Paieška Kurmio maudynės

Kurmio maudynės

Romas SADAUSKAS

 

Manau, to niekas nesugalvotų, įskaitant ir Zenoną Ilgąjį, nepalyginamą „Žaliojo pasaulio“ pramanuolį.

Taigi. Buvo ankstyvas rugpjūčio rytas, vienas iš tų rytų, kai šiųmetinės vasaros saulė pradėdavo svilinti vos nuo akiračio atsiplėšusi. Kaip paprastai, atsikėlęs išpėdinau į terasą pasirąžyti ir apsidairyti po Dievo pasaulį. Jis buvo žavingas, naktį nulijo, tai visas sodybos kiemas spindėjo rasomis. Tačiau mano dėmesį patraukė ne to pasaulio vaizdai, o iki tol visai nepatirti garsai, sklindantys iš plastikinės rėčkos vandeniui rinkti, padėtos po lietvamzdžiu. Sklidino indo paviršiuje smarkiai putodami sukosi ratilai - be perstogės, - o į jo šonus kažkas įnirtingai gremžėsi nagais. Irgi be perstogės.

Priėjęs arčiau, išvydau rėčkoje smarkiai sukantį ratus didelį juodą kurmį. Galva jo kyšojo virš vandens, kita kūno dalis panirusi, jis suko ir suko ratus, vis atsispirdamas nuo rėčkos šonų.

Nors kurmių mūsų kieme, jau nekalbant apie sodą, yra gyvas galas ir šie nelabi požemio gyventojai įkyrėjo iki gyvo kaulo, nors sykiais randi juos išlindusius į paviršių ir gavusius galą, - žodžiu, apžiūrėti kurmį progų netrūksta, bet besimaudantį šį gyvūną stebėti neteko.

Sočiai atsigėrėjus užėjo noras nutraukti kurmio maudynes. Panardinęs ranką, bandžiau nutverti jį už nugaros. Buvau lyg ir sugriebęs, bet kurmis taip drykstelėjo kojele per delną, kad rėčkoje vanduo iškart paraudonavo. Nelyginant skustuvu perrėžta! Na, ne jis kaltas, nuraminau save, nekišk nagų, kur nereikia...

Vargais negalais sulaikęs kraują ir aplipinęs ranką pleistrais, grįžau prie rėčkos. Kurmis toliau tebeplaukiojo, tebesuko ratus. O aš ėmiau sukti galvą šalia stūksodamas - kaip šitas žvėris į rėčką pakliuvo? Sparnų juk kurmiai neturi. Ir šokliai, tariant dzūkiškai, ne zukiniai. Kur jiems ten šokinėti po žeme. Jeigu tą kurmį kas būtų į vandenį įmetęs, jam bepigu būtų išsikepurnėti, nes rėčka, sakyta, buvo prilyta artipilnė ir neaukšta. Be to, negalėjai nepastebėti, kad rėčkoje plaukioti kurmiui malonu, - jokių depresijos ženklų.

Vis dėlto kurmį iš vandenio iškėliau -  graibštu vėžiams gaudyti, Kad neliktų tas niekdarys mūsų teritorijoje, nunešiau ir iškrėčiau iš graibšto kaimyno Dzemydos kiemo pakraštyje.

Tiesa, bandžiau jį beplaukiantį nufotografuoti, bet kurmis labai smarkiai judėjo ir nė akimirksniui nestabtelėjo papozuoti. Įsižiūrėjus į nuotrauką situacija aiški. Tik ar suvokiama?

O gal čia ir vokti nėra ko. Gyvybė žemėje iškilo iš vandens, tad niekas jo ir nebijo. Kaip šauniai plaukioja, pavyzdžiui, žalčiai, gyvatės, šiaip jau saulamėgiai padarai. Ir naminiai gyvuliai - šunės, arkliai, karvės, ypač kiaulaitės, - visi jie puikiai arba neblogai plaukia. Įskaitant mūsų katiną Mikį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"