Paieška Mano vaikystės draugai

Mano vaikystės draugai (1)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Šių pasakojimų autorius – rusų gamtininkas, užaugęs gamtininko šeimoje. Tai buvo laikai, kai medžioklė ir gamtos apsauga žmonių mintyse nesiskyrė, kai medžiotojai sykiu buvo ir patys rimčiausi gamtos tyrinėtojai. G. Skrebnickis rašė jaunimui, todėl jo prisiminimai tokie paprasti, nuoširdūs, tikri, be didelių gudrybių. Gal taip ir reikia kalbėti apie gamtą? Ir jaunimui, ir suaugusiems?

 

Gandriukai

 

Sykį ištisus metus gyvenome Ukrainoje, nedideliame kaimelyje, paskendusiame vyšnių soduose.

Netoli mūsų namo augo senas medis. Tą ankstyvą pavasarį atskrido gandras. Jis įdėmiai žvalgėsi, nevikriai staipydamasis ilgomis kojomis ant storos šakos. Paskiau nuskrido.

O kitą rytą pamatėme, jog medyje – jau du gandrai. Jie krovė lizdą.

Lizdas buvo gatavas gana greitai. Gandrienė padėjo kiaušinius ir ėmė perėti. Gandras nuskrisdavo kaži kur į raistą maisto arba stoviniuodavo šalia lizdo, parietęs koją. Štai šitaip, ant vienos kojos, jis galėdavo išstovėti gana ilgai ir net truputėlį pasnausti.

Kai išskilo vaikai, gandrams prasidėjo didieji rūpesčiai. Jaunikliai buvo labai rajūs. Jie ištisą dieną reikalaudavo valgio, todėl tėvai be atokvėpio iš raisto nešė varles, žuveles, žalčius.

Kol vienas skrisdavo medžioklėn, antrasis ėjo sargybą, atsistojęs ant lizdo krašto saugojo vaikus. Vos tik pamatydavo atskrendantį antrąjį gandrą, užversdavo galvą ir garsiai kleketuodavo. Mat gandrai savojo balso lyg ir neturi, todėl ir bendrauja, klapsėdami snapais lyg tarškynėmis.

Atskridusysis atiduodavo grobį vaikams ir likdavo prie lizdo pailsėti ir pasaugoti, o antrasis kaipmat nuplasnodavo raisto link.

Štai taip gandrai ištisas dienas maitindavo vaikus. O kai tie paaugo ir pasidarė dar rajesni, jau abiems tėvams reikėdavo sykiu skristi medžioklėn ir parūpinti jaunikliams valgio.

Praėjo dar gal pusantros savaitės, ir netikėtai vienas iš gandrų pradingo. Kas jam nutiko – nežinia: gal kas užmušė, gal pats dėl kokių nors priežasčių žuvo.

Štai tada ir prasidėjo sunkiausios dienos likusiam gandrui. Vaikai jau buvo gerokai paaugę. Trys amžinai alkanos gerklės, reikalaujančios vis daugiau maisto.

Vos tik imdavo švisti, gandras skubėdavo raistan, atnešdavo grobį, kišdavo jį kurio nors gandriuko gerklėn ir, neatsipūtęs nė minutės, vėl skubėdavo medžioklėn.

Taip jis darbuodavosi iki vėlyvo vakaro.

Mums buvo labai gaila vargšo paukščio, bet nežinojome, kaip jam padėti.

Sykį nuėjome prie upelio pažvejoti. Grįžtame namo ir matome – visi trys gandriukai laiko pakėlę snapus virš lizdo, prašo lesalo. O gandro šalia lizdo nėra. Vadinasi, raiste varles gaudo.

- O jei pamėgintume jiems duoti žuvyčių? – pasiūlė mano bičiulis.

Daug negalvoję įsikorėme į medį. Pamatę mus gandriukai sunerimo, ėmė stumdytis lizde, vos žemyn nenudardėjo.

Bet netrukus vienas pamatė mano pirštuose už uodegos laikomą žuvytę. Neatsispyrė pagundai, ištiesė kaklą, nutvėrė snapu ir prarijo. Kiti du išsyk suprato, ką daryti.

Atidavėm gandriukams visas pagautas žuvytes, išlipom iš medžio ir tik tada pamatėme senąjį gandrą. Jis skubiai priskrido prie lizdo ir ėmė įtariai žvalgytis, ar viskas tvarkoje.

Nuo to laiko mes kasdien duodavome valgio gandriukams: pagaudavome žuvyčių ir varlių.

Gandriukai labai greit sumetė, kas čia dedasi. Vos tik mes imdavome ropštis medin, visi trys sykiu iš lizdo iškišdavo ilgus kaklus ir prasižiodavo, kad tik neužmirštume kuriam nors duoti valgio.

Pagaliau mūsų globotiniai visai užaugo. Juos dengė gražios plunksnos, jau trupučiuką paskraidydavo. Ir štai tuo metu prasidėjo dalykai, kurių nesitikėjome: gandriukai tiesiog nebepaleisdavo mūsų iš akių. Vos tik išeidavome į kiemą, jie strimagalviais lėkdavo iš lizdo ir puldavo prie mūsų.

O senasis gandras, atrodo, irgi suprato: dabar ir be jo vaikai išsivers. Jau laikas. Jis vis rečiau ir rečiau atnešdavo valgio. Didžiąją dienos dalį braidydavo po raistą arba snūduriuodavo šalia lizdo. Taigi gandras miegodavo medyje, o gandriukai mus vaikydavosi po kiemą, reikalaudami maisto.

Sykį jie mums iš paskos nužirgliojo iki raisto. Ten buvo daug varlių. Gandriukai jas ėmė gaudyti patys ir mus visai pamiršo. Nuo tos dienos jie kas rytą skrisdavo raistan pamedžioti.

Baigėsi vasara. Gandrai ėmė telktis į būrius, rengėsi išskristi. Mūsiškiai irgi nebenakvodavo lizde – matyt, prisijungė prie kokio nors būrio. Mudu su draugu galvojome – štai ir viskas.

Bet sykį vėl einame pameškerioję namo. Matome – po pievą vaikštinėja gandrų būrys. Staiga iš būrio atsiskiria trys gandrai ir pasileidžia tiesiai pas mus.

- Taigi čia mūsų gandriukai! – labai nudžiugome ir ėmėme vilioti žuvytėmis.

Ir štai tie dideli laukiniai paukščiai pribėgo, pradėjo mosuoti sparnais, šokčioti aplink – griebia žuvytę po žuvytės iš rankų, tik spėk suktis...

Nutveria snapu, pametėja aukštyn, nusitaiko patogiau pagauti ir praryja, paskiau, malonumo apimti, net galvą užverčia ir snapu sukalena.

Mūsų gandrai žuveles iš rankų griebia, o visas būrys iš toliau stebi: kaklai ištiesti, žvalgosi – matyt, nesupranta, kas čia dedasi.

Gandriukai užvalgė, snapais pakalendami mums ačiū pasakė ir vėl būrin sugrįžo. O mes pasukome namo.

Paskiau jų nebematėme. Orai labai atvėso. Paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus.

 

Vertė Zenonas Butkevičius

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"