Paieška Vasaros atvašynuose...

Vasaros atvašynuose...

Vytautas BAŠKYS

 

Atrodo, jog tikrasis vasaros gyvenimas vyksta prie upės, kur atsiveria vis kitoks augalų, drugių, paukščių, vabzdžių - visas gamtos pasaulis. Juk jame atpažįsti regėtą, pajaustą ir neužmirštamą vasaros paunksmę. Tokia ji vasaros malonėje atsiveria ir Paparčiuose, prie Varduvos aukštupio, kur įsikūrusi gamtos bičiulė Eglė, parašiusi įstabią knygą (Eglė Jačkonytė, „Kiek pakelia sparnai“).

Pateka ir leidžiasi saulė, rytmečiais rasoja žolynai, pražysta ir nuvysta gėlės, srūva upokšniai.

Eglės aprėptas vasaros gyvenimas gamtos prieglobstyje kupinas vėjo jėgos, debesų lengvumo, svajonių kalno didybės, ratilais nubėgančio margojo grožio, saulės karščio, žvaigždžių begalybės ir žemės alsavimo. Gyvenimas – svajonės. Tad ir likimas vasaros ženklais puošia kūrybą, visada gyvą ir jaudinančią - Esu. Paparčių lapijoje, turiu galvoje knygos lapus, yra tokių vietų, kurios skamba upelio spalvotų akmenėlių šnaresiu, pasijaučia beribe fantazija, svajone. Nuklydus į Šventuosius kadagyno Namus atsiveria viso begalinio pasaulio stebuklai ir paslaptys. Čia ir akmuo šypsosi, gali paglostyti gluosnių šakotas kasas, gali plaukti kartu su upe, augti kartu su medžių pynėm - ir jie tau bus pastogė, o samana - guolis, o dangus – tavo draugas.

... Spalvingas vasaros vienys su saule, visa kas virpa aplinkui, žiogų čirpimas susilieja į vientisą gaudesį, čia vėl pasklinda, bet pakankamai darniai, kad sunku suprasti, kas taip gaudžia - dangus ar žemė, vėjas ar medžiai, ar visas orkestras neaprėpiamo dirigento virptelėjimu. Tvieskiančioje vasaros nuotaikoje besąlygiška mylėti. Visas atvašynas, žydėjimas, lapų žaluma svaigina, tą pasaulį galima „ragauti“ čia po klevu, po juodalksniais. „Ak, - sako, Eglė, - bėgau per pievas, pėdom vos lytėdama žiedų stebuklus“. Atokaitoje pasigirsta aimana: „Ak, tas šviežio šieno kvapas... mmm..., vilioja: kur nuves, tai jau nevaldoma“.

Pro plaukiančius debesis plyksteli saulė, primena, jog gyvenimas slenka pamažu, kaip šešėlis. Kartojasi tarp tamsos ir šviesos, tarp gelmės ir kranto. Čia tik upelis amžiais neturi laiko stoviniuoti, dairytis - lėkti, lėkti, taškytis, ošti tolyn, tik tolyn. Pasakojimas pavirsta bendravimu su žolėmis, paukščiais, debesimis, senelės prisiminimais apie protėvius. Kada vakarine žvaigžde, rasa, plyksinčiu į dangų laužu, plėšiančia atsisveikinimo dainą lakštingala atslenka baugumo šešėliai, pro debesų rūkus pasirodo didelis rausvas brolis mėnulis. Prasideda vakaro laumių legenda. Prie jų išaustos miglos - ramiai niūniuojantis mėnulio atspindys upelyje. Kažkas tik šliur-šliur per šlapią žolę laumių takais į Žydrūnlaukės akivarą.

Nenutrūkstamai tęsiasi taurus, lengvas ir jautrus (kaip mintis), skaidri (kaip šviesa), ideali ir nemirtingai žemiška Visatos vizija.

... Prisigretinus prie ugnies, padavus jai šakelę, pajutus jos šilumą (į veidą, į rankas, į visą kūną), mintys - tarsi dievų ambrozija - patampa vasaros nakties apeiga. Tada, kaip ir senais laikais, prie santakos ant susikurto laužo išsivirta žemuogių, aviečių lapų arbata, eilutės susimaišo su laužo liepsnos šiluma ir čiobrelių aromatu. Gamtos gyvybiškumas pereina į mintį, prigimties atradimą, pasaulėjautą, regėjimo vizijas, kad pajaustum gyvenimo alkį, sielos troškimą grožio vaizdų, spalvų ir jų niuansų.

Tasai kraštas, apie kurį su meile ir pagarba pasakoja Eglė, turi legendinę sielą. Žemaitijos grožis - iškilios kalvos, ūksmingos upės, vasaros debesų puota, juostų raštai ir dainų ritmai - visas sudėta į skepetas. Kiekvienas upelis, giraitė, kalnelis byloja apie Lietuvos senovę, natūraliai dvelkiančio laisvės vėjo kvapus, garsus, spalvas. Laisvė, kurios protu nesuvokei, neaprėpiama; ji įsigėrė į sąmonę, į mintis, į pasaulio sampratą, kurios meninė jungtis su tautos istorija – du postulatai, gydantys ir sielą. Esama kažko daugiau, kas būdinga lietuvio prigimčiai: jautrumo ir prasmingumo, susimąstymo ir prigimtinio dvasingumo, slėpiningumo ir laumiškumo. Nes visa tai aprėpia senojo Rūpintojėlio bruožai. Tai artima, tikra ir brangu, kad atrastum ir pakiltum krašto dabartyje su istorija, gimtinės grožiu.

... Lietuviškas kaimas, tikrovė ir ilgesys... Tas vaizdų grožis, ką esame regėję ir galime vėl atrasti, pajusti iš naujo. Iš lauko gėlių nupintas vainikas, stulbinanti spalvų, formų, garsų, amžino gyvybingumo gausa trykštanti gamta primena anų laikų, anų žmonių gyvenimą ir dvasią. Kad ir veikiami nuolatinių permainų, vis tik sieloje pajaučiame protėvių gyvenseną, nutolusios pasaulėjautos žavesį, pajaučiame, jog „sumiesčionėjimas - tik kevalas“. Atsigręžę regime, jog visų žmogiškųjų dalykų pramotė ir lopšys - Žemė, Dangus bei Dievų prieglobstis, kuriame kūrybinis Aš veriasi, tarsi įpintas į maldą.

Tas Pasaulis su kiekvieną dieną - vis su kitokiu saulėlydžiu, medžių grafika, su šimtais spalvų, mirguliuojančiu ežero paviršiumi. Atrodo labai paprasta, bet negali neįsiskverbi į paslaptį, kuri savo slėpiningumu pasako daugiau nei ryškūs vaizdai. Pažirusi neišsemiama kūrinija atsiveria sudvasinta apeiga saulėje, ugnyje. Ir su gyvybės dvelksmu nuteikia gėrėjimuisi gamtos Didybe ir Darna. Atsiverčiame savyje dar neužrašytus maldos žodžius (kažkam tai - Santvaro šviesa, beribio Rūko galia) - tebūnie neįveikiamas mūsų trapumas, Praamžiaus kalno plazdanti viršūnė, apibarstyta neišsiskleidusiais žiedais. Mums, baltams, latvių poetė Ana Rancanė primena, jog gimtieji mūsų namai yra tautos pamatai, mūsų vidinio pasaulio ritmas, lydintis mus iki amžinojo prieglobsčio dausose.

... Antroje vasaros pusėje Žemaitijos padangėje - ypatinga debesų architektūra. Ypatinga, momentais – nepakartojama, kupina nuo Baltijos plaukiančių debesų-pilių romantikos. Esame pakirdę debesijos versmėse. Ant Kuršių nerijos kopos geriame tolių erdves, grožimės raminančiu nerijos pušynu, gaiviu jūros bangavimu. Kiek žvalgymosi į dangų, į tolius, kiek įsiklausymo vakarais į slėpiningus garsus. Tačiau su paskutiniu saulės blyksniu ant Baltijos bangų, atsisveikinant su praėjusia diena, prisimena Aistis: tai mano sapnas, sapnas ir legenda... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"