Paieška Įspūdis iš Saaremaa saloje (Estija) esančio Mihkelio Ranno dendrariumo

Iš pelkių išbridęs...

Įspūdis iš Saaremaa saloje (Estija) esančio Mihkelio Ranno dendrariumo

Augustas UKTVERIS

 

Lietuvoje retkarčiais vis įsiplieskia diskusijos, tarkime, ir dėl tokių objektų, kaip Orvidų sodybos (netoli Salantų) reliktai, kaip Kęstučio Kaltenio dendrariumas (Skinderiškio parkas, esantis Kėdainių rajone). Kalbama apie tai, kaip tvarkoma, ar teisinga linkme sukama ir pan. Kai yra koks objektas, susietas su gamta, jos poveikiu, rūpesčių visada atsiras.

Apie tai galvojau ir šią vasarą lankydamasis Saaremaa saloje (Estija) esančiame arboretume. Na, ji galima būtų pavadinti, jei jau norėtume, ir parku, kuriame esama daug įvairiausių rūšių medžių. Įdomiausia, jog tą parką įsteigė, t.y. sukūrė vienišius Neemi kaimelio kalvis Mihkelis Ranno. Keliauninkams reikėtų priminti, jog Neemi kaimelį surasti nesunku. Pasiekus Saaremaa krante esantį Orissaare miestelį, t.y. atriedėjus automobiliu iš žemyno per Muhu salą, perriedėjus dambą-kelią, jungiančią Muhu ir Saaremaa salas, už kokių 20 kilometrų ir atsiduri atokiame Neemi kaimelyje. Čia jau arboretumo ieškoti kaip ir nebereikia – pats priešais varteliais (juose įmontuotais vežimo ratais) bei užrašu demonstruojasi.

Vietiniai tą, kuris sukuria kokį objektą, pragyvenantį visus kaimelio žmones, pradžioje sutartinai vadina keistuoliu. Taip buvo įvardijamas ir Mihkelis. Jį likimas mėtė ir vėtė.

Kai buvo rusų-japonų karas, Mihkelis Ranno tarnavo rusų armijoje, tad turėjo galimybę ir gilintis į vienos ar kitos geografinės zonos augaliją.

Beje, Pirmojo pasaulinio karo metu Mihkelis Ranno - vėl karys. Tarnavo kalviu Suomijoje. Kiek stebėjosi: ko tie suomiai dirvožemį tempė ant uolų, ant namų stogų, o po to sodino ten augalus, krūmokšnius.

Kai Mihkelis kariaunai nebebuvo reikalingas, kai ir gyvastį karuose išsaugojo - liko vienas. Tačiau ne šiaip jau buvo domėjęsis įvairių kraštų augalija - ėmė sodinti pelkių pakraštyje, Neemi kaimelyje parką. Iš šiaurinės pusės sodino eilę eglaičių, po to - tujas ir t.t. Mihkelis, nors ir nebaigęs jokių mokslų, suvokė, kad didieji medžiai turi uždengti mažesniuosius.

Iš karų grįžusį Mihkelį, renkantį arklių mėšlą ar tempiantį į savo sodybą durpes iš netolimos pelkės, Neemi sodiečiai tuoj ir suskubo vadinti keistuoliu. Tuo labiau, jog tas keistuolis, beje, virė ir naminukę, kuria „girdė“... medžius, juos glostydamas, kad geriau augtų. Žinoma, vietos gyventojams peno teikė ir tai, jog Mihkelis kiekvieną naktį lovą vis tempdavo į kitą kambario vietą, o langų rėmai buvo dvigubi – tiek žiemą, tiek ir vasarą. Bijojo kalvis kažkokių negerųjų dvasių...

... Mihkelis Ranno rašė laiškus į plačiąją Rusiją, prašydamas sodinukų, sėjinukų ar sėklų, tačiau dėl lotyniškų pavadinimų neišmanymo vienąkart buvo ir nuliūdintas, nes iš Sočio gavo labai daug kadagio, kuris aplinkui kaimą sėkmingai pats savaime tik ir auga. Žaliausi kadagynai tenai aplinkui - ir dabar!..

Tačiau parkas atsirado. Tarsi išbrido iš pelkių ir vietos kadagynų. Nors tatai suvis niekam ir nerūpėjo. Juk žemėje, kur jau 20-100 centimetrų gylyje slūgso dolomito klodai, solidesni medžiai vargiai įsikimba. Mihkelis įrodė, jog darbščiosios kalvio rankos viską gali. Būdamas kaimo akmeninės kalvės auksarankis, Mihkelis Ranno vargšams viską darė nemokamai, pinigus imdamas tik iš turtingųjų. Ir viską, ką uždirbdavo, aukodavo savo kuriamam dendrariumui. Visą gyvenimėlį... Tik jo saulėlydžiui rodantis, 1953 metais Mihkelis pelnė iš tuometės valdžios tarsi ir pripažinimą - medalį „Už darbą“.

... 1958 m. gruodžio 28-ąją Mihkelis nuėjo į kaimelio parduotuvę, grįždamas prisėdo ant akmens ir liko užusnūdo amžiams... Gal todėl mirties data – 1959-ieji... Vietos miškininkai toliau pratęsė Mihkelio veiklą (na, gal ir ne taip stropiai, ko kai kas pageidautų), kuri tilpo vos šešiose dešimtyse arų (dabar – 1 ha, kur esama 165 medžių ir krūmų rūšys).

... Senojo estų kalvio nebėra jau pusšimtis metų. Tačiau išlieka jo šiluma gamtinei aplinkai. Išlieka vizija, kurią pasitelkus buvo glaustasi prie gamtos bei teigta, jog ir skurdžioje aplinkoje galima sukurti grožio oazę. Laikas kai ką ištrina, kai ką koreguoja ir Mihkelio parke, kaip ir pradžioje minėtoje Orvidų sodyboje – kai kas ir prapuola amžiams.

... Vaikščiojome 1926 metais pasodinta medžių alėja. Sustojome lietuvaičiai vienoje iš alėjos aikštelių, ir, pagerbiant Mihkelį, pasigirdo lietuviška mūsų daina. Norėta pasiskolinti iš Mihkelio ilgesnių gyvenimo metų. Esą, darbščiajam kalviui patikdavo, kai po jo sodintųjų medžių laja pasklinda daina. Esą, dainuojantys gerbia ne vien kalvį, parką sodinusį, dainuojantys gyvena ilgai, kartu su šimtamečiais medžiais. Tačiau ne daina yra svarbi, svarbiausia, kai lankaisi panašiuose žmogaus rankų ir polėkio kurtose oazėse, susivoki, jog Gamtos kūrinijoje Žmogus taipogi geba būti kūrėjas. Kurio vardą mes minime ir po skaitlingojo metų spiečiaus nudūzgimo viršum mūsų galvų, viršum medžių viršūnių, viršum nenumanomų paukščių kelių, debesynų link... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"