Paieška Gerumo salos

Gerumo salos 

„... nepykstu ir dabar ...“

Vacys PAULAUSKAS

Buvęs Šilalės vidurinės mokyklos mokytojas

 

Kiekvienas žmogus turi gimtinę. Vienus likimo vėjai blaško, iš gimtojo lizdo nuveja - lieka tik gražūs vaikystės prisiminimai. Kiti, prisirišę tvirtais saitais, nenutraukia ryšio, visam laikui giliai įleidžia savąsias šaknis, kur iki skausmo pažįstami vėjų nugairinti laukai, išbraidyti upeliai, išvaikščioti pušynai, o gražiausi gyvenimo metai skirti savajam kraštui ir jo žmonėms.

Greta Šilalės, už vešlaus pušyno - ranka paduoti iki senojo Balsių kaimo. Tarp jo senbuvių čia, gražioje sodyboje, gyvena Jadvyga Morta Romienė, moteris, kurios meilę gamtai ir žmonėms vertina Šilalės krašto žmonės.

 

„Dvi vieros – ant vienos pagalvės?..“

 

Paklausta, kodėl prisirišo prie gimtųjų vietų, ūkininkė prisimena senus laikus:

„Šeimoje buvome 5 vaikai. Visi išsiskirstė, o aš likau čia Balsiuose. Per šventes susirenkam, bendraujam.

Esu baigusi Pajūrio technikume agronomiją. Pradžioje buvau paskirta Obelyno tarybinio ūkio Kiaukų skyriaus brigadininke. Neprabėgus metams tapau to skyriaus valdytoja. Ten žemės geros, sausos. Anksti sėdavom ir derlių nuimdavom, buvome pirmaujantys. Po 5 metų buvo pareikšta, jog nepartinis žmogus skyriaus valdytoju dirbti negali. Mane paragino stoti į partiją. Aš tada važinėjau motociklu ir nuskubėjau pasitarti su vyru Jonu. Šis, taip pat kaip aš, buvo religingas ir pasakė: „Ne, ne, mamukau. Dvi vieros ant vienos pagalvės negulės“. Į komunistų partiją nestojau. Pajutusi, jog ieškoma nereikalingų priekabių, to darbo atsisakiau. Visą laiką, greta gamtos, mėgau techniką, turėjau traktorininko teises, gerai valdžiau vikšrinį „Stalinietį“. Būdavo, brigadoje koks mechanizatorius užgeria. Grūdai atvežti sėti, o dirva iki galo neparuošta. Tai aš tą traktorininką - iš kabinos lauk ir pati į jo vietą. Taigi, po Kiaukų skyriaus „Nemuno“ kolūkyje tapau traktorininke ir ja išdirbau 25 metus, buvau valdybos narė.“

 

Nebūtina turėti didelį ūkį...

 

Pradėjusi ūkininkauti jau po vyro mirties turėjo didelį ūkį, geriausius derlius gaudavo, buvo pirmaujanti ūkininkių ūkininkė rajone. Kartą su Lietuvos delegacija 10 dienų vyko į Norvegiją pažiūrėti, kaip ten ūkininkauja ir gyvena žmonės.

„Iš savo rajono aš buvau viena, prasčiokė. Kitus atstovavo merai ir kitokie valdininkai. Nuvykus prie karvių į laukus, reikėjo parodyti, kaip melžiama pas mus Lietuvoje. Aš viską atlikau be jokių priekaištų. Gavau valdyti traktorių. Jis buvo mažiukas, kaip ir mano T-16, tik su kompiuteriniu valdymu. Čia irgi gėdos delegacijai nepadariau, parodžiau, kad Lietuvos ūkininkai ne iš kelmo spirti.“

Dabar ūkis sumažėjo ir jį perima sūnus Kęstutis. Ar tai reiškia, kad nutrūks saitai su kitomis ūkininkėmis?

„Negaliu jų nutraukti. 1939 m. buvo įsteigta Lietuvos ūkininkių draugija (LŪD). 1940 m. ji likviduota, o 1992 metais atkurta. 15 metų aš esu šios draugijos Šilalės skyriaus pirmininkė. Ūkininkei nebūtina turėti didelį ūkį, užtenka sodo, gėlyno, daržo ir gerų norų dalyvauti draugijos veikloje. Vienus metus turėjau daug gyvulių ir tų pareigų norėjau atsisakyti, bet tada visa veikla rajone nutrūko, o čia reikia dirbti, nes pagrindinis LŪD tikslas – gerinti kaimo moterų gyvenimo ir darbo sąlygas, skatinti jas aktyviai įsitraukti į bendruomeninį judėjimą ir kaimo plėtrą, puoselėjant etninį paveldą, tradicijas ir amatus, plėtojant smulkųjį verslą ir socialinę sferą kaime“, - kalbėjo gamtos vaiku save vadinanti ūkininkė.

Visose keturiolikoje Šilalės savivaldybės seniūnijų yra išrinktos pirmininkės. Iš viso rajone yra per 500 ūkininkių. Jokių patalpų LŪD Šilalės skyrius neturi, tai susibėgama namuose, kur aptariami atlikti ir būsimi darbai. Ūkininkės mėgsta gaminti senoviškus valgius, dalyvauti derliaus šventėse, fitodizaino parodose. Jos puoselėja savo sodybas ir ūkius. Todėl mažėja apleistų žemių plotai ir gražėja žaliasis Lietuvos rūbas.

 

Dabar keliauju kasmet

 

Senais laikais Balsiai savo dydžiu ir svarba lenkė Šilalę ir su ja konkuravo. 1640 m. juose buvo pastatyta bažnyčia, kuri dėl Šiaurės karo, vėliau maro ir bado Balsiams sunykus 1863 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatyta koplytėlė. Kiek brangi ji buvo kaimo žmonėms?

„Gerai prisimenu, kai tėvai mus, vaikus, atsivesdavo prie koplytėlės į gegužines pamaldas. Po jų prasidėdavo linksmybės – dainos ir jaunimo  šokiai. Ateizmo laikais, paliepus tikintiesiems susirinkti visus šventus daiktus, koplytėlę nugriovė. Žmonės labai išgyveno ir pradėjo burtis naujos koplytėlės nelegaliam pastatymui. Darbo ėmėsi mano vyras ir dar 3 kaimynai. Iš po nakties gegužės 1-ąją visas kaimas džiaugėsi nedideliu stebuklu ir gegužines pamaldas giedojo prie kuklutės, iš faneros suręstos koplytėlės. Prieš gegužės 9-tą, pergalės dieną, motociklu važiuojančią į darbą mane sustabdė vienas doras žmogus ir įspėjo, jog susirinkčiau koplytėlės šventuosius, nes jos šiąnakt neliks. Aš vakare parsinešiau pačius svarbiausius – Nukryžiuotąjį ir Mariją, o šventuosius Antaną, Kazimierą ir kitus palikau. Niekas nepajutome, kaip naktį mūsų koplytėlę likvidavo. Rytą jos vietoje pamatėme didžiulį ant žemės paklotą Pergalės dienai skirtą plakatą. Vakare Balsiuose buvo šokiai. Po jų atsirado jaunuolių, kurie plakatą sulaužė ir apdergė. Aišku, negražu ir taip daryti nereikėjo. Įdienojus įtariamieji visai savaitei buvome sulaikyti ir tardomi. Mano Joną tai mušė, o moterų – ne. Mus „išvadavo“ mergina, kuri matė, kad viską padarė į šokius iš Šilalės atėję jaunuoliai. Už tai juos nubaudė 15 parų, o mus paleido.

Vėliau sužinojome kieno įsakymu koplytėlė buvo nuversta, nuvežta į Pajūrį ir sudeginta, o nuodėguliai nustumti į Jūros upę. Nei aš, nei mano a.a. vyras neturėjome pykčio. Ant nieko nepykstu ir dabar. Buvo sunkūs laikai ir kiekvienas stengėsi elgtis, kaip jam atrodė geriau. 1990 m. koplytėlė vėl atstatyta“, - kalbėjo Jadvyga Morta Romienė.

Jūsų veikla neapsiriboja vien ūkininkių draugija. Kokiems kitiems geriems darbams aukojate savo laiką?

Jadvyga Morta Romienė: „Jau daug metų esu Šilalės parapijos pastoracinės tarybos narė, todėl tenka padėti rūpintis kasdieniu parapijos tvarkymu ir administravimu, jaunimo pritraukimu. Tarybiniais laikais, kai neleisdavo tarybose vadovauti kunigams, aš buvau jos pirmininkė.

Šilalėje dabar yra 3 kunigai. Klebonas dekanas Stasys Toleikis vadovauja tarybai ir tvarko visus dekanato reikalus. Jam vadovaujant atstatyti mūsų parapijos namai, kur vyksta įvairūs renginiai, giminių proginiai ir gedulingi susiėjimai. Jis po mišių dirbo pats kaip koks statybininkas. Purvinas ir murzinas prižiūrėjo atliekamus darbus. Labai gaila, bet per Žolinės atlaidus klebonas dekanas su Šilalės parapija atsisveikino. Mat Šilutės parapijoje už ES lėšas ruošiamasi statyti senelių namus ir tam reikalingas jaunas geras darbų organizatorius.

Parapijoje yra ateitininkų ir skautų organizacijos. Joms vadovauja tikybą dėstančios mokytojos. Susitikimai vyksta parapijos namuose. Aš pati labai mėgstu piligrimines keliones, kurias pradėjau nuo 1989 m., kai važiavome į Lenkiją susitikti su Šventuoju Tėvu. Dabar keliauju kasmet ir daugelis valstybių mano jau aplankytos.

 

Dirbi ne dėl apdovanojimų...

 

Atsakingas darbas teko man „Carito“ organizacijoje. Esu vedėjo pavaduotoja, atsakinga už vargstančių žmonių aprūpinimą maisto produktais Šilalės mieste. Šiame darbe man padeda kiti savanoriai ir Šilalės seniūnijos darbuotojai. Mieste yra 1500 paramą gaunančių žmonių. Turim mažą trobelikę, kur viską susikrovus sunku net praeiti. Produktai geri: kondensuotas pienas, miltai, makaronai, ryžiai, manai, cukrus, sviestiniai sausainiai, įvairios kruopos. Deja, pasitaiko žmonių, kurie nenori kruopų ir reikalauja jas keisti kitu produktu. Aš to daryti negaliu, nes viskas suskaičiuota. Paramą gaunančių žmonių daugėja. Savivaldybėje sužinojau, kad Šilalėje pastaruoju metu dar atsirado 50 naujų paramos gavėjų“, - sakė šviesuolė ūkininkė.  

Jūsų nuveikti geri darbai visuomenės pripažinti ir įvertinti. Tai gerai matyti pasižvalgius po gausių apdovanojimų kolekciją. Sakykite, kuris iš jų mieliausias?

,,Dirbi žmogus ne dėl apdovanojimų, o tam, kad pagelbėtum kitam ir nepriekaištautum sau, kad galėjai padėti, bet to nepadarei. Nuolatinis nelengvas darbas gamtoje mane užgrūdino ir suteikė jėgų įveikti kelyje pasitaikiusias negandas. Labiausiai man buvo netikėtas ir malonus paskutinis apdovanojimas. VšĮ „Savanorių centras“ mane pripažino 2009 metų nominacijos „Didžioji auksinė širdis“ laureate.“

Taip sako Šilalės krašto šviesuolė, nuo rūpesčių ir darbų nepavargstanti, gamtoje atgaunanti jėgas Jadvyga Morta Romienė. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"