Paieška Pabučiuoti karpį...

Pabučiuoti karpį...

Vacys PAULAUSKAS

 

Norint apsipirkti dažniausiai einama į prekybos centrus ir nesitikima užmegzti kokias nors pažintis ar rasti bendraminčių.  Kas kita aplankius specializuotas parduotuves. Man artimiausios yra žūklės įrankiais prekiaujančios. Juk jose sutikau ne vieną savo veiklos rėmėją, susipažinau su aukštos klasės meškeriotoju ar įdomiu pašnekovu. Šį kartą netikėtai pavyko pabendrauti su laukinių karpių žūklės fanatiku Andriumi Milonaičiu. Nuo 1994 metų didieji karpiai jį paviliojo ir dabar sunku išsėdėti namie jų negaudant ir nedalyvaujant įvairiausio rango varžybose.

 

Ilgalaikė ir brangi žūklė

 

Laukinių karpių žvejyba tarp Lietuvos meškeriotojų kasmet tampa populiaresnė, o jų varžybos patrauklumu nenusileidžia plūdininkų, spiningautojų, muselinės meškerės ar poledinės žūklės meistrų batalijoms.

Paklaustas, kuo žavi karpių žūklė ir kiek ji brangi, mano pašnekovas pasakoja:

„Karpininkus užkrečia didelės gudrios žuvys, kurias sunku apgauti. Vyksta varžybos, kas ką įveiks. Karpis – labai rimtas priešininkas. Tai gudri, atsargi žuvis. Suvilioti didelę žuvį - kiekvieno meškeriotojo svajonė. Dėl jos verta suberti daug pašarų, prisijaukinti gaudomoje vietoje ir ilgai laukti, kol užkibs.

Kiekviena žūklė, kuria rimtai užsiimi ir pradedi žvejoti profesionaliai, automatiškai brangsta. Naudojami brangesni, kokybiškesni įrankiai ir pašarai. Pastarieji turi būti kuo natūralesni. Juk ir dešra iš dieduko tris kartus brangesnė už dešrą parduotuvėje. Natūralios medžiagos yra brangios. Gaudoma žuvis irgi atsirenka, kur pašarai gardesni. Prišėrus menkaverčiais, jai pučia vidurius, žuvis blogai jaučiasi ir  nesimaitina. Varžybų metu turi pridėti įvairių stimuliatorių, apetito skatintojų, kad prisikimšusi pilvą žuvis išsituštintų ir greičiau sugrįžtų į jaukinamą vietą. Sportinė žūklė ir paprasta žvejyba ežere – tai du skirtingi dalykai. Turi vežtis daug ir kokybiškų pašarų - jeigu kibimai intensyvūs, tai ir berti turi negailėdamas. Kita vertus, prieš 20 metų sukūrę karpių žūklės pradžiamokslį anglai siūlo varžybose jaukų kiekį riboti. Visos mados ateina iš ten. Jau ir pas mus atsiranda karpių žūklės komerciniai tvenkiniai, ežerai. Kuriasi karpininkų klubai, juos bando suvienyti Lietuvos karpininkų asociacija, tačiau dauguma esame savarankiški, nuo nieko nepriklausomi.

Karpių žūklės varžybos ilgalaikės. Jos Lietuvoje ir užsienyje bet kokiu oru be jokios pertraukos tęsiasi 72 ar 120 valandų.  Paprastai komandoje - du, o kartais trys nariai. Jeigu varžybos vyksta kur galima naudoti valtis, komanda gali turėti padėjėją.

Laukinių karpių žūklės sportas labai brangus. Dviem žmonėms nuvažiuoti į varžybas reikalingas automobilis arba mikroautobusas su priekaba. Reikia nusigabenti valtį, variklį, akumuliatorius, palapinę, gultus, dujinę viryklę, visus kitus patogumus ir brangų žvejybos inventorių. Varžybose naudoji tris meškeres ir visada vežiesi atsarginę. Dar reikalinga meškerė-žymeklis, kuria  tyrinėjama žūklavietė. Kiekvienos meškerės kaina gerokai perkopia porą tūkstančių litų.

Rėmėjų paieška priklauso nuo pasiektų rezultatų. Jeigu jų neparodai, tai ir rėmimo nėra. Eidamas pas rėmėja vardiji, kur esi jau dalyvavęs ir ką pasiekei. Rėmėjas gali paremti pašarais, valais, kabliukais, sistemėlėmis ir kitomis smulkmenomis. Šiuo metu rėmimas sunkiai įmanomas, nes atėjo tokie laikai, kai firmos pačios vos egzistuoja, visoms sunku sudurti galą su galu. Anksčiau buvo paprasčiau: kas transporto išlaidas apmokėjo, kas padengė pragyvenimo išlaidas, padėjo susimokėti nemažai kainuojantį varžybų starto mokestį. Šis, priklausomai nuo varžybų, gali nuo 500-1000 eurų  siekti 1500-2500 eurų ir daugiau. Kuo starto mokestis didesnis, tuo vertingesni varžybų prizai. Pavyzdžiui, galima laimėti nuo 1000 iki 15000-20000 eurų.

Varžybose dideli reikalavimai saugumui. Jose dalyvauja tik apdrausti žvejai. Valtys - su patikra, sertifikuotos. Gelbėjimosi liemenės ir inkarai –  taip pat. Prieš varžybas patikrinama, ar komanda apdrausta nuo nelaimingų atsitikimų. Nevykdant saugumo reikalavimų varžybose dalyvauti draudžiama.“

 

Sėkmingi startai

 

Paprašytas prisiminti labiausiai įsimintinas varžybas, kiek pagalvojęs Andrius pradeda pasakojimą apie Volgą:

„2006 m. liepą su draugu Algirdu Daukšu dalyvavome „Volgos taurės“ tarptautinėse karpių žvejybos varžybose Astrachanėje. Tolima kelionė autobusu be kondicionieriaus nebuvo labai komfortiška, bet labai norėjome įsitikinti, ar iš tiesų ten gyvena tokios stambios žuvys. Tokių ten yra. Didžiausias per varžybas pagautas karpis buvo 16,5 kg ir užkibo per 20 galingų šamų. Mūsų komanda pagavo 8 karpius, kurių didžiausias svėrė 10 kg. Tiesa, penkiems karpiams pavyko pasprukti. Labai stipri srovė 300 gramų svarelius ir masalus prineša prie kelmų, kur laikosi karpiai.  Užkibusios žuvys neria atgal į šabakštyną slėptis. Išprašyti sunku... Nuotykių netrūko. Štai, pavyzdžiui, naktį į palapinę įšliaužė gyvatė, kurių ten apstu. Ryte oro temperatūra siekė 45º C karščio. Pavėsyje! Todėl buvo žvejojama iki kaklo sėdint vandenyje. Naktį buvo ir toks nutikimas, jog visai netoli sektoriaus prisišvartavo didžiulis laivas, kuris žymėjo upės laivybos kelius. Jam praplaukus bangos nuo 20 cm šoktelėjo iki vieno metro, todėl ne viena komanda prarado dalį savo inventoriaus. Mes praradome tik graibštą.

Dalyvaujančių komandų profesionalumas buvo labai aukštas. Lietuviai pasižymėjome tolimais ir tiksliais metimais. Visi mūsų pagauti 8 karpiai kartu svėrė 55,7 kg. Volgos karpiai labai stiprūs ir smarkiai priešinosi.

Be mūsų varžybose dalyvavo 38 komandos iš Rusijos, Latvijos, Kroatijos, Serbijos, Ukrainos. Kiekviena komanda turėjo jai skirtą katerį ir pagalbininką. Į sektorių sausuma nepateksi, todėl kateris buvo būtinybė.

Mūsų komanda užėmė trečiąją vietą. Šiose varžybose 15000 litų laimėtu prizu mums pasidengė visos varžybų išlaidos. Gerai, kad  pasisekė, bet galėjo būti ir kitaip.  

Šiemet mūsų komanda trečią vietą laimėjo 72 valandų tarptautinėse karpių žūklės varžybose „Kroatijos taurė 2010“ Sumbar ežere, o antrą iškovojo kita Lietuvos komanda. Nugalėjo rusai. Varžybos vyko pagal F.I.P.S.e.d. (Federation Internationale de la Peshe Sportive) reikalavimus. Dalyvavo 23 komandos iš Austrijos, Kroatijos, Serbijos,  Rusijos, Lietuvos, Vokietijos.

Karpių žūklės rezultatai apie 30 proc. priklauso nuo sėkmės faktoriaus, ištrauktų burtų, telkinio pažinimo. Važiuoti į treniruotes galimybių neturime, nors apie tai galvojame. Bent viena treniruotė vandens telkinyje, kur bus varžybos, labai praverstų ir padėtų siekti geresnių rezultatų, bet kelionė kainuotų tiek pat kaip į varžybas, tik nereikėtų mokėti starto mokesčio. Dabar susirenkame informaciją internete, bendraujame tarpusavyje ir su kolegomis iš užsienio. Mūsų abi komandos savarankiškos ir jokiam susivienijimui nepriklauso. Mes kažkada priklausėme klubui, bet esanti tvarka netenkino. Ten kartais būna daug  nesutarimų.“

 

Verdu ir rišu pats

 

Sužinojus gerus rezultatus tarptautinėse varžybose parūpo išsiaiškinti sėkmę lemiančias priežastis ir išgauti žinių apie naudojamus masalus. Čia nieko neslėpdamas Andrius prisipažino:

„Esu savos gamybos baltyminių kukulių šalininkas, nes visada žinau, ką sudėjau ir išviriau, bei kiek laiko mano gaminiai bus kokybiški, kada vandenyje iširs. Žinau, kokias aminorūgštis ir baltymus panaudojau. Kai perki gamintojo produkciją, tai nusiperki „katę maiše“ - kas ten įdėta nematai. Norėdamas kukulius patikrinti, turi kreiptis į laboratoriją ir atlikti nemažai kainuojančius tyrimus. Sava gamyba patikimesnė. Visą žvejybai reikiamą įrangą, svarelių montavimą,  plauko sistemėles ir kitas smulkmenas rišu pats. Pirktinėmis dažniausiai naudojasi pradedantieji, neturintys patirties karpininkai. Karpiams, kurie minta dvigeldžiais moliuskais ir jų lūpos kietos, tinka vieni kabliukai. Besirausiančių dumble lūpos minkštesnės, tai ir kabliukai naudojami pagaminti iš kitokios vielos. Traukiant tokias žuvis negali jų plėšti per jėgą. Aš, atlikdamas klasikinį metimą nuo kranto iki 180 metrų, varžybose naudoju tik 0,28 mm monofilamentinį valą. Pinti valai tinka gaudant toli, kur žuvis traukiama iš 300-400 metrų atstumo. Kai žūklavietė nuo kranto toli, leidžiama jaukui sumesti ir masalui nugabenti panaudoti valtį. Taip yra Prancūzijoje, Madine ežere (Lac de Madine), kuriame tenka meškerioti 500 metrų atstumu nuo kranto. Riba, iki kurios galima plaukti, pažymėta plūdurais. Ten jau tikrai būtinas pagalbininkas.

Rumunijoje irgi buvome. Raduto ežeras kažkada garsėjo labai dideliais karpiais, į kurį anglai važiuodavo „įkirsti“ pasaulio rekordų. Per epidemiją daug žuvų išgaišo ir dabar anglai pamėgo Prancūzijos ežerus, kur gausu 30 kg perkopusių karpių.“

 

Karpiai ir vandenų švara

 

Didelė žuvų koncentracija, gausus jaukinimas, sugautų žuvų stresas kartais kelia pagrįstų abejonių: ar tikslinga visur ir visada sekti fanatiškai karpius mylinčių meškeriotojų pavyzdžiu ir jų nesuvalgyti? Paklaustas apie tai Andrius paaiškino:

„Karpių saugojimas tikrai prieštaringas. Mes juos saugome ir, vadovaudamiesi principu „pagavai-paleisk“, visus paleidžiame, bet dar daug kas Lietuvoje juos vartoja maistui. Tokios didelės,  daug metų augusios gražios žuvys vertos globos. Būtų gaila jas išnaikinti. Tarp karpininkų dar yra tokių, kurie vienaip sako, o kitaip daro. Aš meškeriodamas laikausi nuostatos – neperžengti pagauto laimikio 5 kg ribos. Nesvarbu, jog Mėgėjiškos žūklės taisyklės leidžia šio svorio nepaisyti, kai paskutinės sugautos žuvies svoris ar vienos žuvies svoris didesnis už nustatytą normą. Aš visus didžiuosius karpius paleidžiu. Nemanau, jog kritusi didelė žuvis labai teršia vandens telkinį. Daugelyje šalių,  išdorojus žuvis, visos atliekos metamos atgal į vandenį. Tai maistas unguriams, kitoms žuvims, vėžiagyviams, moliuskams ir visiems kitiems vandens telkinio gyventojams. Taip taikomas principas „viskas iš gamtos – į gamtą“. Joks švedas namo žuvų su žarnomis neveža. 

Manau, jog neverta perdėm vertinti didelių žuvų patirto streso. Pasitaiko, kad nutrūkęs ar paleistas karpis vėl užkimba po valandos. Mes per varžybas Kroatijoje pagavome karpį, kurio suplėšyta lūpa dar kraujavo. Vadinasi, užkibo kažkam nuo kablio atitrūkusi žuvis. Ten karpiai streso nežino. Lietuvoje pagautas karpis, paimtas ant rankų fotografuoti, visas bilda, o ten jis ramus kaip kūdikis. Pakėlei, o jis jau žino, kad jį nufotografuos, pabučiuos ir vėl paleis. Ta pati žuvis per dieną gali užkibti du kartus, nors maisto tenai joms tikrai netrūksta.“

Baigiant pašnekesį Andrius pasidžiaugė, jog Lietuvos karpininkai sėkmingai išplaukė į tarptautinius vandenis, bet nutylėjo, jog net trys Lietuvos komandos (po tris žmones kiekvienoje) rugsėjo 5-11 dienomis dalyvaus 2010 m. Pasaulio karpininkų (World Carp Classic) varžybose. Šią informaciją radau internete ir sužinojau,  jog Andrius yra išrinktas I komandos kapitonu. Džiaugiuosi Lietuvos karpininkų sėkme. Sveikinu, kad Prancūzijoje Madine ežere tarp 126 komandų karpius bučiuos ir paleis Lietuvos pasiuntiniai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"