Paieška Paminklas Raižiuose

Paminklas Raižiuose – tarsi žvilgsnis iš amžių garbingojo klodo

Kostas JANKUS

 

Alytaus rajone, Raižiuose, vienoje iš seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, neseniai buvo atidengtas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir 600–ųjų Žalgirio mūšio metinių sukakčiai pagerbti. Apie tai rašė visa Lietuvos spauda, rodė daugelis televizijos kanalų. Tik ne visi žiniasklaidos organai, minėdami faktą, jog susirėmime prieš kryžiuočius šalia kitų tautų atstovų garbingai kovėsi ir totorių raiteliai, plačiau parašė apie tą indėlį, kurį mūsų tautos gyvenime paliko Vytauto Didžiojo į Lietuvą pakviesti šios didingos ir garbingos tautos žmonės.

 

Totorių įsikūrimo istorija Lietuvoje tikrai įdomi. „Kai visa Europa ginklavosi kalaviju prieš musulmonus, išmintingi Lietuvos valdovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius, kurie, klostantis įvairioms nepalankioms aplinkybėms, buvo priversti išvykti iš savo gimtinės ir laisva valia apsigyventi Lietuvoje“, - rašė turkų filologijos profesorius A. Muchlinskis 1857 metais Sankt Peterburge išleistoje knygoje „Lietuvos totorių kilmės ir būklės studija“.

Totorių būriai, kaip sąjungininkai arba samdiniai, dalyvaudavo lietuvių rengiamuose žygiuose, dar Gediminui valdant, pavyzdžiui, per 1320 metų karą su kryžiuočiais. 1395 metais Lietuvoje prieglobstį rado Tamerlano sutriuškintas chanas Tochtamyšas, XVa. čia pabuvojo jo sūnūs, tarp jų ir caraitis Dželal–ad–Dinas, 1410 metų Žalgirio mūšio dalyvis, bei būsimasis Krymo chanas Chadži Girėjus. Visi jie buvo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių sąjungininkai.

O jau nuo XIV amžiaus pabaigos – XV amžiaus pradžios palaipsniui ėmė formuotis atskira Lietuvos totorių grupė. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto tarnyboje totoriai atsirado 1397 metais. Vytautas apgyvendino totorius Vilniaus ir Trakų apylinkėse, padovanojo jiems žemės valdų ir įpareigojo atlikti karo tarnybos prievolę.

Didžiausią indėlį totoriai įnešė kovodami Žalgirio mūšyje, vėliau – priešakinės sargybos pulkuose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje, dalyvaudami visuose be išimties karuose iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Ketverių metų Seimo laikotarpiu plačiai žinoma generolo Juzefo Bieliako pavardė ir kitų Lietuvos totorių, pasiaukojančiai kovojusių LDK saulėlydžio laikotarpiu ir Kosciuškos sukilimo metu, vardai.

Daug naudingos informacijos apie savo tėvynainius knygoje „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, išleistoje praėjusiais metais Kaune, pateikė jos autoriai – Adas Jakubauskas, Galimas Sitdykovas ir Stanislovas Duminas.

Pasak autorių, Lietuvos totoriai karininkai pasižymėjo aukštomis moralinėmis savybėmis, todėl jiems buvo patikimos karinių dalinių iždininkų, intendantų, karininkų garbės teismų narių ir pirmininkų pareigos. Karo tarnybai jie buvo rengiami nuo pat vaikystės. Iš nedidelės totorių bendruomenės, kurios nariai dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, XIX a.–XX a. pradžioje kilo daugiau nei 30 generolų. Tarpukario laikotarpiu ne vienas totorius stojo į naujai besikuriančios Lietuvos kariuomenę. Ši graži tradicija neužmiršta - ir šiandien mūsų kariuomenėje esama Lietuvos totorių karininkų.

Aišku, be karybos, totorių inteligentija rinkdavosi ir kitas profesijas: gydytojų, advokatų, mokslininkų, valstybės tarnautojų... Ne vienas totorius įnešė nemaža indėlį ir į gamtos mokslus.

Vartant įžymių Lietuvos totorių gyvenimo aprašymus, į akis krito nemaža pavardžių žmonių, vienaip ar kitaip savo gyvenimą susiejusių su gamtos mokslais. Garsiu organinės chemijos mokslininku, profesoriumi buvo Vilniaus ir Oksfordo universitetus baigęs Osmanas Achmatovičius, kaip vienas įžymiausių jūrų navigacijos specialistų garsėjo Afindzėvičių kaime netoli Vilniaus gimęs Aleksandras Bairaševskis, agronomiją ir kitus žemės ūkio mokslus puikiai išmanė Vilniaus Stepono Batoro universitete dirbęs profesorius Stefanas Bazarevskis. Gamtos apsaugos srityje daug nuveikė Kauno technologijos universiteto docentas Romualdas Makaveckas. Šis mokslininkas nuodugniai gilinosi į šiluminius procesus, į šilumos ir kuro ekonomiją pramonės įmonėse, tyrė katilinių bei šilumos tinklų efektyvaus šilumos naudojimo galimybes.1981–1986 metais jis vadovaudavo KPI organizuojamiems Gamtos apsaugos ir gamtinių išteklių panaudojimo metodologiniams seminarams.

Paprasti totoriai tradiciškai vertėsi daržininkyste, odų apdirbimu, vežėjavimu. Šis totorių verslas buvo net monopoliniu virtęs, trukęs iki geležinkelio atsiradimo. Totoriai vežėjai nuo seno gabendavo krovinius dideliais atstumais – pasiekdavo Krokuvą, Poznanę, net Krymą. Štai ką apie totorių vežėjus rašė Adomo Mickevičiaus brolis Pranciškus: „... Jų arkliai maži, stiprūs, įpratinti bėgti, kad ir tolimiausioje kelių savaičių kelionėje... Totoriai garsėja sąžiningumu, kiekvienas, kad ir vargingiausias totorius, pasiųstas ar su didele grynųjų pinigų suma, ar su kokiomis vertybėmis, ar svarbiais slaptais popieriais, niekuomet neapvils pasitikėjimo. Nepasitaikydavo, kad totorių teistų už kriminalinį nusikaltimą, piktadarystę“.

Totoriai odminiai nuo seno garsėjo išdirbtų odų kokybe, jų dirbtos odos buvo minkštos ir patvarios. Deja, šis amatas baigia nunykti, tačiau ir šiandien dar yra žmonių, žinančių odininkystės ir kailiadirbystės paslapčių. Todėl šį seną totorių amatą vertėtų išsaugoti kaip Lietuvos materialiojo paveldo objektą. Ne mažiau garsūs buvo ir totorių daržininkai, parduodavę savo produkciją turguose. O kas gi nežino totoriškų patiekalų – koldūnų ir garsiojo šimtalapio?

Totorių kultūra ypač suklestėjo tarpukario Vilniuje, kuomet šis miestas tapo pagrindiniu totorių kultūros centru. XX a. pradžioje Sankt Peterburge veikė totorių studentų būrelis, o jo pagrindiniai veikėjai apsigyveno Vilniuje, kai po revoliucijos Rusijoje bandė padėti savo kraujo ir tikėjimo broliams įkurti nepriklausomas valstybes Kryme ir Azerbaidžane. Būtent buvusių studentų dėka susikūrė stiprus totorių kultūrinio ir religinio atgimimo sąjūdis. Iš Vilniaus buvo siunčiami stiprūs totorių bendruomenės atgimimo impulsai į visas totorių bendruomenes. Vilniuje pradėti leisti fundamentalūs ir šiandien savo svarbos nepraradę totorių metraščiai, įsteigiamas totorių muziejus, archyvas ir biblioteka.

Intensyvus totorių gyvenimas plėtojosi ir laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, kur 1933 metų liepos 15–ąją, 523–iųjų Žalgirio mūšio metinių dieną, iškilo mečetė. Patyrę daugybę likimo peripetijų, nesyk uždaryti, šie maldos namai tikintiesiems vėl atvėrė duris tik 1991 metais.

Kalbant apie žinomas totorių gyvenvietes, negalima nepaminėti Keturiasdešimties Totorių kaimo, kuris įdomus tuo, kad iki mūsų dienų yra išlaikęs totorių kaimui būdingus bruožus: jame yra daug gatvelių, keliukų, jiems būdingi statūs susikirtimai. Ši gyvenvietė yra unikali Vilniaus krašte. Daugiakelio kaimo forma buvo paveldėta iš stepių. Keturiasdešimties Totorių kaime stovinti mečetė yra viena iš seniausių Lietuvoje. Įdomus praeities faktas – joje buvo kabinamos totorių pulkų vėliavos. Dar ir šiandien mečetėje galima pamatyti totorių vėliavos, su kuria jie dalyvavo 1794 metų Kosciuškos sukilime, kotą – rają.

Ne mažiau žinomas ir Nemėžio kaimas, esantis šalia Vilniaus. Kaimas garsus tuo, kad greta jo buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija. Kukli šio kaimo mečetė 1909 m. statyta kunigaikščių Kričinskių, kurių šeimos nekropolis yra senojoje kapinių dalyje, lėšomis. Šiose kapinėse palaidota nemažai įžymių žmonių.

Pokario laikotarpiu dar veikė Vilniaus Lukiškių mečetė. Ji buvo nugriauta 1968 metais, o prie jos esančios kapinės taip pat sunaikintos.  

*  *  *

Informacija apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją ir apie totorių gyvenimą čia, apie LDK valdovo Vytauto žygius ir apie Žalgirio mūšio pergalės reikšmę dar pernai buvo surašyta ir įdėta į kapsulę, įmūrytą į paminklo pamatus. Skulptoriaus Jono Jagėlos kūrinys labai gražiai įsikomponavo į Raižių aplinką, tapdamas neatsiejama jos dalimi.

Raižių gyvenvietę papuošė ir du Saulės laikrodžiai, sukurti Kauno technologijos universiteto darbuotojo Jono Naviko. Vienas laikrodis rodo vietinį laiką, kitas – Žalgirio mūšio lauko vietą.

Šis kaimas tikrai vertas to, kad jame iškiltų totorių ir lietuvių istoriją įprasminantis paminklas. Jau prieš penkis šimtus metų čia stovėjo pirmoji mečetė. Raižiuose gimė 1863 metų sukilimo dalyvis generolas Janas Chaleckis, Volynėje suformavęs totorių raitininkų dalinį.

Tarpukario Lietuvoje šis ir greta esantys kaimai sudarė didelį totorių gyvenamąjį arealą, kuriame buvo labai stipriai puoselėjamos totorių tradicijos. Kaimą juosia net trylika senkapių. Raižių mečetėje stovintis mumberas (sakykla), 1889 metais išgelbėtas iš sudegusios Bazorų mečetės, yra seniausias musulmoniškojo materialiojo sakralinio meno paminklas Lietuvoje. Jame totoriaus dailidės ranka išraižyta 1686 metų data. Tai labai brangi relikvija.  

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"