Paieška Vilko cukriniai baravykiukai

Vilko cukriniai baravykiukai

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Nurimo stirnų vestuvių įkarštis. Pataitės vėl sugrįžo pas jauniklius, kuriuos buvo trumpam palikusios. Trumpam, gal kelioms dienoms ar savaitėlei, kai meilės šauksmas tiesiog neviltin varė. Paskiau, po pasimatymo, vėl pas vaiką ar vaikus nuskubėjo.

O stirninams vis negana – gal dar kokia likusi nepaglamonėta? Užtat ištempę ausis dar ilgokai klausosi, ar kur nesucypsės jauniklis, mamytę namo kviesdamas. Išgirdęs tą balsą, eina pažiūrėti – o gal? Medžiotojai žino tą stirninų silpnybę, todėl su vilbynėmis, pamėgdžiojančiomis jauniklio balsą, prisivilioja juos prie bokštelių.

Prieš savaitėlę buvau nuvažiavęs pas gamtininką Joną Jaksebogą iš Labanoro girios pakraščių. Jis papasakojo įdomų dalyką. Medžiotojas vieną vakarą įlipo bokštelin, kuris stovėjo girios pakraštyje, tolėliau driekėsi laukai, apaugę žolynais, maži miškeliai. Oras pasitaikė gražus, pagalvojo, kodėl nepabandžius? Per žiūronus mato – vienoje pusėje ganosi suaugusi, senė stirna, kitoje pusėje, gal už kilometro, – antra. Abi – be jauniklių. Sunku patikėti, jog abi šiais metais neatsivedė. Vadinasi, vaikai kažkaip pražuvo.

Na, jauniems stirniukams pavojų netrūksta. Matyt dėl to gamta taip užprogramavo, kad dažniausiai dvynukus veda.

O tą sykį ir priežastis netruko pasirodyti. Kai jau ėmė visai temti, medžiotojas pastebėjo neryškų siluetą, artėjantį prie bokštelio, iš kurio sklido stirniuko balsas. Kai liko maždaug šimtas metrų, iš žolynų kyštelėjo stambaus vilko galva. Stambaus ir prityrusio. Jis pakėlė snukį, ėmė uosti, ir su vos juntamu kylančio rūko dvelktelėjimu pagavo svetimą ir pavojingą – žmogaus kvapą. To kvapo gal buvo tik mažytis trupinėlis tarp kitų gamtos kvapų, bet vilkui užteko – nėrė ir ištirpo vakaro prietemoje. Tikriausiai jis čia šeimininkavo ir aprankiojo stirniukus, kaip kad mes renkame cukrinius baravykiukus.

Kažkada būtume pasakę – išnešė sveiką kailį. Bet dabar galėjo ir prie pat medžiotojo prieiti – vilkų medžioti dar negalima. Deja, jis šito nežinojo.

Nežino ir kiti vilkai. Todėl elgiasi pagal seną tvarką – vengia žmonių ir ypač medžiotojų. Bet pilkiai labai protingi. Esu tikras, jog maždaug po dešimties metų jau visi žinos, jog yra toks metų laikas, kai galima drąsiau gyventi. Na ir gerai. Laukiniam gyvūnui turėtų būti smagu suprasti, jog į jį žmonės su pagarba žiūri ir nepuola mušti pirmai progai pasitaikius...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"