Paieška Gamtos švelnus prisilietimas

Gamtos švelnus prisilietimas

 

„Gamta man pirmiausia yra begalinis grožis – nuo kalnų ir jūrų didybės iki saulėje deimantu spindinčio rasos lašelio, - sako vilnietė, ilgametė Vyriausios enciklopedijų redakcijos, Užsienio dailės ir architektūros skyriaus mokslinė redaktorė Nijolė Vadapalaitė. – Gamtos harmonija suteikia sielos ramybę. Siekdamas pažinti gamtą, žmogus geriau pažįsta ir save, suvokia savo vietą šiame pasaulyje.“

Nijolė VADAPALAITĖ – mūsų redakcijos viešnia. Su ja kalbėjomės apie žmogaus santykį su gamta, jos atspindį mene, apie mūsų požiūrį į gamtą ir atsakomybę už ją.

 

Visi mes ateiname iš stebuklingos šalies – vaikystės. Kokie yra gražiausi Jūsų vaikystės prisiminimai apie gamtą?

 

Kai buvau šešerių, mūsų šeimą iš Pasvalio rajono Liukpetrių kaimo išvežė į Sibirą, į Irkutsko sritį, netoli Zimos geležinkelio stoties. Aš prisimenu Sibiro žiemas, kurios tęsdavosi vos ne 9 mėnesius. Ant užšalusios Okos upės ledo prie įkalto stulpo pritvirtindavo ilgą kartį, o prie jos – rogutes. Sulipdavome į jas kiek tilpdavome. Sukant kartį, rogutės lėkdavo didžiuliu greičiu, buvo tiek daug džiaugsmo. Buvo didelės pusnys, apie 50 laipsnių šalčio. Dar ir dabar jaučiu tų žiemų grožį. Vasara prasidėdavo dideliu upės potvyniu. Vanduo bėgo šniokšdamas, smarkai ūždamas ir atrodė tokia gamtos galybė, kurios niekas negalėtų suvaldyti.

Mama ir kitos ten gyvenusios moterys lietuvės labai ilgėjosi lietuviškų gėlių. Joms giminės atsiuntė gėlių sėklų. Moterys prie barakų sukasė apvalius gėlynus, pasėjo gautas sėklas. Prisirinkusios akmenų, jais apdėjo gėlynų pakraštėlius. Kalkėmis išbalinti akmenėliai ir pražydusios nasturtos, levažandžiai, ramunės, medetkos džiugino visų akis ir širdis.

Kai iš tremties grįžome į Lietuvą, tėvai namą pasistatė Grigiškėse, netoli pušyno. Aš daug valandų praleisdavau šiame miške. Pievose rinkdavau lauko gėles. Niekada nepasakyčiau, kad negražios rožės, bet puokštė, surinkta pievoje, man visada daro didesnį įspūdį, yra labai brangi.

 

Jus daug keliavote po buvusią Tarybų Sąjungą. Kurias keliones dažniausiai prisimenate?

 

Keliaudavau iš tikrųjų daug. Mano kelionės - kelionės į gamtą. Daugiausia domėjausi tų šalių, kuriose lankiausi, gamta. Kopdavau į kalnus, slidinėjau juose, plaukiau per upes ir ežerus baidarėmis. Buvau dviejuose raitelių žygiuose. Pabuvojau Karpatų, Kaukazo, Uralo kalnuose, Pamyre, Elbruse, lankiausi Karelijoje.

Reikia pabūti kalnuose, kad pajaustum jų didybę. Alpinistai dažnai sako, kad eina užkariauti viršukalnių, o man atrodo, kad žmogus ateina į kalnus jiems nusilenkti.

Jūros stichija man kalba apie amžinybę, apie beribę erdvę. Vaikščiodamas pajūriu taip pat aiškiai jauti ir savo trapumą, mažumą, tarsi pats būtum maža pakrantės smiltelė.

 

Kur pirmiausia keliavote Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę?

 

Paradoksas, bet dirbdama enciklopedijų redakcijoje, nė karto neišvykusi į užsienį, aš rašiau apie kitų šalių muziejus, dailininkus. Ypač daug rašiau apie prancūzų meną, apie Paryžių. Universitete mokiausi prancūzų kalbos. Dėstytojai buvo gyvenę Paryžiuje, daug pasakojo apie šį miestą. Pirmiausia čia ir atvykau, viską norėjau pamatyti savo akimis.

Vėliau norėjau susipažinti su senąja civilizacija. Lankiausi Graikijoje, Italijoje, Egipte, Ispanijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje. Iš viso aplankiau 17 šalių. Man gilų įspūdį paliko dykumos, Šveicarijos ir Austrijos gamta. Kaip ir dauguma keliautojų, galiu pasakyti, kad žmogus negali numirti nepamatęs Norvegijos krioklių. Apsilankymas bet kurioje šalyje palieka neišdildomų įspūdžių. Tačiau kiekvieną kartą, kai grįžtu į Lietuvą, iki ašarų pajuntu, kokia graži, kokia žalia mūsų Tėvynė. Čia daug erdvės ir ramybės. Čia nėra Žemės drebėjimų ir baisių uraganų, pučia švelnus ir gaivus vėjelis. Lietuvos gamta – pati didžiausia Dievo dovana mūsų tautai.

 

Esate nupiešusi daug paveikslų gamtos motyvais. Ar seniai piešiate? Kas paskatino imtis paletės ir dažų?

 

Piešti paveikslus buvo mano svajonė nuo ankstyvos jaunystės. Dar būdama tremtyje pradėjau siuvinėti. Padariau daug gražių darbelių buičiai – staltiesių, servetėlių. Vėliau šiuos darbelius paėmė tremtinių muziejus.

Taip susiklostė gyvenimas, kad Vilniaus universitete studijavau prancūzų kalbą. Dirbdama enciklopedijų redakcijoje, turėjau domėtis daile. Tai daryti man buvo įdomu. Darbas tapo ir mano aistra, pomėgiu. Daug skaičiau, mokiausi meno teorijų. Susipažinau su įvairių šalių dailės tradicijomis. Pati piešti pradėjau tik išėjusi į pensiją. Labiausiai viliojo japonų dailė, darbai ant šilko. Dailininkės Dalios Dokšaitės studijoje susipažinau su tapybos tušu ant šilko ar ryžinio popieriaus pagrindais. Architektės ir dailininkės Elenos Voverienės studijoje mokiausi kinų meno pagrindų.

Piešiu labai daug – po kelis paveikslus per mėnesį. Daugiausia gamtos temomis - tai medžio šakelė, rasos lašas ant žalio lapo, paukštis, medis. Nėra mano kūryboje peizažų, plačių horizontų, kosminės erdvės. Noriu, kad piešiami paveikslai sakyte sakytų: „Pamatykime gamtos grožį ir didybę mažuose dalykuose, kurie yra šalia mūsų, tokie trapūs ir pažeidžiami“.

Į piešimą žiūriu labai atsakingai.  Norėdama nupiešti lotoso žiedą, aš enciklopedijose studijuoju šį augalą – kur jis auga, koks būna žiedo dydis, spalvos ir pan. Tai yra piešinio pagrindas. Tik tuomet piešinys yra realus. O toliau užtenka vietos fantazijai, savoms interpretacijoms, kurios sukuria meninę įtaigą, piešinio savitumą. Daug eskizų pasidarau tiesiog gamtoje. Ypač įspūdingi atrodo senų sodo medžių kamienai, žolėje smuikuojantis žiogas, ropojanti boružėlė ir pan.

 

Kur galima pamatyti Jūsų paveikslus?

 

Su savo darbais kiekvienais metais dalyvauju Lietuvos dalininkų sąjungos rengiamose tapybos ant šilko mėgėjų darbų parodose, kinų meno parodose, rengiamose Bernardinų vienuolyne. Prieš trejus metus (2007 m.) mano piešiniai ant šilko buvo rodomi Tarptautiniame japonų menų festivalyje Alytuje. Daujėnų bibliotekai (Pasvalio r.) padovanojau 20 paveikslų. Buvo surengta šių paveikslų paroda Daujėnų kultūros namuose, kai miestelis minėjo savo gyvavimo 455-ąsias metines.

Paveikslus mielai rodau ir dovanoju savo brangiems žmonėms. Sesuo Adelė Daugirdienė, pasistačiusi namą Grigiškėse, dovanų gavo tiek paveikslų, kad jų užteko papuošti visam dviejų aukštų statiniui. Dukterėčia Rita, gyvenanti Latvijoje, taip pat savo namus papuošė mano paveikslais. Norintiems nusipirkti mano paveikslų, atsakau, jog jie neparduodami. Man jie perdaug brangūs, juose įdedu daug sielos. Tai mano saviraiškos forma, jaunų dienų svajonės išsipildymas. Didelė dalis paveikslų kabo ant mano namų sienų.

 

Sakėte, jog daug valandų praleidžiate gamtoje. Vaikštote gamtos takais anksti ryte ir vakare. Kaip vertinate kitų Lietuvos gyventojų ar svečių elgesį gamtoje?

 

Man labai skaudu, kai matau nulaužtą ir numestą medžio šaką ar ištryptą žolę, kai ir į taip nedidelius žaliuosius plotus miestuose supilamos šiukšlės. Skaudina ir tai, kad žmonės nepastebi ir negirdi ant medžio šakos gražiai čiulbančio paukštelio, nemato mažos lauko gėlės...  

Manau, kad labai trūksta elgesio gamtoje kultūros, meilės gamtai ir atsakomybės už ją. Dabar Lietuvoje įsteigta daug saugomų teritorijų, parkų. Juose veikia informaciniai centrai, brėžiami pažintiniai maršrutai. Visa tai, be abejonės, padės žmonėms kitomis akimis pažvelgti į gamtą. Tačiau manau, jog meilė gamtai ir jos pažinimas bei atsakomybė turėtų būti ugdomi iš mažų dienų, šeimose. Vaikai turėtų matyti tėvų gražaus elgesio gamtoje pavyzdį. Apie tai reikėtų kalbėti darželiuose, mokyklose.

Norėčiau kiekvienam Lietuvos gyventojui pasakyti: „Tik pažiūrėkite, rasa deimantais spindi ant medžių lapų. Švelniai paglostykite žolę ir pajausite, kad ji gyva. Nesužeiskite jos. Gamta – pats didžiausias turtas, kuri regi žmogus. Tai - mūsų gyvenimas. Mes negalime gyventi be oro, be vandens, be rugio grūdo, be medžių pavėsio...“

 

Dėkojame už pokalbį.

 

Kalbėjosi Marijona VARNECKIENĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"