Paieška Ausylius

Mano vaikystės draugai (2)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Ausylius

 

Medžioti pradėjau labai anksti. Kai suėjo dvylika metų, tėtis padovanojo šautuvą ir pasiimdavo sykiu ir į mišką, ir į raistą.

Ir štai vieną rudens dieną grįžtame po medžioklės. Išlipau iš vežimo ir einu šalia – nuo sėdėjimo kojos nutirpo. Važiavome per girelę. Visą keliuką klojo geltoni lapai: jie buvo sugulę storu puriu sluoksniu, šiugždėjo po kojomis. Taip ir ėjau, varydamas priekin didelę minkštą lapų bangą. Staiga matau – ant keliuko tarp lapų kažkokia tamsi dėmė. Pasilenkiu, žiūriu – kiškutis, mažas mažutėlis... Net aiktelėjau: juk čia ką tik vežimas pravažiavo, kaip ratai kiškučio neužkliudė?

- Na, - sakau sau, - matyt tu, zuiki, po laiminga žvaigžde gimęs!

Paėmiau, o jis susigūžę ant delno, tupi ir dreba, tačiau bėgti neketina. „Pasiimti, ar ką?“ - galvoju. – Namuose gal ir išgyvens, o paliktas būtinai pražus – labai jau vėlai gimė. Greit žiema prasidės, sušals vargšelis, o gal ir lapės pusryčiams paklius“.

Į medžioklės krepšį prikroviau lapų, patupdžiau kiškutį ir parsivežiau. Mama dubenėlin pripylė pieno, pasiūlė kiškučiui. Bet jis nelakė – dar mažytis, nemoka. Tada paėmėme buteliuką, pripylėme pieno, užmovėme žinduką. Jis tą žinduką apuostė, apuostęs pakraipė ūsiukus. Mama išspaudė lašelį pieno ir juo patrynė kiškučio nosį. Jis apsilaižė, prasižiojo, mes burnikėn įkišome žinduką. Kiškutis sučepsėjo, ėmė žįsti; taip visą buteliuką ir išgėrė.

Apsiprato pas mus zuikutis. Striksi po kambarius, nieko nebijo.

Praėjo ir vienas mėnuo, ir antras, trečias. Užaugo mūsų kiškis, toks didelis, tvirtas. Pavadinome Ausyliumi. Guolį sau pasirinko po krosnimi. Vos tik išsigąs ko nors – strykt, ir jau ten.

Pas mus gyveno ne tik Ausylius, bet ir senas katinas Ivanyčius, ir medžioklinis šuo Džekas.

Ivanyčius su Džeku buvo geri bičiuliai. Ėsdavo iš vieno dubenėlio, net miegodavo sykiu. Džekas ant grindų turėjo paklotėlį. Žiemą, kai namuose pasidarydavo šalta, Ivanyčius kur  buvęs nebuvęs, žiūrėk, jau ir atslenka ant Džeko paklotėlio, susisuka kamuoliuku. Džekas tuojau pat skuba pas Ivanyčių: įbeda nosį tiesiai į pilvą ir šildo snukį, o pats kvėpuoja šiltai šiltai, taigi Ivanyčius irgi patenkintas.

Kai namuose atsirado kiškis, Ivanyčius į jį visai nekreipė dėmesio; Džekas iš pradžių atrodė trupučiuką sunerimęs, bet greitai apsiprato. Paskiau visi labai susidraugavo.

Nepaprastai gera būdavo vakarais, kai užkurdavo krosnį. Visi trys išsyk prie ugnelės – šildytis. Suguls viens prie kito arti susiglaudę, ir snūduriuoja. Kambaryje tamsu, tik sienomis bėgioja rausvi ugnelės atšvaitai, o juos vaikosi tamsūs šešėliai. Tada atrodo, kad kambaryje viskas juda: ir stalas, ir kėdės – lyg gyvi. Malkos dega dega, ir kad spragtelės – išlekia auksinis angliukas. Tuosyk trys draugai žaibu – kas sau. Atšoka ir žiūri viens į kitą, lyg klausdami: „Kas nutiko?“. Paskiau apsiramina – ir vėl prie ugnelės.

O kartais sugalvodavo pažaisti. Visada prasidėdavo taip pat. Ivanyčius snaudžia snaudžia, ir staiga Ausyliui letenėle – tekšt! Sykį kepšteli, antrą... Kiškis guli guli ir kad šoks bėgti! Ivanyčius – iš paskos, Džekas – Ivanyčiui pavymui, taip ir lekia per visus kambarius. Kai kiškiui nusibosdavo, jis šmurkšt po krosnimi, štai ir žaidimo pabaiga.

Bet šiaip prieš eidamas miegoti Ausylius kiekvieną sykį turėdavo pėdas sumėtyti. Laisvėje gyvendamas kiškis visada taip daro: pradeda bėgioti į visas puses, čia kairėn, čia dešinėn. Jei sniege pasektum einančio miegoti kiškio pėdsakais, tai negreit suprastum, kur jis prigulė. Ne be reikalo tokius pėdsakus vadiname „kiškio kilpomis“. Aptiks tas kilpas medžioklinis šuo, ims uostinėti ir į vieną, ir į kitą pusę, o kai supras, kur kiškis pasukęs – tas jau senokai išgirdęs, pamatęs ir tyliai nurūkęs tolyn.

Todėl ir mūsų Ausylius kiekvieną dieną, prieš eidamas miegoti po krosnimi, stengdavosi sumėtyti pėdas. Būdavo šokinėja po kambarius pirmyn atgal, pina savo kilpas, o čia pat ant paklotėlio snūduriuoja medžioklinis šuo Džekas ir viena akimi žiūri, lyg ir pašaipiai šypsodamasis dėl tokios zuikio užmačios.

Štai taip Ausylius mūsų troboje praleido visą žiemą. Atėjo gaivus šiltas pavasaris. Nespėjome nė apsidairyti – o jau žolelė sužėlusi. Nutarėme Ausylių miškan, laisvėn išleisti. Patupdžiau į krepšelį ir pasukau giraitėn. Pasiėmiau ir Džeką – tegul atsisveikina su draugu. Norėjau ir Ivanyčių į krepšelį patupdyti, bet pakilojau – labai jau sunkus nešulys išėjo. Taigi katinas liko namie.

Nuėjome į miškelį, išėmiau iš krepšio Ausylių, paleidau ant žolės. O jis, vargšas, nežino, ką dabar daryti.... Niekur nebėga, tik ausis kraipo. Pliaukštelėjau delnais. Kiškis staiga – strykt! – ir į tankų krūmyną. Džekas pamatė – vytis.

O Ausylius gilyn į mišką nebėga, tik apie krūmą liuoksi. Džekas jį vejasi – visai kaip namuose.

Nusiėmiau kepurę, mosuoju, gąsdinu:

- Bėk į mišką, žvairiuk! Ko čia sukinėjiesi?

Ausylius išsigando, pasileido miškan. Džekas – iš paskos.

Palaukiau palaukiau, Džekas negrįžta. Tik staiga girdžiu kiškio riksmą. Ir vėl, ir vėl... Pasileidau tekinas, matau - Džekas dantyse nešasi Ausylių.

Aš – pagalbon.

- Paleisk! Ką darai! Juk tai mūsų Ausylius!

O Džekas žiūri į mane, uodegą vizgina ir lyg nori pasakyti: „Aš tau žvėrį pagavau, o tu mane bari...“

Tikriausiai Džekui miške atgijo galingas medžiotojo instinktas, nebeatpažino mūsų Ausyliaus, nutvėrė jį kaip paprastą laukinį kiškį.

Ištraukiau Ausylių iš Džeko nasrų, patupdžiau ant žolės, o Džeką už antkaklio laikau, neleidžiu artyn.

Per tą laiką ir mano kiškis atsitokėjo, gal net suprato, jog su šunimis miške žaisti neapsimoka. Patupėjo patupėjo, priglaudė ausis – ir dingo giraitėje.

 

Vertė Zenonas Butkevičius

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"