Paieška Ištikimasis Grigas

 

Rašiniai konkursui „Mačiau, girdėjau“

Ištikimasis Grigas

Antanas ŠIMKŪNAS

Ignalinos raj., Dūkštas

 

Praėjusį rudenį man paskambino Beniūnų kaimo gyventoja Elena Matickienė ir paprašė priimti jos numylėtinį gandrelį Grigą, kuris liko žiemoti. Ji papasakojo, jog dar vasarą pamatė ant stogo murziną, visai į gandrą nepanašų paukštį. Ji pripylė į indą vandens ir paukštis tuoj pat nusileido. Išsiprausė, pasidarė baltas. Tada pavaišino svečią varške. Gandras lesė iš rankų. Nuo to laiko moteris susidraugavo su gandreliu, davė jam vardą, o jis, kur buvęs nebuvęs, pašauktas atskrisdavo, kleketuodamas ir mojuodamas sparnais sveikinosi su savo drauge. Vėliau jiedu taip susidraugavo, kad važiuojant arkliu gandras pasivydavo, atsitūpdavo ant vežimo ir visų žmonių nuostabai taip sykiu ir keliaudavo. Dažnai nevengdavo pastovėti ir ant važiuojančio traktoriaus kabinos.

Atėjo rugpjūčio pabaiga. Gandrų pulkai traukė į dausas, o Grigas tik  palydėdavo savo gentainius ir vėl grįždavo pas šeimininkę. Prasidėjo žvarbus ruduo. Vieną rytą, pravėrusi duris, Elena pamatė drebantį nuo šalčio savo draugą. Tada paprašė, kad likusį žiemoti paukštį priglausčiau. Man jį atvežė spalio mėnesį. Tvarte laikiau iki šių metų balandžio pradžios. Išleistas į kiemą vaikštinėjo maždaug iki 15 valandos, tada nuskrido į mokyklos kiemą ir nakvojo ant autobuso. Kitą dieną pradėjo gastroliuoti po Dūkštą. Pabraidęs po balas, atskrisdavo čia į vieną, čia į kitą kiemą ir prašydavo vaišių. Jei žuvis ar mėsa patikdavo – sulesdavo, jei ne – tai bandydavo snapu skaudžiai įkirsti. Dūkšto miestelyje tas keistokas, nei automobilių, nei žmonių nevengiantis gandras gyveno apie savaitę, vėliau dingo. Ir štai vėl sulaukiau ponios Elenos skambučio, kad jos Grigas, su žiedeliu ant kojos (mes žieduojame paukščius) grįžo pas ją, vėl iš rankų lesa varškę, nakvoja prie namų padarytame lizde. Tačiau tada, kai atskrenda koks kitas gandras, Grigas palieka lizdą ir glaudžiasi prie šeimininkės kojų.

Ignalinos rajone nėra laukinių gyvūnų prieglaudos. Todėl visus nelaimėlius priglaudžia Dūkšto vidurinė mokykla. Teko išauginti ar išgydyti ir į laisvę paleisti daug paukščių. 2006 metų žiemą atradome sužeistą jūrinį erelį, kurį vėliau perdavėme Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrui.

2007 metais išauginome du iš lizdo išmestus gandriukus. 2008 metų gruodžio mėnesį prie Tverečiaus pasieniečiai ant kelio rado nusilpusį gandrą. Išlaikėme jį per žiemą. Visiems tiems gandrams uždėjome žiedelius, nė vienas nepasiliko žiemoti. Bet kodėl Grigas, būdamas visiškai sveikas, pasiliko žiemoti, kodėl nedraugauja su kitais gandrais, o pripažįsta tik draugystę su ponia Elena ir kitais žmonėmis? Dabar jis apsilanko Visagine (Beniūnai yra tarp Dūkšto ir Visagino) ir ten stebina visus.

Redakcijos pastaba. Matyt, Grigas kažkada buvo labai mažas auginamas žmonių, o vėliau gandrai jo dėl kokių nors priežasčių nebepriėmė į rudens skrydžio būrį. Taip atsitinka, ypač kokių nors nukrypimų nuo normos turintiems gandrams. Galbūt ne sykį Grigas tų gandrų buvo vytas šalin, net muštas. O žmonės priglaudė. Štai jis ir surado sau naują bendruomenę, kuri labai palanki, net dosni. Taigi ieškodami priežasčių galime tik paspėlioti. Juk lygiai taip pat stirnos dažnai nebepriima į savo būrį žmonių užaugintų stirniukų, nes tie visai nesupranta laukinių stirnų gyvenimo taisyklių, elgiasi ne taip, kaip reikia, vadinasi – pavojingai.   

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"