Paieška Kodėl slepiasi gandriukas?

 

Kodėl slepiasi gandriukas?

arba kai kurie teisingi ir keisti praėjusios vasaros fenologiniai ženklai

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Liepos 26–ąją jau gerai skraido jauni gandriukai. Tik vakare sugrįžta iš pievų į savo gūžtas. Kol jaunikliai vieni varlinėja, tėvai taiso lizdus. Naujų žagarų daug neneša, bet vis taiso, lygina pavasarį atskraidintas velėnas ir šakalius. Tas darbas, matyt, šiek tiek panašus į rudeninį tetervinų burbuliavimą... Ir gandriukai, ir suopiukai šiemet anksčiau paliko lizdus nei pernai. Pavasarinės žiedų bangos šiais metais truputį vėlavo, o vasaros karštis visus labai paskubino. Javapjūtė šiemet prasidėjo anksčiau. Liepos 28–ąją peržydėjo didysis debesylas, o pernai šis taurus vaistinis augalas viliojo prie savo geltonų graižų vaivadrugius ir perlinukus net iki rugpjūčio dešimtosios.

 

Įdomus, netikėtas šios vasaros fenologinis ženklas – visiškas šventagaršvių nurudimas liepos vidury. Tiesa, sudžiūvo tiktai tos vaistinės šventagaršvės, kurios augo saulėtame priemolio šlaite, prie „japoninės“ obels, o pavėsingame, šaltiniuotame Vaikšnoro Ravo krante ir per karščius išbuvo žalios. Šių taurių augalų ekologinė niša yra ne tokia siaura, kaip rašo vadovėliai – be jokios ypatingos globos šventagaršvės puikiai želia ir žydi gerokai nutolusios nuo upelio, svarbu, kad dirvožemis būtų bent kiek drėgnesnis. Drėgmės šią vasarą tikrai užteko, visur šventagaršvės atrodė puikiai, bet liepos karščiai jas paveikė gana staigiai. Niekada dar šitaip nebuvo. Paaiškinimas čia paprastas: vaistinė šventagaršvė yra šiaurietiška rūšis. (O Lietuva nėra šiaurietiškas kraštas.) Šio godotino augalo natūralus arealas tęsiasi nuo Kolgujevo salos (Ledinuotajame vandenyne) iki Dniestro upės, bet maždaug nuo Vologdos šventagaršvė darosi vis retesnė. Įdomu, kad šitą biogeografiją gražiai papildo liaudies patirtis ir tautosaka, užrašyta slavų ir baltų kraštuose. Augalo vaistingumas ir magiška galia didėja iš Šiaurės einant į Pietus. Archangelsko srityje šventagaršvės lapai ir jauni stiebai yra tiktai maistas. Lietuvoje šio gražaus augalo šaknis jau yra vaistas, o lenkai jau tiki, kad sudžiovinta šaknis apsaugo žmones nuo visokių užkratų. Ir net trauktinės nereikia, užtenka tuos džiūvėsius nešiotis – būsi apgintas net nuo maro. Tai jau magija, nedaug žinome augalų, pelniusių tokią pagarbą. Šią schemą patvirtina ir  kiti retieji augalai, pavyzdžiui, kai kurie orchidiniai.

 

Sudžūvęs žolynas ar krintantis gelsvas liepos lapas gali būti ne tik fenologinis ženklas, bet ir seniai atrastos tiesos priminimas: kai žmogus sensta, vasaros darosi vis trumpesnės... O kokios ilgos buvo vaikystės vasaros! Iš lėto slinko ilgos dienos – nuo pirmųjų žemuogių per švento Antano atlaidus iki raudondryžių saldžių grafšteinų obuolių, kuriuos slėpdavome daržinėje, išsukę gilius urvus kvepiančio šieno šalinėje. Dienos buvo tarsi vienodos, bet niekas tada nekalbėjo apie kažkokias depresijas ar melancholijas. Ir besibūriuojantys varnėnai neartino rudens – kaip gali nutolti vasara, jei tik dabar Skaisgiryje, tik mums vieniems žinomose miškapievėse prisirpo tamsiai raudonos gervuogės. Tada niekas nesiruošė kur nors toli keliauti. Švento Antano atlaidai Varputėnuose, šienapjūtė Ventos pievose ir grybautė Cedroniškės eglynuose buvo pačios didžiausios kelionės... Dabar migruojantys paukščiai ar pageltęs lapas artėjantį rudenį gali priminti net birželio pabaigoje, kai dienos pradeda vos – vos trumpėti. Bet labai toli keliauti jau nesinori. Todėl, kad nulėkęs į Alpes nebematysi mažo savo upelio. Motyvacija labai aiški: metams bėgant supranti, kad turtingas esi tik savo atrastoje žemėje, ir savo upelį turi matyti kasdien. Esi lyg sargybinis, kurį užmiršo pakeisti... Gal šitokia paprasta pasaulėjauta galėtų paguosti tuos, kurie ir per atostogas dėl pinigų stygiaus negali niekur išvažiuoti. Be to, kažkas juk yra sukūręs ir tokią hipotezę: žmogus geriausiai pailsi savo įprastoje aplinkoje... Štai šitaip atsiranda dienoraštis - kasdieninių stebėjimų užrašai, ir jų tikrai nerasi jokiame internete, tiktai savo sąsiuvinyje. Tokių tekstų, aišku, nereikia tiražuoti ir guldyti į knygą – skaitytojai dabar ir taip neberanda reikalingo leidinio, nes viską slepia grafomanų prisiminimai.

 

...Ir štai tokia yra pirmoji šios vasaros melancholiška žinia: migruojantis varnėnų pulkelis – jau birželio 24–ąją. Iš tolo matau daug juodų paukščių nušienautoje pievoje. Staiga pakyla jie, bet vienas lieka – jis yra strazdas, atsitiktinai patekęs į varnėnų būrį. O varnėnai, palėkę gal šimtą metrų, tupia ant elektros laidų. Privažiuoju dviračiu netoli jų, ir jie vėl visi kyla, bet vienas lieka, tai yra starta geltonoji... Iš lėto migruoja varnėnai, nepriviliodami į savo būrį kitų paukštelių, kurie čia ruošiasi perėti antrą kartą. Ir startų, ir kielių, ir miškinių kalviukų elgesys rodo, kad bus antroji vada.

 

Per Jonines varnėnai jau migruoja, ir žmogaus jiems nebereikia. Nelabai reikėjo ir pavasarį, puikiausiai gyvena jie ir pamišky, ir visai apleistuose sodybose, kur arti nėra kaimynų. O štai kielė yra tikras sodiečio draugas. Ir sodybos takai, ir daržo lysvė, ir šviežia pradalgė jai yra labai svarbu. Svarbi ir kokia atplyšusi lenta, kur galėtų paslėpti lizdą. Ir už tuos patogumus ji neužmiršta padėkoti... Anksti rytą stoviu ant laiptų ir stebiu baltąją kielę, bėgiojančią darže. Staiga ji pakyla, atlekia gražiai banguodama visai arti, tupia ant izoliuoto elektros laido, žvelgia į mane ir cviksi, nepaleisdama iš snapo naktinio verpiko. Jos lizdas yra netoli, po atšokusia stogo čiukuro skarda, ir tas grobis snape yra skirtas vaikams, bet pakeliui svarbu pasikalbėti su manim. Nei varnėnas, nei žvirblis, nei koks kitas sinantropinis paukštis taip nesielgia, tiktai kielė... Visą vasarą stebėjau kielių šeimyną, mačiau, kaip drąsiai iš savo teritorijos jos išveja medšarkę, ir nieko nedaro žaliukei, kuri, tupėdama ant besisupančio gelteklės graižo, lukštena gretimame graiže sunokusias sėklas. Sykį išgirdau didelį pavojaus triukšmą ir spėjau pamatyti, kaip kielės ir startos nuvijo tolyn javinę lingę, įžūliai atlingavusią prie pat namo.

 

Bet labiausiai šią vasarą mane nustebino vienas gandriukas. Tiksliau sakant, ne gandriukas, o Žeimių vienkiemio gyventojos Bronės Gaidienės pasakojimas. Tai buvo liepos 26–ąją, grįžtant iš Merkinės. Garsiai kalbėjomės kieme, o lizde stovėjo vienas gandriukas. Klausiu, kodėl tik vienas. Bronė Gaidienė sako, kad jie yra du, tiktai vienas labai gudrus: vos tik išgirsta kieme svetimą garsą – slepiasi. Priglunda prie lizdo dugno ir tūno, kol įtartini garsai prapuola, o svetimo žmogaus figūra nutolsta. Visada šitaip, sako sodybos šeimininkė, jai esą labai keista, gal aš galėčiau ką paaiškinti. Nieko negalėjau paaiškinti, man irgi buvo keista. Keista ir tai, kad visi aplinkinių gandralizdžių jaunikliai jau buvo pievose, o šitie dar nė karto nepalikę lizdo... O gal reikėjo dar ir dar atvažiuoti prie to lizdo ir bandyti išsiaiškinti? Bet visiškai tikiu tuo, ką sakė Žeimių vienkiemio gyventoja Bronė Gaidienė. Rodydama gražiai sužydusias savo darželio gėles ji prisiminė dar vieną keistą reiškinį: „...nuvyto, visai pradingo karališkosios lelijos, buvo kaimynka davus, ale ji numirė ir jos gėlės išnyko“...

 

Taip irgi būna. Reikia tiesiog tikėti. Kažin ar bus geriau, jei pasitelkę kokį mokslo metodą, bandysime išsiaiškinti, kodėl taip yra.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"