Paieška Kas ir kodėl tampa vedliu?

Kas ir kodėl tampa vedliu?

L. BASKINAS

           

- Šauk vediką!

- Kokį vediką?

- Tą, kuris avinus per kalnus perveda. Nenušausi jo, nusives kaimenę, tada antrajam avinui – pašvilpt, - piktokai paaiškina K. Kininladas.

Su dviem bičiuliais medžiotojais gulėjau ant uolingos kalnagūbrio keteros ir žvelgiau į būrį snieginių avinų, kurie ganėsi giliame tarpeklyje. Jų buvo tik dvylika. Ganėsi, neskubiai rupšnodami tarp akmenų prasimušusius žalios žolės kuokštelius. Pilki, tarsi pliušiniai ėriukai, ūgiu beveik prisiviję senes avis, strikinėjo, žaidė, erzindami suaugusius avinus. Du stambūs storais ragais avinai ganėsi kiek nuošaliau. Žvilgčiojau čia į vieną, čia į kitą, bet nieko tokio nemačiau, kas išskirtų vedlį.

Po pirmo šūvio visi žvėrys iš pradžių metėsi į krūvą, bet tuoj pat vedlys šoko žemyn siauru tarpekliu. Paskui jį – visas būrys. Trečiu šūviu Kininladas paguldė vedlį. Avinai iškart stabtelėjo ir pasimetę ėmė stripinėti po atšlaitę. Be didelio vargo ir aš patiesiau riebų aviną.

Kaip ir visi zoologai, buvau girdėjęs nemaža pasakojimų apie žvėrių ir gyvulių vedlius. Daug tų pasakojimų buvo fantastiški, bet kai kurie faktai nekėlė abejonių. Rimti stebėtojai pasakoja apie šlubius vilkus, išvedusius rują per didžiausias kliūtis, daug rašyta apie arklių tabūnų vedlius.

Tuo tarpu šiaurinių elnių kaimenėse, kurias daugiausia stebėjau, išskirtinių vedlių lyg ir nėra. Esama tik lyderių, kurie kiekvieną kartą nuvesdavo kaimenę toliau nuo pavojų. Kilus pavojui, visi elniai susigrūsdavo į krūvą, paskui vienas kuris iššokdavo iš jos ir paskui jį patraukdavo visi kiti.

Kaimenė – savotiškas gyvūnų namas: čia jie greičiau vienas kitam praneša apie pavojų, čia jie ir plėšrūnų sunkiau sugaunami, nes plėšrūnai dažniau puola tuos, kurie atitrūksta nuo bandos. Kaimynystė slopina gynimosi refleksą, kartais net taip stipriai, kad daugumas gyvūnų linkę likti bandoje, nors ir koks didelis pavojus jiems grėstų. Tačiau esama ir tokių žvėrių, kurių kantrybė turi ribą: jų baimė didesnė už kaimenės raminamąjį poveikį. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet baikštumas šiuo atveju yra kartu ir jų drąsumas, verčiantis pirma kitų palikti bandą ir savarankiškai ieškoti išsigelbėjimo. Būtent tie žvėrys ar gyvuliai, kurie šitai išdrįsta, ir tampa vedliais – lyderiais.

Tačiau kas gi skatina juos šiam „žygdarbiui“?

Elniams, be abejonės, didelės reikšmės turi gyvenimo patyrimas. Prisimenu tuos metus, kai dirbau elnininkystės ūkyje zootechniku. Ant Beringo jūros kranto buvo įrengtas didelis aptvaras, skerdimo cechas ir namai pusantro šimto žmonių gyventi. Anksti rytais į aptvarą suvydavome po septynis aštuonis šimtus elnių, o iš ten mažesniais būriais varydavome į skerdyklą. Jau pirmą dieną vienas jaunas stambus elnias ištrūko iš to cecho. Jis grįžo į kaimenę, kuri ganėsi už kelių kilometrų nuo mūsų aptvaro.

Kitos dienos rytą su keliais piemenimis gulėjau ant stogo prie aptvaro vartų. Laukėme, kada atgins elnių tabūną. Nuo jūros pūtė žvarbus vėjas. Pagaliau išgirdome piemenų švilpimą. Pasirodė rogės, kurias traukė kinkomas elnias. Jis vaidino tariamojo vedlio vaidmenį. Paskui jį ramiai bindzino elniai. Staiga, nepriėjęs aptvaro per du šimtus metrų, vienas elnias spruko šalin, o paskui jį ir visas tabūnas.

Nieko kito neliko, kaip viską pradėti iš naujo. Tačiau ir šįkart nepasisekė. Dar ir dar kartą pasikeisdami varėme į aptvarą elnius, viliodami džiovinta žuvimi, jėga stumdami. Viskas vėjais. Tas pats elnias, nepriėjęs aptvaro, pasukdavo į tundrą ir nusivesdavo visą tabūną.

Pagaliau mes jį nušovėme, bet jau daug kitų elnių ėmė bijotis aptvaro, kur jie buvo tiek daug kartų išgąsdinti. Elniai nėjo. Pusantro šimto žmonių be darbo stiro penkiasdešimt laipsnių šaltyje, keiksnodami ir elnius, ir „viršininkus“, neduodančius darbo. Tik kitą rytą, per naktį perstatę aptvarą ir įtaisę iš kito šono vartus, suvarėme elnius.

Įdomių stebėjimų apie gyvūnų „išmintį“ yra aprašęs N. Zvorykinas. Vilkė, patekusi į pasalą ir išnešusi sveiką kailį, vėliau aplenkdavo įtartinas vietas, bėgdama tik atvira vietove, vengdama mažiausio krūmokšnio. Kitas vilkas, kuris buvo įkišęs leteną į spąstus, vėliau bėgdavo tik keliais, aplenkdamas purų sniegą, kur galėtų būti paslėpti spąstai. Jauką jis taip pat griebdavo tik kelyje rastą. Tokie žvėrys ar gyvuliai, tapę vedliais, išveda kaimenę, tabūną ar rują per klastingiausius žabangus.

Be gyvenimo patyrimo, lemiamos reikšmės, formuojant vedlio elgseną, gali turėti įgimtos nervų sistemos ypatybės, kitaip tariant, intelektas. Kiek patyriau, būtent šios savybės išskiria avinus vedlius.

Avys pasižymi ypač stipriu kaimenės instinktu. Devynerius metus be pertraukos (toks maždaug naminės avies gyvenimas) vieną ir tą pačią valandą jos išgenamos į ganyklą, ir devynerius metus jos nesiryžta eiti pačios. Kaip bevarytum šias, žmonių požiūriu, nepaprastai bukas aveles, jos kiekvieną kartą blaškosi, susimetusios į krūvą, stumia viena kitą. Piemenys avių vedliu paprastai ima ožį. O visas ožio „talentas“ – kad jis, kai piemuo užsimoja lazda, nesimeta į krūvą, kaip avys, bet linkęs bėgti šalin.

Sekiodama paskui vedlį, banda išsiugdė instinktą ir išgąsdinta automatiškai reaguoja į bėgančio vedlio elgseną. Jai nė motais, kas gena priekyje bėgantį vedlį: įgimtas baikštumas ar gyvenimo patyrimas. Į akis krinta paskui vedlį einančių elnių visiška užmarštis ir automatizmas. Jie prasimuš pro bet kokią kliūtį, nesustabdys jų nei žmonės su sunkiais mietais rankose.

Vilkų rujos vedliu dažniausiai būna sena vilkė. Ji bėga priekyje, o iš paskos jos pėdomis, netgi imituodami vilkės judesius, traukia visa gauja. Vilkei žuvus, gauja išyra, prisiplaka prie kitų arba senos vilkės vietą užima kita, jaunesnė. Daugelio žvėrių kaimenėms vadovauja senos patelės: dramblių, antilopių, bizonų, tauriųjų elnių.

Galvodamas apie pateles, visada prisimenu elnes. Praleidęs daug dienų elnių ganyklose, atrodo, pradėjau suvokti, iš kur kyla jų patyrimas ir bebaimiškumas.

Elniukas išvysta pasaulio šviesą šiltą pavasario dieną, kai saulės spinduliai greitai tirpdo sniegą ir kalnų viršūnės atrodo kaip apsvilusios. Tabūnas nueina, o elnė lieka su mažyliu. Jie vienui vieni, ir kalnų tyloje ypač garsiai aidi elniuko balsas, net kanopėlių kaukšėjimas kietoje žemėje. Šitaip ir bėdos greitai prisišauksi – atslinks plėšrūnas... Ir elnė, kimiai bliūvaudama, kviečia elniuką paskui save, arčiau tabūno. Bet jis dar silpnas padaras, dar kojos pinasi ir dažnai suklumpa sniege.

Stebiu, kaip kovoja motinos instinktas ir troškimas grįžti į tabūną, kur ji rastų ramybę. Ji netgi pasitraukia nuo elniuko, suka tabūno link. „Karr, karr...“ – šaukiu imituodamas varną, ir matau, kaip elnė tą pat akimirką bėga atgal. Dairosi aplink ir, pamačiusi snieguose tupinčią varną, gena ją šalin. Atslenka pažemio pūga, ir elnė gulasi nuo vėjų pusės, savo kūnu dengdama elniuką. Vėliau ji atsiveda vaiką į ramesnę vietą. Aplinkui šmižinėja lapės. Netgi taikusis jūrinis erelis ir tas suka ratus virš jos elniuko. Visur pilna pavojų. Ir ji viena turi kariauti prieš visą pasaulį. Tik matydamas nuolatinį elnės nerimastį, pradedi šitai suprasti.

Praeina mėnuo ir antras. Elniokui kol kas nerūpi tabūnas, jam pakanka motinos. Praradęs ją, jis bėga ten, kur motina jį paskutinį kartą žindė. Imi stebėtis – kaip gerai atsimena jis tą vietą. Bet ir elnė vėl palieka tabūną ir skuba ieškoti savo mažylio. Sunku pasakyti, kas daugiau šiuo metu mokosi: elnė ar elniukas. Nenuostabu, kad po kelių veršių elnės elgsena pakinta. Ji jau nesvyruodama palieka tabūną, jeigu čia nėra visiškai saugu jai ir jos vaikui. Prijaukintų šiaurinių elnių tabūno vedlys – beveik visada yra elnė.

Jeigu bandoje daug senų patelių, turi būti ir daug tokių, kurios sugeba būti vedliais. Mūsų stebėjimai ir visokie bandymai parodė, kad tabūnuose potencialių vedlių esama nuo aštuoniolikos iki trisdešimties procentų visų elnių. Čia ne tik elnės, bet ir stambūs patinai. Viename tabūne aptikome netgi du elniukus, kurie, nieko nepaisydami, metė tabūną ir patraukė į tundrą ieškoti į laisvę ištrūkstančių motinų.

Net trys šimtai vedlių tūkstančiui elnių! Todėl suprantama, kodėl elnių tabūnas lengvai išvengia pavojų.

Kartą Pamyro Altajaus kalnuose kartu su piemeniu naktį išėjome stebėti jakų. Prieš kelias valandas mes juos buvome palikę gulinčius. Atėjome naktį, o banda vis tebegulėjo. Tačiau trys veršiai slampinėjo rupšnodami žolę.

- Tai sargai, - tarė piemuo. – Budi dėl viso pikto.

Neprieštaravau piemeniui, nors jis tik iš dalies buvo teisus. Bet kuriuo metu bandoje gali matyti besiganančius ir besiilsinčius gyvulius. Tie, kurie riebesni, greičiau prisiėda ir gula, liesesni mažiau ilsisi. Suprantama, kad tie žvėrys, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemiega, kai tuo tarpu kiti ilsisi, nori nenori tampa sargais – pastebi pavojų ir duoda ženklą kitiems.

Ganydamiesi vieni gyvuliai rupšnoja žolę, beveik nepakeldami galvos, ir su tokiu apetitu, kad nepastebi nei žmogaus, nei savo kaimynų reakcijos. Kiti, priešingai, nuolat žvalgosi – būtent jie ir atlieka bandoje sargo vaidmenį.

Didesnis bailumas būdingas tiems gyvūnams, kuriuos ypač persekioja žmonės.

Lyderiai vedliai zoologui visai suprantamas reiškinys. Jis visiškai „zoologiškas“, psichologijos čia nedaug, ir jį galima paaiškinti paprasčiausiu paveldėtu prisitaikymu prie aplinkos. Tą patį galima pasakyti ir apie vedlius – sargus. Betgi mums žinomi ir kitokie vedliai – beždžionių kaimenių valdovai, eržilai ir asilai, kurie tvarko ir saugo savo tabūnus ne prasčiau kaip kvalifikuotas piemuo.

Sąlygiškai tokius vedlius galima pavadinti „vadovais“. Skirtingai nuo vedlių lyderių, mažai besirūpinančių tais, kurie jiems iš paskos seka, vedliai vadovai dažnai jėga priverčia paklusti sau bandą.

Matyt, čia ne vien jėga lemia, bet ir intelektualiniai gyvūno sugebėjimai, o atsakyti į klausimą, kas sumanesnis – patinas ar patelė, - universalaus atsakymo nėra. Kaip parodė įdomūs japonų etologo D. Utanio stebėjimai, makakų patinai greičiau ir noriau mokosi nei patelės, o šiaurinių elnių tabūnuose nuovokesnės patelės. Matyt šitai galima paaiškinti gyvūnų biologiniais ypatumais: atvedusios vaiką, beždžionės nepalieka kaimenės, o nešiojasi jį su savimi, todėl joms nereikia vienų vienai grumtis su viso pasaulio žabangais ir nėra sąlygų sukaupti kitokio patyrimo.

Yra žinoma, kad didžiausias patino vadovo rūpestis – apginti nuo ateivių savo kaimenės gyvenamąją vietą. Toks teritorialumas būdingas daugeliui gyvūnų, net atsiskyrėliams. Įdomu, kad tų beždžionių, kurioms būdingas ryškus teritorialumas ir kurios gyvena atviresnėse vietose, patinai vadovai daug stambesni už pateles (pavianai), tuo tarpu džiunglėse gyvenančių beždžionių prieraišumas prie teritorijos labai silpnas, o patelės ir patinai dydžiu mažai skiriasi.

Į svetimas valdas dažnai atklysta kiti patinai ir todėl, suprantama, vedlys vadovas stengiasi nuvyti jį nuo savo bandos. Eržilai labai karingai sutinka žmones, kurie į jų tabūnus atjoja raiti. Nors būna ir išimčių. Garsus beždžionių tyrinėtojas D. Šaleris su nuostaba stebėjo gorilų vedlių abejingumą atklydėliams svetimiems patinams. Netgi jų gerinimuisi jo patelėms.

Savo kaimenę ginančių patinų vadovų narsa kartais tiesiog stulbina. Kai arklių tabūną užpuola vilkai, eržilas atmuša puolimą, tuo tarpu senos kumelės vedamas tabūnas šuoliuoja šalin. Vadinasi, čia matome lyg ir du vedlius: lyderį (seną kumelę) ir vadovą (eržilą). Žinomi atvejai, kai gorilų, karčiuotųjų pavianų ir kitų beždžionių patinai stodavo į mirtiną mūšį su leopardais. Sunku suvokti, koks prigimties instinktas vertė juos rizikuoti gyvybe dėl kaimenės labo. Arba štai toks atsitikimas. Medžiotojai išbaidė pavianų kaimenę ir beždžionės paniškai spruko šalin. Staiga vienai beždžionei iš glėbio iškrito maža beždžionytė. Medžiotojų balsai vis artėjo. Ir tuo metu stambus kaimenės vadovas, tarsi demonstruodamas žmonėms savo bebaimiškumą, grįžo atgal, sugriebė nelaimingą žvėriūkštį ir nusinešė. Vargu ar šį veiksmą padės suvokti elementarūs zoologiniai samprotavimai.

Beje, reikia pripažinti, kad tie atsitikimai, kuriuos galima paaiškinti gana paprastai, vis dėlto daro mums didelio įspūdžio. Juk ir sargas, ir teisėjas, ir gynėjas, ir piemuo – vienas ir tas pats gyvūnas. Jau kalbėjau apie tas situacijas, kai vedlys vadovas demonstruoja mums, atrodytų, antgamtišką gyvūnui intelektą. Tai ar ne teisingiau būtų prisipažinti, kad mums toli gražu ne viskas čia aišku?  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"