Paieška Potvynis ir antelė

Potvynis ir antelė

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

... Dabar ji vedžiojasi keturis gerokai paaugusius vaikus. Po mėnesio ir jie pakils ant sparnų. O tas Širvintos užutekis galėjo likti tuščias...

Buvo taip.

Anksti pavasarį upė staiga pakilo. Nežinau, gal užtvanka vartus pravėrė, bet būta ir smarkių liūčių. Tarp srovės nešamų pernykščių nendrių kuokštų, tarp šakų, kerplėšų matau – ant keisto plausto tupi antelė. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad tas plaustas – pusiau paniręs seno putplasčio gabalas, ant jo – į lizdą panašus žolių kalnelis. Tame kalnelyje ir tupi antis, beveik visa pasislėpusi įdubime.

Srovė plaustuką blaško, mėto į šalis, bet antis – nė krust. Ir užnešė į tą vingį, ton įlankon, kurioje, prie nuvirtusio medžio, jau plūduriavo dugnu aukštyn pasvira balto putplasčio dėžė. Jos vienas kraštas virš vandens buvo pakeltas lygiai tiek, kiek reikėjo erdvės anties plausteliui pralįsti. Ir atsitik tu man – srovė nė nesitaikiusi tą plaustuką ten nuplukdė.

Na, galvoju, bent jau laikiną ramybę antelė surado. Nes supratau – tupi ant kiaušinių ir nė už ką nenori jų palikti.

Potvynis truko neilgai, vanduo staiga nuslūgo, putplasčio dėžė dugnu aukštyn gražiai atsigulė ant žemės. Galvoju – ką darys antelė? Matau – sukruta čia vienas, čia kitas dėžės kraštas. Aišku, žemė nelygi, antelė mato, kur koks plyšiukas šviečia. Pakišusi snapą pakėlė dėžę, pusiau išlindo, pasimuistė, patrepsėjo, atbula grįžo atgal, paskiau visa išlindo, apsidairė, apsisuko, dar sykį – vidun. O paskiau išlindusi tyliai nučiuožė į vandenį ir dingo tarp žolynų palesioti.

Po kelių dienų, kai jos nebuvo, priėjau arčiau pasižiūrėti. Po dėžės kraštu jau buvo pramintas anties takelis, nors, žinoma, kiekvieną sykį įlendant ar išlendant nugara tekdavo dėžę kilstelėti. Štai taip, ant putplasčio ir po putplasčiu ančikė išperėjo vaikus. Žinoma, visai ne toje vietoje, kur buvo sumaniusi. Bet likimo būta palaimingo. Po ta dėže nei ančikės, nei jos kiaušinių nematė anei katės, vanagai, anei varnos ar kokia nors audinė. Šiaip ar taip, jos lizdas buvo atsidūręs pavojingoje vietoje – sausumoje, nors ir šiek tiek dengė nuvirtusio medžio kamienas.

Štai kaip netikėtai mūsų įlankoje įsikūrė ančių šeimynėlė. Gal patiks? Tačiau tokiu atveju, kuopiant pakrantę, tą putplasčio dėžę reikėtų palikti? Taigi tvarka su nauda ne visada eina koja kojon...    

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"