Paieška Kur Mokas ir Mokiukas akmenimis virto...

Kur Mokas ir Mokiukas akmenimis virto...

„Medumėlės“ klubo ekspedicija Utenos krašte

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Aplinkotyros klubas „Medumėlė“ vienija įvairių profesijų žmones, besidominčius botanika, ypač - retaisiais augalais. Per patį vasaros žydėjimą, dažniausiai – Joninių savaitgalį, klubo nariai renkasi į tradicinę ekspediciją vis kitame Lietuvos kampelyje. Pernai braidyta po stačius Dubysos šlaitus, o šiais metais pasirinktas ežeringas Utenos kraštas.

 

Atmintis ir kartų kaita

 

Paskutiniųjų metų kelionėmis atkartotas „Medumėlės“ klubo įkūrėjos profesorės Elenos Šapokienės kelias nuo gimtojo Raseinių rajono iki amžinojo poilsio vietos Utenos krašte. Be pedagoginio darbo su studentais ir moksleiviais, Profesorė daug keliavo Lietuvoje ir už jos ribų, iki aštuoniasdešimtojo jubiliejaus dalyvaudavo klubo išvykose. Šiuokart ekspedicijos dalyviai aplankė ir sutvarkė Profesorės kapą Leliūnų kapinėse, taip pat prisiminta kita šio krašto moteris – žolininkė žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė. Jai smėlio kauburėlis su žaliuojančia vyšnia ir kitais pamėgtais augalais supiltas senosiose Tauragnų kapinaitėse.

Per 24–erius metus aplankyti, apvaikščioti beveik visi Lietuvos rajonai. Daugiausiai dėmesio skiriama gamtos objektams, tačiau neatsiejamas ir kultūrinis–istorinis paveldas. Per nepilną ketvirtį amžiaus klubo kelionėse dalyvavo daugybė žmonių – moksleivių, studentų, pedagogų, nemaža dalis jų prisiviliojo savo šeimų narius. Kai kurie dalyviai atvyksta į vieną ar kelias ekspedicijas, o jei patinka ir pritampa, keliauja kasmet. Įvairus keliautojų amžius užtikrina idėjų ir tikslų tęstinumą. Perėmusi profesorės E. Šapokienės patirtį, šiuo metu klubui vadovauja Vilniaus pedagoginio universiteto docentė dr. Onutė Motiejūnaitė.

 

Paežerių pelkaitės ir jų vertybės

 

Šių metų išvyka pradėta Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšės botaniniame take, kuris 3,5 km vingiuoja per šilus, užpelkėjančius ežeriukus ir pievas. Spalvingi stendai supažindina su čia augančiais augalais ir būdingiausiais vabzdžiais, ir visa tai galima pamatyti toli nenuklystant nuo tako. Sausuose šiluose karaliauja kriaušlapės, pataisai, galima aptikti ir retesnių augalų – šiaurinė linėja, žalsvoji naktižiedė. Nusileidus nuo kalvelių, pačiose žemiausiose vietose, telkšo nedidelės pelkutės, itin turtingos augalų įvairove. Tarp ryškiaspalvių gegūnių ir kitų stambesnių žolių pasislėpę reti orchidiniai augalai – vienalapiai gedučiai ir dvilapiai purvuoliai, o užpelkėjantis ežerėlis – ne tik alijošinių aštrių, bet ir beržų keružių buveinė. Keista šioje vietoje aptikti gluodeną – sausų šilų gyventoją, kuris, išgąsdintas lankytojų gausos, nuvinguriavo tiesiai į vandenį.

Prie Baluošo ežero glaudžiasi kadagynas. Seni išsikeroję medžiai vietomis sudaro nepraeinamą sieną, tačiau už jos slypi tikras lobis – atvira paežerių pelkaitė su gegūnių pievelėmis. Dar įdomesnė nedidelių pelkių virtinė išsidriekusi Vyžuonų šile, kur sausi miškai kaitaliojasi su vandeningomis žemumėlėmis, stulbinančiomis buveinių įvairove: nuo žemapelkių papartynų iki aukštapelkių kimsų su smulkiauogėmis spanguolėmis. Pelkės ir miško riboje – pavieniai širdinių dviguonių augalai. Tai didelė retenybė šiuose kraštuose, tik šiaurės Lietuvoje pasitaiko dažniau. Pabraidymas po pelkes visiems suteikia įvairių emocijų, o cypimas ir spiegimas tik dar labiau sustiprina įsivaizduojamą pavojų.

Kiek kitokia įvairove pasižymi prie Utenos miesto prisišliejęs Ąžuolijos miškas. Stuobrių privirtęs Viešos upelis, daugybė senų ąžuolų sudaro gūdaus ir laukinio miško įspūdį. Dėl lapuotynų įvairovės ir ribotos ūkinės veiklos čia dar galima aptikti labai retas grybų rūšis: kuokštinę grifolę, gyslotąją krempliabudę, dėmėtąjį baravyką ir kt. Ant senų medžių žievės įsikuria kerpės. Neatsitiktinai vertingiausioji masyvo dalis paskelbta botaniniu–zoologiniu draustiniu, įtraukta į Natura 2000 tinklą.

 

Šventi gamtos ir žmonių kūriniai

 

Ne mažiau Utenos krašte pribarstyta riedulių, kuriuos paliko ledynai, tačiau visi jie apipinti legendomis apie velnius, laumes ar žmonių prakeikimus. Štai samanoti Mokas ir Mokiukas akmenimis pavirtę iš sielvarto, o Laumės valtis sustojusi ties Lygamiškio piliakalniu. Visgi išskirtinė iš tradicinės akmenų sampratos yra Konglomerato uola – dėl ypatingų geologinių sąlygų į kietą darinį suspaustas smėlis ir žvyras. Todėl atsirado neįprastos formos grublėti akmenys ir atodanga.

Nors netrūksta natūralių kalvų, vilioja užlipti ant piliakalnių. Kaip tik šiose vietose ėjo gynybinis pilių žiedas, saugojęs kraštą nuo kalavijuočių išpuolių. Gūdžiu senu eglynu takas atveda iki Šeimyniškių piliakalnio, ant kurio stovėjusi Užpalių pilis. Rankomis supilta kalva nėra išskirtinė aukščiu, tačiau neįprastai didelė pilies aikštelė rodo čia buvus svarbų gynybinį punktą su statiniais ir gausia įgula. Nuo viršaus atsiveria puikūs vaizdai į apylinkes ir glaudžiu ratu kalną juosiantį miškų žiedą. Vietovė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta XIII a. Apie piliakalnį užrašyta legenda, kad dvaro ponas už gėrybes pažadėjęs sielą velniui, bet vėliau išsigandęs ir apsigalvojęs, todėl velnias užvertęs dvarą smėliu.

Prie Užpalių miestelio, Šventosios pakrantėje, stūkso dar vienas, jau I tūkstantmetyje apgyvendintas Lygamiškio piliakalnis. Tolėliau išsidėstę dar bent trys piliakalniai bei Galinių senovės gyvenvietė ir pilkapynas rodo čia buvus tankiai apgyvendintas vietas, o gal net sakralinį centrą. Tai patvirtina šventas Krokulės šaltinis, tekantis rytų kryptimi. Manoma, kad šventa vieta čia buvusi nuo pagonybės laikų, tik vėliau įsigalėjo krikščioniškieji simboliai. Šventąsias ąžuolų giraites mena koplytėlė, išdrožta iš savo amžių pabaigusio medžio. Užrašyti pasakojimai, kad prie šaltinio, ant akmens, piemenims pasirodęs Kristus, apsuptas spindulių. Todėl rūpintis šia vieta pradėjo bažnyčia – dar iki II Pasaulinio karo pastatyta koplytėlė su Jėzaus skulptūra, vieta aptverta, šaltiniui įstatytas akmeninis rentinys su kiauryme vandeniui nubėgti. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų galių.

Vieną ar kitą kraštą išskirtiniais darbais, amatais taip pat garsina žmonės. Svečiuojantis Leliūnuose, verta apžiūrėti puodžių karaliaus Vytauto Valiušio keramikos ekspoziciją, o atokiame Dirvoniškio kaime – Vytauto ir Danutės Neliupšių pavyzdingai tvarkomą sodybą su išskirtine dendrologine kolekcija. Už puikiai suplanuotą ekspediciją belieka padėkoti vadovams – Broniui Šablevičiui, Dariui Norkūnui ir Sigučiui Obelevičiui. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"