiau kaip keturios, dažniausiai dvi. Jųdviejų staugimas skiriasi pirmąja harmonika – Ilgaplaukio ji visada ryškesnė.

Taigi vilkų balsai, kaip ir žmonių, skiriasi. Vilkai gali labai tiksliai skirti garsus ir greičiausiai dėl to vienas kitą atpažįsta. Kai kurie paukščiai irgi skiria kaimynų ir prašalaičių giesmes ir nevienodai į jas reaguoja. Lygiai taip pat ir vilkai nepainioja saviškio su svetimu. Ši savybė tikriausiai padeda skelbti savo teritorijas ir tuo pačiu išvengti didesnių susidūrimų su kitomis gaujomis.

Gretindamas vilko staugimą su jo elgsena pamačiau, kad du iš stebėtų vilkų eidami ir stovėdami staugia kitaip. Nejudėdamas Ilgaplaukis visada staugia, staigiai nuleisdamas balsą, eidamas – kur kas lygiau, o Išdykėlis – priešingai. Pilkis staugia visuomet vienodai. Skiriasi ir spontaniškas staugimas nuo mūsų sužadinto. Pavyzdžiui, jei paskatiname Pilkį staugti, tai melodija dažniausia kyla laipsniškai, o jei staugia pats – iš pradžių melodija staigiai pašoka aukštyn per kokias penkias gaidas ir lėtai krinta žemyn, būdama aukštesnė ir trumpesnė negu ta, kuri buvo paskatinta.

Gyvūnų pasaulyje informacija gali būti perteikiama dviem būdais – universaliu ir individualiu. Universaliam bendravimui (visos rūšies mastu) reikia visai rūšiai vienodų simbolių. O tie gyvūnai, kurie išmoksta atpažinti vienas kitą, gali bendrauti ir individualiai.

Mano stebėti vilkai buvo augę kartu. Kaip seniai pažįstami žmonės susišneka iš pusės žodžio, taip ir jie. Pastebėjau, kad jie truputį pakeista melodija vienas kitam praneša apie save, galbūt net perteikia nuotaiką.

Pilkis labai mėgo likti vienas. Kai tik tam tikra kryptimi praeidavome pro aptvarą, Pilkis jau žinojo liksiąs vienas, mat tuo taku visad eidavome parsinešti maisto. Kelias vinguriavo palei šniokščiantį upokšnį, todėl niekad negirdėjome Pilkio staugiant. Kartą, nieko neįtardami, kiek paėjėję tuo pačiu taku, sustojome pauogauti, atsidūrėme toliau nuo upokšnio. Pilkis staugė ištisą valandą maždaug kas pusė minutės. Tai buvo atradimas. Vogčiomis grįžome atgal ir stebėjome, kaip jis sustaugęs neramiai vaikštinėjo pirmyn ir atgal.

Kitą dieną pakartojome tą patį. Pilkis vėl staugė. Taip įrašėme daug jo spontaniškų staugimų. Kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo visiškai kitokie, negu atsakymai į Merės staugimą.

Šis mūsų eksperimentas gal kiek paaiškina, kodėl vilkai staugia ir ką jie tuo sako. Gali būti, kad atskirtas nuo gaujos vilkas staugia dėl to, jog jaučia kažką, ką žmonės pavadintų vienatve. Nesvarbu, kaip pavadinsime tą emociją, moksliškai tegul bus emocija X. Ji yra staugimo priežastis. Tuo pačiu perteikiami signalai apie save, apie buvimo vietą, atspindint ir paskatinusią staugti emociją, kaip kad atsitiko Pilkiui.

Įdomu, kad vilko staugimas ir žmogui visada sukelia kažkokių emocijų. Pirmiesiems Šiaurės Amerikos kolonistams jis kėlė siaubą ir stingdė gyslose kraują, o dabar ši baimė beveik išnyko. Deja, nyksta ir patys vilkai. Šiaurės Kanadoje ir Aliaskoje vilko staugimas dar įvaro žmogui baimės, lyg primindamas gamtą, kurią jis kadaise siekė užkariauti, o dabar – jau saugoti, lyg įspėdamas, kad gamtai galima padaryti neatlyginamų nuostolių.

Vilko staugimo vis dar galima pasiklausyti ir be didelės rizikos. Dar 1963 metais Elgonkvino gamtos parko muziejus surengė pirmąjį „vilkų muzikos vakarą.“ Susirinko 800 žmonių, visi važiuoti. Daugelis pirmą kartą klausėsi miško naktį. Automobiliai sustodavo maždaug kas kilometrą, vadovas gamtininkas staugia. Ir štai netikėtai atsiliepia vilkas. Tą akimirką niekas nebesijaučia esąs žiūrovas, - su juo šneka Gamta...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"