Paieška Po rasotu Gyvenimo medžiu

Po rasotu Gyvenimo medžiu

Žodžiai apie aplinkosaugininkę iš Vilniaus savivaldybės administracijos ir žodžio valdytoją dr. Violetą Ivinskienę.

 

Daugelis Violetą Ivinskienę pažįsta kaip gamtos mokslų daktarę, tačiau esama ir tokių, kurie šią mūsų pašnekovę vertina pagal parašytas knygas. Beje, ne vien aplinkosauginės tematikos, o ir grožines.

Kalbantis Violetos darbo Vilniaus savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus kabinete teiraujamės: kokia parašytoji knyga Jums pačiai yra arčiausia, mieliausia, vertingiausia?..

 

Gal toji, kurioje sudėti poezijos kūriniai, mano eilėraščių knyga ,Jausmų paletė“?.

Nors... Visuomenei gal ir vertingesnės yra knygos apie atliekų tvarkymą, kurias rašiau vaikams ir moksleiviams. Tokių yra keturios knygos. Dvi iš jų finansavo Vilniaus miesto savivaldybė (eilėraščių knygelė ikimokyklinukams „Kaip Žiurkius Pilėnas mokė savo vaikus atliekas rūšiuoti“, „Nuo kibirėlio iki sąvartyno“).

Po jų išėjimo praėjus keliems metams Lietuvos mokyklose buvo skelbtas konkursas dėl elektronikos atliekų rinkimo. Sulaukiau Linos Budrienės (UAB „Ekokonsultacijos“), vienos iš minėto konkurso rengėjų, skambučio. Pageidauta, jog pratęsčiau knygelę „Nuo kibirėlio iki sąvartyno“. Viską reikėjo susieti su elektronikos atliekomis. Taip ir atsirado knygelė „Kaip Žiurkius Pilėnas mokėsi elektronines atliekas tvarkyti“.

Prieš porą metų Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC) pasiūlė parašyti naują knygelę „Atliekų kelias nuo kibirėlio iki sąvartyno“ ir sutiko, kad pagrindu būtų paimta knygelė, išleista Vilniaus miestui. Ją rašyti buvo įdomu, nes juk kasmet situacija aplinkosaugoje keičiasi. Teko keisti visus skaičius, tekstą, pridėti naujų nuotraukų. Knygelė buvo papildyta nauja medžiaga, šiauliečių nuotraukomis, todėl išaugo beveik dvigubai, t.y. iki 100 puslapių.

 

Reikėtų manyti, jog išėjo vienas keturių tomų leidinys. Tačiau kokia buvo pirmapradė idėja? Kodėl – Žiurkius Pilėnas, o ne kokia Lapė Snapė?

 

Vaikystėje prieš miegą mama skaitydavo man eiles. Iš jų – ir poeto Samuilo Maršalo kūrybą, kurioje daug erdvės skiriama smalsiam peliukui. Reikėtų pasakyti ir kitką. Kai sulaukiau trejų, iš Kauno atsikėlėme į Tyrulius, į durpyno gyvenvietę. Ten būta daug žiurkių. Jos man, vaikui, tiesiog didžiulį įspūdį padarė. Tėtis Leonidas Pileckas (Kapitalinės statybos viršininkas, tada organizavo Tyrulių gyvenvietės statybos darbus) mane dažnai palikdavo prie valgyklos, kurioje būta daugybės žiurkių. Jas kone visą dieną aš su pagaliuku ir ganiau, kad kur toliau nuo valgyklos nenueitų... Kita vertus, pelių, žiurkių ir žiurkėnų vėliau, jau kai turėjau savo vaikų, laikėme ir namuose, tad žinojau šių gyvūnų būdą – slėpti visokiausias atsargas.

Nors tėtis buvo gana stotingas viršininkas, tačiau namuose jokios prabangos nebuvo, greičiau – priešingai. Tad ir žaislų turėjau nedaug. Tokia situacija talkino vilionei į laukus, kur žaislais patapdavo įvairūs po ranka atsiradę daikčiukai, kur akį traukė įvairūs gamtos objektai...

Beje, mūsų pažįstamas zoologas bei pedagogas iš Raguvos Antanas Slučka (vadovavęs ir Lietuvos zoologijos sodui) turėjo baltą žiurkę, kuri gražiai sutarė su Antano dukrele. Toji žiurkė taip pat man darė įspūdį. Mano klasiokė (jau gyvenant Vilniuje) Sirijos Giraitė turėjo didžiulį žiurkiną. Laukinį, kurį jai padovanojo Estijoje. Kartą nuėjau, pasidomėjau, kodėl čia šlapimu trenkia, o mano draugė: „Žiurkiau, pabučiuok Violetą!“. Taip ir buvau pabučiuota žiurkino, staigiai atsiradusio man ant peties. Tada įsitikinau, jog tai labai gudrūs gyvūnai.

Vėliau žiurkę laikė ir mano studentė Vaida Gauronskytė (dabar dirba Mažeikiuose). Mūsų kolega Savivaldybėje Rimas Tikuišis taipogi turėjo naminę žiurkę. Tad tų gyvūnų esu palabinusi daug.

Kai reikėjo imti ir rašyti apie Žiurkių, kaipo atliekų tvarkytoją, galvojau: gal – Žiurkius Šerėnas?... Tačiau ar neužpyks? Esu Pileckaitė, tad – eureka! – Žiurkius Pilėnas!.. Tai mano mergautinės pavardės vedinys. Mano tėtis - karaimas, kilęs iš Trakų. Karaimai buvo pirmieji Lietuvos piliečiai, Pilėnai (vėliau pavardė sulenkinta į Pileckus). Simboliška, nes karaimai tvarkė Trakų pilies kiemą. Taip atsirado mano herojaus pavardė. Naują knygelę parašiau per trumpą laiką – dvi savaites. Tiesa, prieš tai skambinau Linui Katinui (UAB „EMP recycling“) ir teiravausi ar sutiktų, kad jo pavardė figūruotų knygelėje, kur apie atliekas dėstytų Žiurkius Pilėnas. Taigi, antroje knygelėje, Linui sutikus, su Žiurkiu Pilėnu kalbasi Direktorius Katinas.

Apie Žiurkių Pilėną pradėjau rašyti (1995-1997 metais) dar tada, kai dirbau atliekų tvarkymo įmonėse atliekų rūšiavimo vadybininke ir organizatore: pradėjau - UAB „Sitis“, o baigiau dirbdama UAB „Egapris“. Pirmas variantas – viskas kartu. Ir rebusai, ir eilėraščiai, ir rimti informaciniai tekstai. Parašius prašiau finansavimo iš tuometės Aplinkos apsaugos ministerijos, tačiau... Buvo pasiūlyta atsisakyti vaikams skirtų eilėraščių ir žaidimų.

Kai antrą kartą grįžau dirbti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių (jame dirbau 1992-94, po to išėjau į privačią įmonę organizuoti antrinių žaliavų rūšiavimo Vilniaus mieste, iš čia - ir mano praktinės žinios), pasitarėme su tuometine vedėja, mano ilgamete kolege Vita Braškiene ir nusprendėme leisti dvi knygas. Vaikams skirtas leidinys, kiek teko sužinoti, patiko vaikų darželių auklėtojoms ir pradinukų mokytojoms, tapo tiesiog parankiniais tekstais sceniniuose vaidinimuose. Vaikai, kiek teko su jais pasikalbėti mokymo įstaigose, tokius skaitymus mėgsta. Ir visai nesu mėgėja supykti, jei įvairiuose vaidinimuose mano knygos tekstai kiek ir perkuriami, „įkeliant“ savojo gyvenimo realijas. Gal dėl to net ir dar geriau, dar aiškiau yra tiems, kas vaidina, deklamuoja, kas viso to klausosi. Ir suvokia aplinkosaugos svarbą.

Manau, jog puiku, kad ir kiti rašytų šia tematika, nes esu įsitikinusi, jog iš kitų kalbų verstosios knygos dažnai ne visai atitinka Lietuvos realijas. Juk ir Vilniaus atliekų tvarkymo sistema, sakyčiau, ganėtinai skiriasi nuo sistemos, esančios Šiaulių regione.

 

Ar kokio „suflerio“  dėl knygelių bendrosios struktūros nebūta?..

 

Kodėl kilo mintis rašyti apie atliekų tvarkymą? Gal nuo susikaupusių per gyvenimą įspūdžių ir ekologo darbo savivaldybėje uždavinių – sukurti tobulą atliekų tvarkymo struktūrą.

... 1991 metais, kai jau nebedirbau Ekologijos institute, kai dar nedirbau ir sostinės savivaldybėje, dalyvavau tarptautinėje konferencijoje, Visbadene (Pietų Vokietija, netoli Frankfurto). Konferencija vadinosi lakiai: „Atliekos – ne šiukšlės“. Tada pirmąkart praktiškai mačiau kaip yra rūšiuojamos atliekos. Kartu buvo akcentuojamos tezės: ar verta pirkti, jei pirkinys taps atlieka; ar planuojama ilgiau naudoti senus daiktus ar rūbus; visada atsakingas tiek pirkėjas, tiek ir vartotojas... Lankėmės įvairiuose sąvartynuose, atliekų deginimo įmonėse. Visa tai man – didis įspūdis. Renginyje būta daug įvairiausios literatūros, kurią ir perskaičiau. Po to grįžusi tėčiui ir sakau: ir Lietuvoje galime rūšiuoti atliekas. Tačiau tėtis tik nusijuokė: juk mes – ne vokiečiai... (Beje, tuo metu ir Lietuvoje jau siekta rūšiuoti atliekas.) Užsispyriau – nors knygą parašysiu! Tokie buvo sufleriai, o komercinio užsakovo ir nebuvo, rašiau lyg ir sau arba būsimiems anūkams. Mat aš visą gyvenimą rašau dienoraščius, ypač kelionių metu arba sugrįžus iš jų.

... Kai buvau maža, Tyruliuose važinėjo žydelis, kuris surinkdavo visokius senus dalykus, ką dabar pavadiname atliekomis. Pamenu net šešiasdešimtaisiais toks žmogelis – šiukšlių surinkėjas važinėdavo po Vilniaus senamiestį ir šaukdavo: renku skudurus, batus, senus kibirus, metalo laužą ir keičiu į jums reikalingas smulkmenas. Sovietmečiu susikūrė „Lietkoopsąjunga“, kuriai taipogi rūpėjo antrinės žaliavos. Gal pamenate: už jas juk ir deficitinio tualetinio popieriaus duodavo. Vėl važinėdavo, ypač po kaimus (tik jau autobusas-parduotuvė). Keisdavo prekes į atliekas, uogas ir vaisius, surinktas iš kolūkiečių. Ir šiukšlių kaime būdavo mažiau, ir savo produkciją žmonės realizuodavo. Gaila, kad ši sistema suiro.

Pirmasis atliekų rūšiavimui skirtas mano darbas ar tik nebus straipsnis Ignalinos rajono laikraščiui, kuriame tuomet dirbo Indrė Šniukaitė-Gruodienė (buvusi Ekologijos instituto pelių zoologijos specialistė, vėliau įsteigusi netradicinį ūkininkavimo centrą).

Rašyti dar vaikystėje ragino ir mano dėdė filologas-pedagogas Juozas Lebionka, kurio paskutinė darbovietė - Jašiūnų vidurinės mokyklos direktorius. Žinoma, skatino savotiškai ir mama Florijona Klibavičiūtė-Pileckienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji kas vakarą garsiai skaitydavo tikrinamus moksleivių rašinius, diktantus. Todėl daug ką atmintinai išmokau iš Jono Biliūno ir Žemaitės kūrybos. Verkdama prašydavau skaityti „Brisiaus galą“, kurį jau atmintinai mokėjau.

Prie gamtos, manyčiau, mane vedė ir senelis Petras Klibavičius – bitininkas, gamtininkas, gydytojas, dirbęs Taujėnuose pas Konstantiną Radvilą. Oranžerijų sodininku, vėliau – miestelio felčeriu akušeriu. Senelis jau tada mokėjo atliekas kompostuoti. Turiu ir dabar dar 1925 metais išleistą knygą (kurioje daug aiškinama, kas yra gerai, kas blogai augalui) iš senelio bibliotekos. Senelis buvo baigęs Ukrainoje (Minetopolyje) žemės ūkio mokyklą, purškė daržus, sodus nuo ligų ir kenkėjų savaip iš pačių augalų (pvz., pomidorų ar bulvienojų) pasidarytais ekstraktais, nuovirais...

Gilų įspūdį kažkada man padarė ir rašytojos Bronės Buivydaitės kūrinys apie kaulų rinkėją knygoje ,,Auksinis batelis“, rakalis (šiukšlių rinkėjas) Larsenas iš danų Anderso Neksės knygos ,,Žmogaus kūdikis“.

Teko pažinti (jau mokantis Vilniuje) ir kitus du gerus mokytojus, kurie mane skatino ir išmokė rašyti – mano anglų kalbos mokytoją bei vertėją Gražvydą Kirvaitį (mokykloje jo nurodymu versdavome eilėraščius iš anglų kalbos), geografijos mokytoją, kraštotyros būrelio vedėją Oną Makarevičiūtę, slaptą vienuolę, (ji mus tais sovietiniais laikais sudomino tautine tematika, vedė į žygius, mokė rašyti kelionių dienoraščius).

 

Dabar ir galvoju: gerai, kai apie atliekų rūšiavimą savitai rašo to dalyko specialistai, o ne kokie priklydėliai (nuo kitų rašymo temų) žurnalistai.

 

Deja, žurnalistai pridaro daug klaidų arba, patys to nenorėdami, viską kitaip traktuoja. Rašydama vaikams stengiausi įsivaizduoti pašnekovą-vaiką. 11-13 metų. Juk tokio amžiaus būdama ir pati kažkada rinkau makulatūrą, metalo laužą... Kita vertus, mano giminėje daug pedagogų – mama, anyta, dvi pusseserės, dėdė, teta, užauginau sūnų ir dukrą... Tad apie vaikus ir jų vaizduotę kai ką numanau.

 

Jau aštunti metai sostinės savivaldybėje kuruojate ekologinį visuomenės švietimą. Kokios šviesos ir šešėliai šioje tobulesnei visuomenei itin reikalingoje gyvenimo srityje?

 

Padedant kitų organizacijų aktyvistams-ekologams 2002 metais pavyko sukurti pirmąją trimetę ekologinio švietimo programą, finansuojamą iš savivaldybės biudžeto bei aplinkos apsaugos programos specialiųjų rėmimo lėšų. Sėkmingai baigiame įgyvendinti jau trečiąją ir parengėme patobulintą 4-tąją trimetę programą. Ji apima leidybą, seminarus, specialistų, mokytojų bei moksleivių mokymus, internetinį puslapį, filmus ir žaidimus, knygeles vaikams ekologine tematika ir t.t.

Vienu svarbiausiu momentu nuo 2007 metų yra kasmet organizuojamas Vilniaus miesto aplinkos apsaugos forumas, kuriame aptariame viską, kas per metus įvyko miesto aplinkosaugoje. Čia dalyvauja visi, kas nori ir domisi aplinkosauga. Vieni - kaip dalyviai, kiti – kaip klausytojai ir žiūrovai (pradedant nuo vaikų darželių, baigiant stambiomis įmonėmis, demonstruojančiomis naujas aplinkosaugos technologijas, knygas ar produkciją).

Miestiečių tarpe taip pat populiarus visuomenės ekologinių projektų konkursas, kur kiekvienas gali išreikšti savo idėjas praktikoje, parodyti ką sugeba.

 

Kas paskatino „bristi“ mokslo link, apsiginti disertaciją moksliniam laipsniui gauti?..

 

Mokykloje visi dalykai sekėsi gana vienodai gerai (gal tik fiziką žinojau vos ketvertui). Tad ir apsispręsti buvo kebloka. Kadangi mokytis pradėjau metais anksčiau, tad ir draugavau dažniau ne su klasiokais, o su klase ar dviem žemiau besimokančiais savo bendramečiais, su kuriais vaidinau viename dramos būrelyje, dirbau Šekspyro klube, kraštotyros būrelyje ar dainavau chore. Mokyklos draugai buvo ir Kęstutis Antanėlis, ir Juozas Palaima, ir Laimis Vilkončius, ir Arūnas Storpirštis, ir Saulius Pauliukonis, ir Pranas Urkauskas, ir kai kurie kiti, kurie nūnai yra žinomi žmonės. Tad ir vaidinimų nestokota. Augau šeimoje viena tarp berniukų (brolis ir 4 pusbroliai), tad ir mokykloje draugavau tik su berniukais, kuriems mėgdavau vadovauti. Gal dėl to pasakiau mamai, jo būsiu arba geologe, arba mokytoja. Tačiau mama tam suvis pasipriešino.

Apsispręsti padėjo pokalbis su psichologu, kuris patarė sukti į biologės kelią. Po studijų gavau pasiūlymą tobulintis aspirantūroje. Taip ir susiklostė: baigiau zoologijos studijas. O tada reikėjo kovoti su kolorado vabalu, kopūstiniu baltuku... Aspirantūroje man teko tyrinėti vabzdžius žudančius mikrobus. Disertacijos tema susieta su ta tematika. Dirba šioje srityje apie 10 metų, tuometiniame Leningrade apsigyniau (1984 m.) mokslinį darbą, kandidatinę disertaciją, kuris laisvoje Lietuvoje buvo įvertintas ir man suteiktas gamtos mokslų daktaro vardas.

Zoologijos institutas 1981 metais buvo pervardintas į Ekologijos institutą, keitėsi ir tematika, o 1992 metais nebeliko tinkamo finansavimo kai kuriems moksliniams tyrimams. Tad ir teko mestis serumų kolorado vabalo naikinimo link... Tada mūsų grupei vadovavo (tapęs rašytoju) buvęs Trakų meras Edmundas Malūkas, kuris fantazijos ir tada nestokojo... Galvota: serumu purškiant kolorado vabalo lervas, jos susirgs ir išnyks... Deja, tai nepasiteisino, gamta tą serumą tiesiog „ištrina“ – saulė ji dezaktivuoja. Pasirodo, jog ir vabzdžio chitinas jį stabiliai nuo visko apsaugo... Tad ateita prie aklavietės...

 

O kas Jus nuo įvairiausių dalykų apsaugo, iš kur pasitelkiate tą „chitininę apsaugą“?

 

Vaikystėje mane labai saugojo tėtis – buvau jo numylėtinė, ilgai laukta dukrelė; gimiau mėnesį po jo mamos mirties, todėl daugelis giminių sakydavo, kad aš ir mano gyvenimas – tai senelės gyvenimo tęsinys. Paveldėjau iš jos daug gerų savybių – sugebėjimą kurti, mielaširdingumą, atliepį svetimam skausmui ir praradimams, kietą ir tvirtą charakterį nepalūžti gyvenimo kryžkelėse, sentimentalią ir romantišką sielą, netgi jos baltą odą ir sugebėjimą siūti (ji buvo puiki siuvėja ir turėjo savo ateljė bei mokinių).

Nemanau, jog mane be jo kas nors saugojo, nes daug ką teko išgyventi. Ir skyrybas jauname amžiuje, ir savo, ir vaikų ligas, 35 sulaukusi buvau per siūlą nuo mirties, bet išgyvenau ir dabar turiu ilgai gyventi. Nuo nevilties ir kvailų poelgių apsaugojo, manyčiau, tik kūryba, kuri dar teikia ir užsimiršimą, ir džiaugsmą. Apsaugo gal ir keliavimas, meilė fotografijai, akmenims, gamtai, sakralinių vietų bei olų lankymas, informacijos apie savo ištakas rinkimas...

Beje, turiu ir lėlių kolekciją, kurioje dabar lėlių - daugiau nei 1000. Jau senokai mąstau apie nuosavą muziejų. Gal tatai taipogi iš vaikystės atėjo, nes su lėlėmis tada ar ne daugiausia ir bendravau – susikūriau nuosavą pasaulį, kad atsiribočiau nuo berniukų, neturėjau sesers, todėl žaisdama pati su lėlėmis ir bendravau, ir kūriau, ir vaidinau, ir siūdavau, ir buvau jų mama arba Mokytoja. Lėlės man atstojo tą nesamą sesutę, kurios labai trūko, o brolis mano atmintyje visada buvo jau suaugęs vyras (kai man buvo 10, o jam -19, jis sukūrė šeimą).

Depresijos niekada nepatyriau, o blogą nuotaiką gydau darbo terapija, pasidairymais ir pastebėjimais, jog esama pasaulyje kur kas daugiau tų, kurie yra blogesnėje padėtyje, nei esu atsidūrusi. Nepalūžau, nors teko persikvalifikuoti: baigiau zoologiją (entomologiją), vėliau tapau mikrobiologe, atliekų tvarkytoja ir galiausiai tapau tuo, kuo norėjau, sulaukusi 16-os – Mokytoja. Visuomenėje gal jau esu ir ekologinio švietimo atstovė...

 

Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį.

„Žaliasis pasaulis“ Jums linki ir toliau būti tokiai pat nenuspėjamai optimistei, kartu sveikiname Jus ir sutelkus gražų būrį metelių, gyvenimo išmintį teikiančių... Su gražiu jubiliejumi, miela Violeta!

 

Kalbėjosi Augustas UKTVERIS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"