Paieška Atsigręžimai šaknų link

Atsigręžimai šaknų link

Paradoksai - mūsų akiratyje: pokalbiai su miškininku Algirdu VALAVIČIUMI (1)

Henrikas GUDAVIČIUS

 

 Miškininkui Algirdui Valavičiui - jau 77–eri. Atrodo, laikas būtų rašyti prisiminimus, nes darbų padaryta daug, ir   kai kurie yra labai svarbūs Lietuvos miškininkystės istorijos ženklai. Bet Algirdas Valavičius tiktai pasakoja, jis yra gyvo žodžio meistras. Todėl ir maga užrašyti kiekvieną jo paporintą istoriją.

Galima sakyti, kad šis miškininkas gyveno labai godžiai ir kiekvieną savo idėją stengėsi realizuoti kuo greičiau, tuo visą laiką stebindamas savo kolegas ir viršininkus. Algirdas Valavičius nebijojo rizikuoti, kai kurie jo gyvenimo nuotykiai dabar atrodo tikrai spalvingi, nekasdieniški. Prisiminęs juos pasakorius dabar kalba šitaip: „Atrodo, mane kažkas saugojo, nežinau, užtat ir galėjau rizikuoti, negalvodamas apie kokias nors nelaimes“.

Algirdo Valavičiaus gyvenimo nuotykiai yra svarbūs ne tiktai mūsų krašto miškininkystės istorijai, o ir Druskininkų kurorto panoramai. Į Druskininkus jį 1960 metais atviliojo miškų ministras Algirdas Matulionis.

 

Pirmas rimtas darbas – Saulės takas

 

Akademikas Leonardas Kairiūkštis, kurdamas miškų ūkio specializacijos teoriją, rašė, kad rekreaciniuose miškuose svarbiausios yra šios darbų kryptys: pavienių medžių bei grupių puoselėjimas, atkuriamieji kirtimai, teisingas atvirų erdvių ir apželdintų plotų santykis, o taip pat takai, tilteliai ir miško baldai. Bet atrodo, kad Saulės tako idėja gerokai praplėtė šios teorijos rėmus...

 

Saulės takas buvo pirmas rimtas darbas, kai mes, miškininkai, architektai ir gydytojai pabandėme sukurti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Rekreacijos teorija buvo žinoma, o praktinių darbų dar nebuvo. Kai tik atsikėliau į Druskininkus, turėjau galimybę išvažiuoti į Čekoslovakiją su miškininkų grupe - sunkiai išleido... Na, kur ten – disidentas. Dėdė juk - Prūsijos lietuvninkas Vydūnas, bet ministras Algirdas Matulionis laidavo, sako, jei aš jį imu, tai ir prižiūrėsiu. Tai tada Aukštuosiuose Tatruose pamatėm gražių dalykų. Ten visi maršrutai suženklinti, ir vien kreivuoliai medžiai, mat aukštai kalnuose normalus medis negali augti, tai taip gražu tie kreivuoliai takuose, prie uolų, rodyklės su užrašais, tai aš galvoju, šitiek kreivuolių pušelių mes turim, reikia daryt. Tad šešiasdešimt antraisiais metais mes jau pradėjom priešgaisrinius skydus statyti ant kreivuolių su kokiu gumbu, paskui stogelius dėjom keistesnius. Rimantas Kviklys čia buvo, jam patiko, bet, sako, kad mes ten kreivų pušų neturim. Jis jau kokiais šešiasdešimt septintais pradėjo daryt mokomuosius takus, jo kryptis kita – didaktinė, mokomoji, o čia – pasigrožėjimas, poilsis tame Saulės take. Žmogus turi pajusti, kad Dzūkijoje yra kitaip, čia iš tikrųjų daugiau saulės, čia skaidresni upeliai.

Saulės tako idėja yra mūsų. Dabar atrodo, kad buvo drąsu taip užsimot. Aš gi vyriausiu miškininku tapau būdamas dvidešimt šešių metų, na, pienburnis. Visi susirenka į ministeriją, koks seminaras ar kas, tai pasižiūri taip nepatikliai, bet kai įsiveliu į ginčus, tai... Ministras vėliau ir sakė, kad aš net jo kartais neklausau, bet dėl sakinimo prie ežerų tai aš ministrą pralenkiau. Geruoju susitariau, kad prie Latežerio būt nutraukti sakinimo darbai. O tada gi buvo stambūs miško chemijos ūkiai, ir jie turėjo planus vykdyt, tai ministras sakė, tu ten, Druskininkuose, savivaliauji, o mane karia, kad sakintojai nevykdo planų. Bet kai pamatė tuos išsaugotus Latežerio pušynus, tai nusileido ir ministras.

 

Sugrįžkime į Saulės taką. Anų metų spaudoje galima aptikti informaciją, kad šio tako idėja priklauso Karoliui Dineikai.

 

Idėja yra mūsų. Vytautas Urnevičius buvo vyriausias architektas, o Karolį Dineiką mes pasikvietėm, apie tai buvo rašyta „Giriose“. Karolio Dineikos pasiūlymai buvo labai konkretūs, pavyzdžiui, padarėm keliose brastose žvirgždo pagrindą, kad galima būtų vaikščioti ir masažuoti pėdas - tai labai sveika. Aš turiu pasakyti, kad bendravimas su šiuo nepaprastu žmogum mums davė daug, aš užsikrėčiau tomis idėjomis, o jo sukurtas Sveikatos parkas tada labiausiai ir išgarsino Druskininkus, niekur tokių stebuklų Lietuvoje dar nebuvo.

 

Sveikatos parko praradimas yra didžiausia kurorto gėda – taip ne kartą yra rašęs Romas Sadauskas, ir tai yra tiesa, ar ne?

 

Sutinku. Bet dabar būtų sunku rekonstruoti tai, kas Karolio Dineikos buvo sukurta. Todėl, kad technologijos ir medžiagos smarkiai pasikeitė. Kiekvienas projektuotojas pasakys, kad pigiau viską nugriaut ir statyt iš naujo.

 

Bet stebuklingai išliko toks užrašas prie buvusių kaskadinių maudyklių, kur labai suprantamai viskas paaiškinta: šaltas Ratnyčėlės vanduo krinta iš trijų metrų aukščio, tai visi raumenys masažuojami, be to žmogus turi išsilaikyti toje srovėje, o ir vandens triukšmas yra sveikas, ir jonizacija, ir visokie aikčiojimai šalia esančių, ir pagalba silpnesniems – viskas viskas tose maudyklėse veikia kūną bei emocijas. Be to, reikia juk iki tų kaskadų ateiti, o naujoviškuose vandens parkuose dabar viskas po vienu stogu. Tai, matyt, dabar nugali komercinis požiūris, žmogaus sveikata – antroje vietoje.

 

Karolio Dineikos fizinės ir psichofizinės terapijos idėjos negali pasenti, nes viskas paremta žmogaus refleksų mokslu. Šio gydytojo nuopelnas: mokslas sujungtas su medicinos praktika. Tai nebuvo lengva, Karolis Dineika juk neišrašinėjo receptų ir jokių vaistų niekam neskyrė, žmonės turėjo patikėti judesio, jonizacijos, saulės galia.

 

O jūsų Saulės takas natūraliai nusitęsė ir Sveikatos parke

 

Taip, šita draugystė kuriant Saulės taką mums visiems išėjo į naudą. Aš užsikrėčiau Karolio Dineikos idėjomis, pradėjau save gydyti pats.

 

Jums dabar jau greitai bus aštuoniasdešimt, o bėgiojate lyg jaunas. O jaunystėje buvote barjerinio bėgimo rekordininkas, be to šokinėjote su parašiutu, sunku patikėti, kad turėjote sveikatos bėdų.

 

Ir turėjau, ir tebeturiu. Galiu parodyti, kaip aš gydau savo stuburą, specialus suolelis – ir pasidarau puikų masažą slanksteliams, iki prakaito... Kai nukritau iš „Girios aido“ balkono, paskui išmatavom – lygiai trylika metrų, prasidėjo epilepsijos priepuoliukai, tai tada rimtai susidomėjau ir masažu, ir tais jautriais taškais... Paskui lankiau karate kursus ir pasikausčiau kaip reikiant. Prisimenu, kaip seselė ligoninėje kalbėjo daktarui: aš, sako, vaistų dar nespėjau suleisti, jis kažką paspaudė sau, paspaudė, pėdų pirštus išskėtė, ir žiūriu – atslūgsta priepuolis. Oi, jeigu dabar viską prisimint, aš gi atvirą džiovą turėjau – ir išsigydžiau, ir insultą, ir infarktą turėjau. Labai svarbu yra spartietiškas gyvenimo būdas, tada visos ligos traukiasi nuo tavęs. Kai nukritau iš trylikos metrų, niekas netikėjo, kad gyvas liksiu. Bet nudribau kaip katinas, ant kojų, tik pakeliui nuplėšiau dar į glėbį lentelių, bandžiau už kažko užsilaikyt... Ai, yra visokių teorijų, tokiam Vilkijos metraštininkui Pranui Mikalauskui Vydūnas liepė gydytis giedojimu. Sėdėk, sako, tamsiam kambary, giedok ir būsi sveikas. Vydūnas buvo įdomus, aš jį mačiau du kartus, mano mamos motina yra tikra Vydūno sesuo. Vydūnas buvo asketas, jis sakė, kad pirmiausia reikia gydyti sielą, o jau paskui kūną. Karolio Dineikos teorija mums artimesnė. Ir Saulės takas buvo sumanytas sveikiems žmonėms, profilaktika yra svarbiau už gydymą. Judėti reikia lauke, saulėje, vanduo irgi labai svarbu. Ir – jokių tablečių. Jeigu gyvensi taip, kaip mokė Karolis Dineika, tai ir nesirgsi. Bet reikia tai daryti kasdien, savo sveikatą turi susikurti pats.

 

Aš labai gerai prisimenu, kas buvo čia prieš keturiasdešimt metų. Tada atrodė, kad Sveikatos parkas ir Saulės takas yra svarbiausias Druskininkų turtas. Paskui kurortas pradėjo smarkiai plėstis. Iš Karolio Dineikos fizioterapijos parko liko tik surūdijusi tvora, o Saulės tako irgi jau nebeatpažįstu, neberandu tų ypatingų saulėtų vietų, tų kvepiančių kadagynų, o svetimšalių krūmynų – didžiausi brūzgynai.

 

Tas tiesa, Ratnyčėlės pakrantes tvarkyti reikia, visko priaugo daug. Bendrai dabar toks vaizdas, kad mes vėl nusileidom žemai, investicijos dabar eina tik tokios, kurios atsiperka greit, arba daro įvaizdį, o žmonių sveikata neberūpi. Labai jau nublizgintas kurorto centras, Druskonio pakrantės, pakraščiai pamiršti. O Saulės tako taigi šeši kilometrai, ir visos tos pakrantės buvo gyvos, reikalingos. Druskininkų meras daro daug, visko negalim neigti, bet suvokimas, kas tinka, o kas ne, vis dėlto yra svarbu, čia ir specialistai nepatars, jeigu į širdį neįdėta. Kiekvienas turi savo aistrą. O ta blizganti investicija niekada nesusidomės Sveikatos parku, dabar jau tenka kariauti, kad Saulės take apšienautų. Viskas dabar mesta centrui ir, pasakyčiau, tam tinginčiam kurortininkui, kuris čia palieka pinigus.

 

Bet juk yra daug grubių klaidų. Netoli Ratnyčėlės, prie keturių žvaigždučių viešbučio buvo pasodinta dvidešimt amerikinių katalpų, dabar liko tiktai keturios, kitos nudžiūvo. Tas medis yra puošnus, iškilmingas, gal čia ir būtų tikęs, bet jis yra įnoringas, be to ir šalčių bijo. Tai ar iš tos nesėkmės pasimokyta? Ne, nes kitoje vietoje, kur buvo dygiosios eglės, prisodinta brangių gelsvažiedžių tulpmedžių. Atrodo, viskas daroma siekiant išleisti kuo daugiau pinigų. Tie egzotiški rausvalapiai klevai, gėlės, pakeltos aukštai – gal tai yra Briuselio ar Amsterdamo puošmenos, o Druskininkuose labiausiai godotina turėtų būti žalia pušis ir kadagio fitoncidai. Ir tas jonizuotas Ratnyčėlės slėnio oras.

 

Viskas taip, bet kai įtartinai žiūrim į svetimšalius, reikia kai kurioms rūšims daryti išimtį Pavyzdžiui, raudonasis ąžuolas, jau seniai atvežtas iš Šiaurės Amerikos. Puikiai auga net smėlyje ir, svarbiausia, visiškai neserga miltlige. Mūsų paprastuosius ąžuolus antroje vasaros pusėje miltligė visada užpuola, o raudonieji ąžuolai atrodo labai gerai. Yra gerų introdukcijos pavyzdžių. Kiek daug naujų, gražių spygliuočių dabar atsiranda Tik, žinoma, visus naujus želdinius reikia kontroliuoti, negalima palikti be priežiūros..

 

Jei nėra supratimo, tai ir tradicinius savo medžius galim sugadinti. Druskininkuose, pavyzdžiui, galima pamatyti paprastųjų šermukšnių, kurių viršūnės smarkiai nutrumpintos, nors virš jų nėra jokių kliūčių. O juk kiekvienas medis turi savo figūrą ir gražiausias yra tada, kai auga natūraliai.

 

Mačiau tuos nukarpytus šermukšnius, atrodo labai blogai. Taigi viršūnėje turėtų būti gražiausi žiedynai. Raudonos uogos rudenį – ir žmogui, ir paukščiui. Jeigu karpoma, kad neiškiltų virš to viešbučio, tai reikėjo čia sodinti krūmus, ne medžius.

 

Jūs sakėte, kad dabar esame žemai nupuolę kartodami turtingosios Europos klaidas. Bet Druskininkų istorijos puslapiai visada buvo spalvinami tikrais paradoksais. Štai tik du faktai iš istoriko Vytauto Valentukevičiaus knygos „Druskininkų chronologijos raida“: „1960 09 27 Vyriausybės nutarimu 53 ha pievoje Vyjūnėlio upelio žiotyse ir prie jų, Nemuno deš. kranto slėnyje, įkurtas Druskininkų botaninis draustinis. Jame auga 546 augalų rūšys, iš jų 19 retos... 1961 06 10. Prie meilės salos, tik ką įrengtoje Vijūnėlio žiočių slėnio aikštelėje įvyko Dainų ir sporto šventė, viena masiškiausių Druskininkuose. Dalyvavo LKP 1 –sis sekr. Antanas Sniečkus ir MT p–kas Motiejus Šumauskas.”

 

Įdomiausia, kad ir dabar tas draustinis nepanaikintas, nors jau seniai viskas nutrypta. Matyt, šitokia nelinksma žinia ir baigsime pirmąjį pokalbį – laikas sugrįžti į miškus. Miškininkystės teorija ir praktika taip pat juk neišvengė paradoksų.

 

Jūsų sukurtas „Girios aidas“ dabar gyvuoja neblogai – ir ekskursantų netrūksta, ir parodos vis naujos, ir seminarai. Visus reikalus perdavėte Antanui Lankeliui. O sakykite, kaip atsitiko, kad nebėra gyvulėlių, jaunieji lankytojai jų labai pasiilgsta.

 

Tų gyvulėlių teko atsisakyti. Nieko nenoriu kaltinti, bet man atrodo, kad šitie standartiniai reikalavimai, tokia savotiška aplinkos sterilizacija ateina iš Europos. Matyt, kaltas laikas, kuriame mums tenka gyventi: kilo kokia kanopų liga prie Briuselio, tuoj griežčiausi reikalavimai visiems. Gerai prisimenu mūsų ginčus ir pokalbius su ministru Algirdu Matulioniu. Kai, būdavo, jam ką įrodai, tai jis tau viską leidžia, na, sako, daryk, gal tu manęs į kalėjimą neįkiši. Atvažiavo sykį tokia inspektorė, kai statėm „Girios aidą“, dairosi po tą kalnelį, varto savo popierius ir klausia: kur jūs čia dėjot tokį didelį vamzdį, skirtą melioracijai, čia gi sausas kalnas... Taigi mes daug melioracijai skirtų lėšų panaudojom statybai, ne pagal paskirtį, bet kai turi rezultatą, tai ir inspekcijos nebaisios. Tada taip buvo, o dabar? Man daug kas dabar nepatinka. Ir visi labai bijo to „švento melo“. O tie gyvulėliai čia ir dauginosi, veisėsi, vaikai, būdavo, nesitraukia nuo jų aptvarų. Šeši žirgai, poniai, muflonai, stirnos, elniai. Ir paukščiai buvo. Mes su poniais ir kurorto šventėse dalyvaudavom, kitas populiarumas buvo.

 

Ar galima buvo išsaugoti Miškų ministeriją?

 

Reikėjo išsaugoti. Reikėjo... Aš su didžiausia pagarba prisimenu senąją miškininkų kartą. Nueini į ministeriją, tai žinai, kad tave visi supras. Aš nupaišiau, kaip atrodys „Girios aidas“, parodžiau Rasimavičiui, Bartaševičiui, jie pritaria, sako, eik pas ministrą. Aš jau viską turėjau, du mėnesius sėdėjau prie brėžinių, prie skaičiavimų. Ir tame populiariame piešiny viskas matyti – ąžuolinė „koja“, konsolės, sienos tokios įdomesnės, balkonėliai, vitražai. Ministras žiūri žiūri, matau, kad patinka. Ir klausia: net vitražai bus? Aš drąsesnis jau, pradedu smulkiai pasakot: bus ąžuolo kambarys, pušies, eglės, beržo kambariai, medžioklės menė, o pastogėje bus romantiška skaitykla su vitražais...

Parvažiuoju į Druskininkus ir žinau, kad pinigai ateis. Ir dar žinau, kad padės tie ministerijos žmonės, su kuriais kalbėjau. Su ministru kalbėjau kovo mėnesį, o balandyje jau rausėm tranšėjas... Taip tada buvo, o kai pirmasis „Girios aidas“ sudegė, kai atstatinėjom, vėl teko varstyti ministerijos duris, ir – jau ne tas. Paskui ir miške prasidėjo blogos tendencijos, eiguvas pradėjo stambinti, praradom šeimininką miške.

 

Tada jūs buvote išrinktas Miškininkų sąjungos prezidentu, dirbote kartu su profesorium Vaidotu Antanaičiu?

 

Tai jau buvo truputį vėliau. Vaidotas Antanaitis išjudino Lietuvos nepriklausomybės klausimą Maskvoje kartu su kitais deputatais. O Miškininkų sąjungos prezidentu mane išrinko devyniasdešimt pirmaisiais metais. Bet pirmasis Atgimimo mitingas Druskininkuose buvo aštuoniasdešimt aštuntais metais rugpjūčio dvidešimt penktą dieną – prie „Girios aido“. Į jokią salę tiek daug žmonių nebūt sutilpę... Kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, tai mes važiavom į sąjunginį girininkų suvažiavimą – bet jau su savo uniformomis. Labai greitai sugalvojom ir pasiuvom, čia didelis Vinco Červoko nuopelnas. Ir nuvažiavome į Maskvą gražiomis žaliomis lietuviškomis uniformomis. Meno gaminių įmonė mums padarė ženklus - tai visi Maskvoje ir stebisi: matai, sako, kaip jie jau gali...

 

Dirbdamas Druskininkų miškų ūkio vyriausiuoju miškininku įkūrėte didelį daigyną, kur auginote ne tiktai pušų daigus.

 

Čia buvo daug eroduojamų plotų, reikėjo kažką daryt. Šlaitus geriausiai sustiprina šaltalankis. Jis nebijo smėlio, tad mums greitai pavyko prisiauginti. O po kelių metų gavau iš Kazachstano net šešiasdešimt kilogramų šaltalankio sėklų su visais mėsdrais, tai išvalėm, pasėjom – išauginom pusę milijono daigų. Šaltalankis greitai auga, be to jis ir ornitochorinis krūmas, mes čia sukūrėm savo technologiją, tai paskui, jeigu ministerijoj, būdavo kalba apie kokią naują rūšį, sako: duokit Valavičiui, jis užaugins.

 

Ir jūsų kandidatinė disertacija, ir autoriniai išradimai – apie daigų auginimą ir sėjamasias mašinas. Tada tai buvo tikrai aktualu, nes miškininkai augino ne tiktai pušų, eglių, beržų daigus, bet ir dekoratyvinius medelius ir netgi vaismedžius. Aš prisimenu, kad prieš keturiasdešimt metų daigynai buvo kiekvienoje girininkijoje, dabar jų liko labai nedaug. Ta patirtis auginti daigus dar nedingo, o vis tiek labai daug dekoratyvinių medelių atsivežame iš Lenkijos ar iš Vokietijos. Kodėl taip yra?

 

Čia yra kažkoks unifikacijos, centralizacijos virusas. Mano darbo metais geras medelynas buvo garbės reikalas. Didelis mūsų medelynas buvo įrengtas netoli Baltarusijos, dabar jau užėjo miškas ten, gaila, žinoma.

 

O Merkinės priešgaisrinis bokštas – irgi jūsų kūryba?

 

Tie dideli vamzdžiai mėtėsi nereikalingi Alytuje, jie atliko, kai statė medvilnės kombinatą. Aš pažiūrėjau, pamatavau – metras viduje, taigi sraigtiniams laiptams tiek užtenka, labai smagūs laiptai, tik reikia meistro, kad pakopas padarytų. Suradau tokį meistrą, jis viską moka, bet bijo aukščio, tai kol aš jį prikalbinau. Kai jau pradėjo daryt, nebėra kaip mesti... O tas namelis šalia bokšto – lyg ant vištos kojos, kai važiuoji keliu į Kauną, atrodo, kad sukasi, jis taip padarytas. Priešgaisrinio bokšto aukštis tikrai nemažas, tuos vamzdžius suvirinom, stovės šimtą metų... Aukštis yra gerai, man gaila, kad prapuolė tie geodeziniai trianguliacijos bokštai, jie buvo mediniai, be atotampų, todėl gremėzdiški, konstrukcija sudėtinga, bet kaip smagu būdavo įlipus pasidairyti. Aš dar prisimenu, kokioje geroje vietoje buvo bokštas prie Jogailos kalno, Čepkelių pakrašty.

 

Jūs viską galite įvertinti ir kaip specialistas, ir kaip universalus ekskursijos gidas. O juk pirmoji jūsų darbovietė buvo Kuršių nerijoje?

 

Taip, aš buvau vienintelis iš kurso paskirtas girininku, ir tai buvo Nida... Atrodo taip seniai, o puikiai prisimenu, ką tada atsakiau Viktorui Bergui, kai jis atvažiavęs paklausė: ką čia reiktų saugoti?.. Mat tada buvo kuriamas Gamtos apsaugos įstatymas. Aš pasakiau, kad reikia saugoti visą Kuršių neriją

 

Ir ką atsakė Viktoras Bergas?..

 

Jis nusišypsojo ir tyliai pritarė.

 

Dirbdamas Nidoje Jūs siūlėte visą Kuršių neriją skelbti saugoma teritorija. Ir tai buvo gal  1958 metais?

 

Taip, tada buvo kuriamas Gamtos apsaugos įstatymas. Viktoras Bergas manęs klausė: kokius objektus girininkijoje reikėtų paskelbti gamtos paminklais? Tai aš pasiūliau saugoti visą Nidos girininkiją nuo Karvaičio iki Parnidžio kopos, o dar geriau – visą Kuršių neriją.

Profesorius Stasys Karazija dabar paprašė parašyti prisiminimus apie Algirdą Matulionį, tai todėl tuos metus gerai ir prisimenu, nes Matulionis į Nidą atvažiuodavo. Aš taip ir parašiau: „Viktoras Bergas šypsodamasis pritarė tai minčiai, tačiau pradžiai sakė, jog užteks Nidos ir Preilos gyvenviečių su jūros švyturiu ir visa pajūrio kopa. Kai vėl atvykusiam Algirdui Matulioniui papasakojau apie tuos mano Bergui pateiktus siūlymus, ministras geraširdiškai šypsodamasis pasakė, kad ir jis esąs įsimylėjęs ši kraštą, užtat dažnai čia lankosi ir stengiasi padėti“. Toks mano siūlymas tuo laiku buvo per didelis, mes apie kuklius projektėlius galvojom, kur kokį piliakalnį išsaugoti, kokį medį... Bet koks unikalus kraštovaizdis! Ne tik Aleksandras Humboltas, bet ir Tomas Manas yra sakęs apie būtinybę pamatyti Kuršių neriją.

 

Kuršių nerijos apsauga visada buvo svarbi. Kaip tada tvirtinote kopas?

 

Sunku buvo. Mes žmonių nedaug turėjom, o jie ir uždirbdavo mažai, žvejai gaudavo daug didesnius atlyginimus, tai, būdavo, po algos vis vemia persisvėrę per tvoras. Aš pasiūliau išretinti tvoreles, nes ir medžiagos reikėjo daug. Vietiniai su nepasitikėjimu žiūri, bet mes su tais pačiais ištekliais daugiau sutvirtinom. Marijonas Daujotas buvo atvežęs latvių profesorius pažiūrėt kaip mes dirbam. O kai atvažiavo ministras, tai ties Preila buvo penkių metrų statumo krantai išgraužti – ir žolės išneštos, ir smėlis. Kaip dabar neša iš Palangos, tada nešė iš nerijos. Rudens štormai ten yra labai baisūs. Bet mums ir pasieniečiai daug žalos padarydavo su savo technika. Aš pasiskundžiau ministrui, sakau, nežinau, ką daryt, pasieniečiai savivaliauja, ardo kopas, tai jis sako – surašyk viską, įvertink nuostolius ir pasiųsk raštą į Rygą, Pabaltijo pasienio tarnybos vadui.

Aš taip ir padariau, nelabai ko tikėdamasis. Gal po trijų savaičių gaunu pranešimą, kad kaltininkai nubausti, ir net pasisiūlė padėti mums bendradarbiauti. Iš karto supratau, kad čia yra mūsų ministro darbas, girininko rašto jie nebūtų išsigandę... Įdomu buvo dirbti Kuršių nerijoje, sunku, bet įdomu... Nidos kapinės kadaise buvo aptvertos ąžuolo stulpais, tai man reikėjo ąžuolo. Ten jei pušį įkiši, tai greit supus, jei sakingų, didelio branduolio - gerai, bet specialiai juk nekirsi. Sužinojau, kad kaimynai ąžuolus tvarkė ir storų šakų turi, ten toks girininkas Stanius dirbo, ąžuolai gumbuoti, kreivi, tai mes visas kapines aptvėrėm, na, tais laikais tokį darbą kokiam aukštam svečiui net nepatogu rodyt, nesvarbu, ar liuteronų, ar krikščionių kapinės.

 

Darbas Kuršių nerijoje yra specifinis, ir nesunku suprasti, kodėl ministras pasiūlė Jums persikelti į Druskininkus – čia miškininko veikla kur kas universalesnė. Atrodo, kad būtent Druskininkų miškuose Jūs, kaip ir visi miškininkai, negalėjote išvengti kai kurių komandinių, nemoksliškų rekomendacijų – bešakio medienos ugdymo, polajinių kultūrų, medynų rekonstrukcijų, Bankso pušies sodinimo...

 

Kai kurie reikalavimai tikrai buvo neparemti nei tikra teorija, nei praktika. Bešakės medienos auginimas dabar iš tiesų atrodo lyg žaidimas. Bet tūrio ugdymo kirtimai – rimtas darbas, pats Algirdas Matulionis tuo domėjosi Vokietijoje.

 

Tai panašu į Dauervaldą, kai kertama visuose plotuose po truputį ir nebūna plynų biržių?

 

Taip, prie Matulionio ir prasidėjo rinktiniai kirtimai, pirmiausia išimant ydingus medžius. Tai praverčia, kai darai visokius stendus ir miško baldus. Vokietijoj ir dabar tebėra Dauervaldas, bet jie nepersistengia, jie protingi žmonės ir iš geros idėjos nedaro fetišizmo... O Lietuvoj tada kokios nors polajinės kultūros buvo kaip įstatymas, gali negali - turi būti. Bet ir čia mes išvengėm perlenkimo, nes turėjom daug rekonstrukcijos plotų. Bankso pušis yra pionierinė, bet ją reikia laiku pakeisti paprasta pušimi. Darbo jau daugiau... Buvo visokių mišrinimo variantų, visa tai vertė miškininkus dirbti kūrybiškai. Kai kurios pseudomokslinės rekomendacijos ėjo iš aukščiau, visi dabar prisimena, pavyzdžiui, kad negalėjai savo ataskaitose rodyti daug nemechanizuoto darbo, mechanizacijos laipsnis popieriuose turėjo kasmet didėti, nors praktikoje taip nebuvo. Buvo juk ir tokie metai, kai miškų ūkiai nebegalėjo laikyti arklių. Čia jau aiški politika – pasaulis turėjo matyti, kad mes dirbam naujoviškai.

 

Miškų melioracijos nauda buvo suprantama irgi vienpusiškai, svarbu, kad didėja prieaugis, o apie biologinę įvairovę mąstoma nebuvo. Ryškiausias pavyzdys – Biržų giria.

 

Persistengė miškų melioratoriai Biržų girioje, labai jau ten viskas tiksliais stačiakampiais suplanuota, giliausi grioviai išrausti. Juk tokioj vietoj pelkės irgi yra labai turtingos, tai visai ne tas pats, kas pušynų aukštapelkės. Dabar jau visi matom, kad natūralių sengirių labai mažai liko, Dzūkijoje dar mažiau nei kitur.

 

Prisiminkime, kad 1992 metais Rio de Žaneire buvo priimta Tarptautinė biologinės įvairovės konvencija ir ten pasakyta labai aiškiai: vertingiausias miškas yra natūralus, nepakeistas. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 1995 metais. Juk iki to laiko melioruojama buvo daug. O Miškų institute sukurta miškų specializacijos teorija irgi juk prieštarauja šiai konvencijai?

 

Natūralumas iš tikrųjų buvo pripažintas kaip svarbiausia miško vertybė. Logiškai mąstant, bet kokį miškų sausinimą jau tada reikėjo uždrausti, bet yra kitas dalykas: sausinant buvo tiesiami keliai, o miškuose kelių reikia. Kaip ten bebuvę, mes Dzūkijoje tikrai nepersistengėme, aš net papeikimą gavau, kai priešgaisrinį bokštą Merkinėje pastatėme iš melioracijai skirtų lėšų. Labai pigiai tada mes tą bokštą pastatėm, bet nepagyrė mūsų... Bet aš vis tiek manau, kad mūsų miškai yra turtingi. Turime daug draustinių ir rezervatų, ir tie natūralumo reikalavimai ten yra labai gerai. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose taip pat yra draustinės zonos.

 

O privatūs miškai? Kai plynai kertamas jaunas miškas, nes savininkas popieriuje sugebėjo jį pasendinti.

 

Čia didelė mūsų bėda. Žmonės apie mišką labai mažai išmano. Šitaip kertant griūna tie „Žalieji plaučiai“, „Žalieji karkasai“, kurie yra svarbūs ir Lietuvos, ir visos Europos sveikatai. Laimė, kad išlieka rezervatai ir draustiniai. Bet valstybė vis tiek turėtų išpirkti jautrius miškus iš privatininkų, aš tikiu, kad taip ir bus, juk žmogaus protas sukurtas ne tam, kad naikintų, ką sukūrė Saulė. Pagreitintai sendinti mišką ir jį kirsti daug proto nereikia. O žala akivaizdi. Reikia pasodinti mišką – ir sulaukti brandos. Taip būtų išmintinga.

 

Graži paralelė... Pradžioje kalbėjome apie žmogaus ištvermę ir sveikatą. Neteisingai gyvendamas žmogus trumpina savo biologinį amžių, darosi piktas... Ir kerta medį, kuris dar galėtų augti. Taigi, skurdindamas savo aplinką neišmintingas žmogus kenkia ir savo organizmui, ir savo rūšiai. Šitaip suveši tos agresyvios sinantropinės rūšys, kurioms tokia degradacija patinka...

Dėkoju už pokalbį.

 

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"