Paieška apie Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorių Laimutį BUDRĮ

Ir apie žuvis, kurios nuplaukia...

Kai kurios žodžių lajos po Gyvenimo 50-uoju medžiu. Arba – žodžiai apie Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorių Laimutį BUDRĮ.

Augustas UKTVERIS

 

Taip jau atsitinka, jog prie kurio nors prisėlina kokia metų apvalioji sukaktis, reikia eiti ir kalbinti tą žmogų. Kartu yra kažko nejauku, nes turi klausti, o kalbinamasis nenori atsakyti į kokius keistus pasiteiravimus, kurie dar ir dvigubą dugną galintys turėti. Tačiau žmogui juk būdinga atsigręžti ir žvelgti ne tik ateitin, o ir praeitin. Jei su tokia mintele susigretinčiau, galvoju, laikas būtų pakalbinti Laimutį Budrį, mušantis į krūtinę, jog kai ką užrašysiu neteisingai, vien todėl, jog klysti yra žmogiška.

Vien todėl, jog po to rasis kalbos apie kokius dygumus (kaipo varnalėšas) gamtoje ar praeityje. Vien todėl, kad kiekvienam iš pašnekovų paaiškėtų, jog visa tai, kas buvo nutikę negero, patampa ir geru... Kai kada...

„Potraukis gamtai?.. Gal čia kiekvienam – vis kitaip... O ištakos – gimtinėje, nes gimiau labai gražiame Molėtų krašte, Stirnių ežero pakrantėje. Gal ir pirmasis vaizdas iš ankstyvosios vaikystės yra toks: stoviu valtyje ir irkluoju. Nes sėdėdamas irkluoti juk negalėjau, dar irklų nesuturėjau. Plaukti tada dar pats nemokėjau, tad valties reikėjo.

Beje, plaukti mane spartietiškai pamokė du pusbroliai – tiesiog paėmė (vienas - už rankų, kitas – už kojų) ir išsviedė iš valties vidury ežero. Teko mokytis, ėmiau iš karto plaukti būdamas šešerių, nes to juk norėjo už mane penkiolikmečiai ar šešiolikamečiai pusbroliai Algimantas ir Vidas, pasiūlę valtimi plaukti į salą, kurioje derėjo kriaušės, obelys. Kaip tatai gali nevilioti“, - pasakojo Laimutis, pasiteiravus apie pirmąjį įsimintiną nuotykį gamtoje.  

Po to vaikas, žinia, iš tikro buvo vaišinamas obuoliais, kad kokio žodinio skundo mamoms nepateiktų dėl tokios priverstinio plaukimo pamokėlės... Perkalbėjo pusbroliai, įtikino, jog skųstis kam dėl tokio mažmožio būtų suvis netikęs reikalas.

Ak, negerai, kad jau prisiminimais mintame, kažkaip ir pamanai, jog jau gal ir per daug metų turi, jei jau į ankstyvąją vaikystę gręžiesi... Bet Laimutis neskuodžiai nuo basakojės vaikystės, nes viską su šiandiena saisto:

„Turiu pasakyti, jog kaimo vaikų vaikystė gerokai skiriasi negu miesto. Ir smagiais, ir neitin smagiais dalykais. Aš augdamas, žinoma, dairiausi ir po kolūkinę santvarką, jos reliktus. Ir dirbti reikėjo laukuose, tačiau išlieka daugiau visa tai, kas buvo giedriau. Kad ir gyvulių ganymas, kai gyvulius (ir avis, ir telyčias, ir karves) reikėjo ganiavai plukdyti į tą minėtąją Stirnių ežero Vaniuko 15 ha salą (ją anksčiau turėjo vietos rusas Ivanas Maloglazovas). Dabar jau seniai to nebėra, tik kaip reliktinį paprotį dar plukdo Ignalinos krašte – Meironyse - kokią vienužę karvelę vasarai į salą ganiavai. Visuotinė atrakcija dabar, o tada – natūralus gyvenimas. Nes rudenį ir sugaudyti gyvulius saloje reikėjo, kad atgal parplukdytume.

Dabar saugomose teritorijose kuriami gamtotvarkiniai planai dėl kai kurių salų ežeruose nuganymo. O mano vaikystės metais nuganymo imdavosi paprasti kaimo žmonės – ir be jokių planų. Nes saloje buvo gražios natūralios pievos. O dabar sala jau suvis kitokia.“

 

... Pamenate: sovietmečiu būta profesinio orientavimo, kai siekta kiekvieną jauną žmogų „pastatyti ant tam tikrų bėgių“. Na, tarkime, Laimutį gal kiek ir „suorientavo“ pusbroliai Algimantas ir Vidas...

 

„Tuo dabar ir didžiuojuosi, nes juk plaukti išmokau iš karto!.. Na, jei jau teiraujamasi, ar profesinis orientavimas ir atvedė mane į Gamtos mokslų fakultetą?.. Chm!.. Atvažiuodavo kaimo vaikus agituoti kokio traktorininko profesiją įgyti, prie žemės arčiau būti. Įtaigiai kalbėdavo: kas iš to, jei kokius aukštuosius mokslus baigsi, tačiau gal taip blogai dvasioje nutiks... Tad ir po to ilgai galvojau: kur čia papuolus, kad toji dvasia nekankintų... Gerai, kad mokantis pajutau: labiausiai traukia gamtos mokslai, o ypač – biologija. Jau Mindūnų aštuonmetėje mokykloje tai pajutau, o mokydamasis Molėtuose, jau vidurinėje mokykloje, dalyvaudavau moksleivių olimpiadose. Tad nuo devintos klasės jau žinojau ir savo specializaciją: ichtiologija! Gal ir dėl to, jog tiek prie Stirnių, tiek prie Lakajų ežerų kasmet atvykdavo studentai gamtininkai. Atlikti praktikas. Prie studentų tada nujodavau ant arklio, stebėjau tas praktikas. Mat nuo ankstyvosios vaikystės tie ežerai buvo man ganėtinai žinomi, aišku buvo ir kokia žuvelė kokioje vietoje geriausiai (ir kokiu paros metu) kimba. Stebėjau tada studentų ir ornitologinę veiklą.“

 

Pasiteirausiu šitaip: ar vaikystėje būta Laimučio, kaipo užkietėjusio žvejo?

 

Apie žvejybą... Ką reiškia tas azartas. Pamenu, vieną dieną buvo apie 26 laipsnius šalčio. Draugiškai sutarėme pabėgti iš pamokų. Grįžau iš Molėtų autobusu 10 km į namus, spėjau persirengti ir – prie eketės, ant ežero. Mamai pasakiau, jog dėl šalčio visus namo išvarė. Pamenu, tada labai kibo ešeriai, tik eketė vis ledu apsitraukdavo.

Vasaros metu kaimo vaikas juk neturėjo galimybės drybsoti kiauras dienas prie ežero. Reikėjo ir kolūkyje dirbti, ir savo sodybiniame sklype prie piktžolių lenktis, reikėjo ir šienu gyvuliams rūpintis, ir t.t. Tad ežeras – tik laisvalaikiui. Šeimoje buvome penki vaikai, visi ir dirbome savuosius darbelius.

 

Kuo save vadintume: tėtės ar mamos vaiku?

 

Reikėtų gal čia kokius vidurkius išvedinėti ar kokiu Mendeliu vadovautis. Tačiau pasakysiu tiesiai, jog nesu nei suvis panašus į tėtį, nei suvis panašus į mamą. Kažkoks vidurkis esu! Iš tėvo gal atėjo tas gamtos pasaulis, gal ir lėtumas, nors... Nevadinčiau savęs kokiu lėtuoju... Žodžiu, viduriukas!..

 

Galiu teirautis ir kitoniškai: penkių vaikų būryje į kokią vietą pretendavote mamos (na, gal ir tėvelio) širdyje?

 

Vaikystėje gal ir yra taip vaikui: aną myli, o manęs... Tačiau mūsų šeimoje visiems penkiems dėmesio iš tėvų pakako. Gal man ir gerai buvo, nes mane lėtuoju vadindavo – paguldo, būdavo, į vagą lauke ir žiūri, kad kas neužartų, nes aš, esą, toje vagoje vis sliekus ir visokius vabalėlius ganydavęs... Man atrodo, jog visi vaikai mūsų šeimoje yra diržu kiek vaišinti, tik aš to mokomojo dalyko neprisimenu. Gal ir neblogas, ne padauža buvau, jei neprisimenu...

 

Tačiau ankstyvoji vaikystė visada kažkur nudūlina... Taip atsitinka kiekvienam. Taip - ir Laimučiui. Po Molėtų vidurinės – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas. Jame ir liko po studijų dirbti. Teisingiau - Botanikos sode (Kairėnuose). Buvo kaip ir koks administratorius, t.y. pavadavo Botanikos sodo direktorių Meidų. Teko organizuoti įvairius įsikūrimo Kairėnuose darbus, nes aplinkui tada buvo kolūkiniai laukai – avižos, miežiai, rugiai, bulvės... Dabar džiugu, jog viskas pasikeitė.

O 1987-ais teko užsidėti sovietinės armijos leitenanto antpečius (žinia, ne savo noru), tarnauti už Poliarinio rato, Severomorske, Šiaurės laivyne. Buvo savotiška nauja gyvenimo mokykla, nes aplinkui buvo apie 70 proc. nuteistųjų... Savotiška dviejų metų tremtis, kurioje visi dėsniai suvis kitokie, nei mokantis kokiame universitete. Dalinys buvo ant jūros kranto, buvo tuomet ir Severomorske žiemos metu šildymo trasoje avarija, tad žiemoti teko kaip ir po atviru dangum, braškinant sienas 30 laipsnių šaltukui...  

Grįžęs iš tokio „gyvenimiškojo universiteto“ Laimutis dirbo Vilniaus universitete su studentais. Smagu buvo apie 13 metų bendrauti su jaunimu. Po to – darbas Aplinkos ministerijoje.

 

Tokie biografijos punktyrai, kurie nesibaigia kokiu tašku ar daugtaškiu. Nes neduodu Laimučiui ramybės, teiraujuosi ir apie mokslinę veiklą.

„Spėjau įstoti į aspirantūrą. Vadovas buvo Maskvoje. Tačiau reikėjo porai metų užsidėti leitenanto antpečius. Grįžus, pasirodo, jau ir temą reikia keisti. Vadovas – vėl maskvietis. Tačiau jau Lietuva ėjo nepriklausomybės link, tad... Pradžioje domėjausi kaipo mokslininkas ešeriu, paskui – seliava... Tačiau abi žuvys mano moksliniuose darbuose paprasčiausiai nuplaukė...

 

Dabar galiu pasakyti, jog esate laimingas ir toms dviems mokslinėms temoms, kaipo žuvims, nuplaukus, nes tėviškę tebeturite... Ar joje būdamas galvojate, jog esate tas užkietėjęs žvejys?

 

Ne, tikrai toks nesu, nors pamokyti galiu. Juk ir studentus 13 metų mokiau. Džiaugiuosi, kad turiu tokią tėviškę, kurioje yra ežeras. Nors ir lauko akmuo gimtinėje yra mielas.

Mano gimtinėje daug įvairiausių svečių lankosi. Beje, greta buvo ir Rašytojų sąjungos poilsiavietė. Pamenu, prieš egzaminus vidurinėje mokykloje atvažiavo rašytojai, jiems ir sakau: nežvejosiu, lietuvių kalbos egzaminas laukia. Algimantas Baltakis, Albinas Žukauskas ir kiti mane pamokė ką ir kaip sakyti (kad ir dėl kalvio Ignoto teisybės!) egzamino metu...

 

Šįsyk nenoriu nė žodeliu užsiminti apie darbus, problemas, kokias nors veiklos perspektyvas. Tačiau žinau, jog darbuose esama ir tokių psichologiškai sunkių momentų: ateina žmogus (su advokatais, su garso ir vaizdo įrašymo amunicija, net ir su apsauga) ir pašėlsta pateikinėti painius klausimus, susietus, tarkime, su kokio žemės „liežuvio“ prie ežero pirkimu.

Pradėjome pokalbį priverstinio plaukimo pamokos tematika. Tos priverstinio plaukimo pamokos žmogui dažnai pasitaiko ir sausumoje. Kaip tada jaučiatės?

 

Kaip čia jausies – gerovės nebūna tokiais atvejais, laukiama iš mano pusės tik kokios mažiausios klaidos, kad tik kailį galėčiau įduoti... Sunku man tada būna, tarkime, kokiame sakinyje (nugvelbti-negalima-palikti) sudėti ir skiriamuosius ženklus... Darbas valstybės sistemoje (ypač mums – gamtosaugininkams) nėra dėkingas, nes esame tarsi ir draudžiančioji ar baudžiančioji pusė. Esame ir tokia institucija, kuri kokių pinigų, turtų neskirsto. Nors pati gamta yra juk didžiulė vertybė, tačiau toji vertybė negali būti raikoma, kaip koks duonos kepalas. Visa tai žmonėms ir reikia aiškinti. Žinant, jog įvairūs apribojimai žmones veikiai labai konkrečiai.

Tarkime, ir žvejybos srityje taip yra. Štai žvejas, dirbantis Kuršių mariose, sako: šitie metai buvo blogi metai – nieko gero nesugavome (karšių suvis nėra, stintos dingo kažkur...), o štai pernai buvo labai gerai... Praėjus metams – vėl tą patį sako: šįmet – blogai, o pernai – viskas buvo gerai. Aišku, jog nori kuo daugiau sugaudyti žuvies, nors ir patys suvokia, jog marios nėra tas neišsenkantis plaukiojančių gyvių aruodas. Reikia ir reguliuotojo, kuriam ir sakoma: na, šiemet buvo blogai, o štai pernai... Niekas nenori limitų, nors ir dūsaujama: nekirsime šakos, ant kurios sėdime.

 

Savo vaikystėje (o ir dabar) turite savotiškąjį talismaną – Stirnių ežerą. Liko ir sodyba, tad saitai su praeitimi nėra koks vaizduotės tvarinys, o realybė. Ar dažnai toje realybėje pabūnate, t.y. ar dažnai kelias suka tėviškėn?

 

Man vaikystėje savotiškuoju namų vaizdiniu buvo didžiulė netoli sodybos esanti eglė, kurios, deja, jau nebėra. Kai grįždavau į namus, tą eglę jau iš tolo matydavau, iš už kalvelių viršūnė prasimušdavo. Gerai, jog tėviškė, namai liko. Dabar savaitgaliu ir sakau: važiuoju namo. Ne į kaimą, o namo. Nes namai – ir ten, ne vien mieste. Džiaugiuosi, kad tėviškės neužmirštu, nes tada ir ji manęs, regis, neužmiršta.

*  *  *

Kai kurie poetai teigia, jog ir nerašydamas eilių gali poetu vadintis – pagal savo elgesį. Ar nėra ir su gamtininkais panašiai: gamtininku profesionalu gali ir nebūti, tačiau esi gamtos žmogus, kaip koks Vaižganto sukurtasis herojus Napalys. Na, su Napaliu Laimučio Budrio nė nenorėčiau gretinti, tačiau...

... Praėjusiais metais, per pačia grybaurautę, sumanė sostinės žurnalistai, kuriems gamta yra šiokia tokia savastis, grybus „paganyti“ Molėtų krašte. Ir kaip tada neaplankysi būriu (kad ir didesniu) Laimučio, buvusio tądien, kaip jis sako, savo namuose, prie Stirnių ežero. Atvykus svečiams, Laimutis man tądien atrodė geruoju Napaliu – vis šypsojosi, vis, tarsi dar savosios vaikystės horizontuose, pėdomis ar plaukiko sieksniais ar yriais skersai ir išilgai matuotą ežerą, pasakojo apie apylinkes. Po to nešė ant stalo vaišes, prie kurių ir savo lauknešėlius dėliojome...

Važiuodami namolio, ne grybus perskaičiavome, o vis kiekvienas kitoniškai Laimučio žodžius perlinksniuodavo. Tada, o ir dabar, atrodo, jog geras tas vardas Budriui (nuo žodžio budrus): Laimutis. Juk jis atrodo visada ganėtinai laimingas, nors likimas ir jo pusėn rūstybes žėrė... Nevardinsiu jų. Nes nesudygo Laimučio piktumu tos rūstybės! Gal tik gerumu dukrelei Eglutei.

 

*  *  *

Aš esu šeimoje vidurinysis, yra dvi vyresniosios seserys (ekonomistė Irena, kuri dabar dirba Užsienio reikalų ministerijoje, ir istorikė Gražina, kuri dirba Susisiekimo ministerijoje), brolis Vygantas jau miręs, jaunėlė sesuo Žydrutė.

Tėtis – Balys, deja, jau miręs, mama Aldona gyvena vasaromis gimtinėje.

Pats dabar turiu dukrą Eglę, Vilniaus licėjaus dešimtokę, kuria labai džiaugiuosi. Nes jai labai patinka gamta, lanko turistų klubą, ne vieną savaitę kasmet praleidžia palapinėje gamtoje.

 

Prašnekome ir apie medžioklę, kurią suponuoja juk ir skirtingi žmonių požiūriai...

 

Nesu koks kietuolis medžiotojas, tačiau ir krikštyti, kaipo kietuolį, mane kai kas bandė. Turiu pasakyti, jog Vokietijoje medžiotojas yra išskirtinis žmogus, ne koks šaudytojas ar mėsininkas, o žmogus, gerbiantis savo vardą. Lietuvoje kol kas gyvas sovietinio medžiotojo įvaizdis. Nežinau, kiek dar laiko turi praeiti, kad to įvaizdžio nebeliktų. Jei esi medžiotojas, tai turi pasakyti tyliai, nes tarsi nusikaltėlis esi. Ką tada kalbėsi apie tradicijas, medžiotojo etiką, kuriamas šventes kolektyvuose. Gaila, jog prie medžiotojo etiketės lipdomas brakonierius.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"