Paieška Ilona BIELINSKAITĖ

 

Ilona BIELINSKAITĖ

Radviliškio r. Pociūnėlių pagrindinė mokykla, 9 klasė (mokytoja Roma Buivydienė)

 

Miniatiūros

 

Prie upės

 

Vėl stoviu ant Liaudos upės kranto. Tos pačios upės, prie kurios prabėgo mano vaikystė.

Stoviu ir žiūriu, kaip plaukia ižas. Didesni ir mažesni ledo gabalai grūdasi, stumdosi, kol galų gale, pagauti vandens srovės, pasileidžia tolyn. Kitoje vietoje vėl tas pats: susiremia lyg pikčiausi priešai, pasigalynėja ir... visi vienon pusėn be gailesčio nunešami. Keistas ir didingas reginys.

Ižas prikausto mano žvilgsnį. Galėčiau taip žiūrėti ir žiūrėti į tą neramią upę...

Kuo ilgiau stoviu ir žiūriu, tuo... pačiai ramiau darosi. Keista... Nejaugi tikrai mano juodžiausios mintys kartu su ižu išplaukia? Gal putojantis vanduo neša tolyn ir mano nerimą?

Liauda, mano vaikystės upe!..

 

Žemuogė

 

Vasaros popietė. Saulė dar aukštai. Renku žemuoges pamiškės pievoje. Jų čia tiek daug! O koks kvapas! Tik visos smulkutės smulkutės. Rasčiau nors vieną didesnę… Tikrą žemuogių skonį pajusčiau…

Netikėtai pastebiu mažytį vabalėlį, ropojantį žemuogės stiebu. Vabalėlis skuba aukštyn ir pasislepia po karpytu lapu. Ką jis ten veikia? Kilsteliu lapą. O po juo – uoga! Didelė, raudona, saulės nubučiuota žemuogė! Vabalėlis roplinėja ant tos uogos. Stabteli. Gal, atkandęs mažytį kąsnelį, ragauja?

Tuoj paragausiu ir aš. Atsargiai tiesiu pirštus prie žemuogės...

O vabalėlis neramiai bėgioja uogos šonu. Bėgioja ir bėgioja. Nedrįstu nuskinti didžiosios uogos...

Tik pasilenkusi įtraukiu svaiginančio kvapo. Burnoje pajuntu žemuogės skonį – vasaros, gerumo ir vilties skonį...

 

Čiobreliai

 

Pats vidurvasaris. Jau kelias savaites nebuvo nė lašo lietaus. O saulė, kasdien vis kaitresnė, kepinte kepina! Pievos, daržai baigia išdžiūti.

Nurudavęs ir griovio pakraštys, kur auga čiobreliai. Gailu žiūrėti į čiobrelius, nugeibusius, sugulusius ant žolės. Ir kaip aš anksčiau nepastebėjau, kad jiems blogai? Nežinau, ką daryti...

Atsinešu kibirą vandens. Pilu ant įkaitusios žolės, ant čiobrelių... Nė nesimato, kad liejau!

Dar nešu vandens, dar pilu. Ir dar, ir dar… O to griovio ilgumas! O čiobrelių kilimo didumas!

Pavargstu. Apima neviltis – juk vis tiek nepalaistysiu visos pievos... Bet dar nenoriu pasiduoti... Dar laistysiu... Dar truputį...

Lėtai klaupiuosi ant drėgnos žolės. Pasilenkiu prie čiobrelių. Šnabždu, kad viskas bus gerai, kad reikia neprarasti vilties...

Jau pati nebežinau, ką raminu – juos ar save...

O vidurvasario saulė ir toliau kepina...

 

Laukinė kriaušė

 

Vidury lauko – kriaušė, aukšta, storoka. Nusvarinusi šakas, aplipusias kriaušiukais, taip ir vilioja prieiti artyn.

Prisiartinu. Jaučiu – kriaušė kviečia mane paragauti jos vaisių. Nuskinu vieną.

Burnoje nejaučiu tikro kriaušiuko skonio, tik sprangų kartumą.

Paglostau kriaušės kamieną, šakas, aplipusiais vaisiais... Ir nerandu žodžių jai ką nors pasakyti... Tik gerklę užspaudžia kažkoks skaudus gumulas...

Žinau – ateinantį pavasarį ji vėl kraus žiedus, rudenį vėl subrandins kriaušiukus. Ir vėl tikėsis, kad ką nors jais pradžiugins...

Turbūt tada ir aš vėl ją  aplankysiu...

 

Serenčiai

 

Darželyje po mano langu tebežydi serenčiai. Vėlyvas ruduo, o jie, sugėrę vasaros spalvas, tebedžiugina jomis mane. Šviesiai ir tamsiai geltoni, ryškiai oranžiniai, vos rustelėję ir sodriai rudi žiedai šypsosi man ir šypsosi.

Draugės sako, kad tai kaimiškos gėlės, kad grožiu niekada neprilygs tulpėms, rožėms, niekada nebus vertinamos, geidžiamos. Klausausi jų ir šypsausi.

Šypsausi ir saviesiems serenčiams...

Draugių išgirtosios tulpės ir rožės darželyje seniai nužydėję, o serenčiai, tie kuklūs, paprastučiai žiedeliai, tebesišypso man. Turbūt ne tik man. Visiems, kurie moka šypsotis ne tik lūpomis... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"