Paieška Galinių kaimo žmogus...

Galinių kaimo žmogus...

Marijona VARNECKIENĖ

 

Neseniai grupė mokslininkų, žurnalistų, „Versmės“ leidyklai rengiančių monografiją apie buvusį Daujėnų valsčių, lankėsi Daujėnų seniūnijoje. Ekspedicijos dalyviai ieškojo išlikusių dokumentų, nuotraukų, kalbėjosi su žmonėmis.

Popietė, kurią žurnalistė Marijona Varneckienė ir fotografas Jonas Kliučius praleido Galinių kaimo ūkininko Alfonso Prakaičio ir jo sūnaus Kęstučio sodyboje, paliko gilų įspūdį. Buvo graži, saulėta diena. Šeimininkė ant lauke įrengto stalo padėjo šviežio pieno, kaimiško sūrio. Fotografas Jonas Kliučius nenusėdėjo vietoje. Jis  „gaudė“ nepakartojamas akimirkas – fotografavo šunį, kates, arklį, žąsis, kalakutus, ramiai aplinkui vaikščiojančias vištas, vaikus, kurie iš tvarto atnešė mums parodyti  juodmargį paršelį...

„Mes čia patekome į tikrą gyvūnijos pasaulį,“ - džiaugėsi fotografas.

Negalėjai nepastebėti ir naujo gyvenamojo namo, daug ūkinių pastatų. Ūkis turi nuosavą elektrinį malūną. Dabar jau ruošiasi statyti vėjo jėgainę. Buityje – šiuolaikinė elektrotechnika, „Gala“ televizija, rodanti per 40 kanalų, vaikai turi kompiuterį.

Sodybos šeimininkas Alfonsas Prakaitis gyveno Panevėžyje. Būdamas statybininkas, mieste pasistatė  namą. Kai susigrąžino tėvo žemę ir šalia esantį mišką, jau buvo pensininkas, niekur nebedirbo. Numelioruotame lauke pavyko surasti užverstą šulinį. Iš karto ėmėsi jį atkasti. Vėliau gimė idėja atkurti tėvo sodybą. Pasvalio archyvuose susirado sodybos projektus. Iš molio ir šiaudų pasistatė laikiną pastogę. Gyventi su tėvu iš Panevėžio atvažiavo bedarbiu tapęs stalius jo sūnus Kęstutis.

„Ūkį tvarkyti pradėjome nuo kastuvo, - sakė Alfonsas Prakaitis. – Užsiauginome karvę, arklį, pradėjome auginti kiaules, paukščius. Tikrai nebuvo lengva. Pirkome tik statybines medžiagas. Aš mūrijau, o sūnus atliko medžio darbus. Daug dirbome, kol prasigyvenome. Kai turi žemės ir ją dirbi, alkanas ir basas nebūsi. Jei dar yra stogas virš galvos, tai jau galima ir gyventi.“

Anot šeimininko, ūkyje viskas tvarkoma ekologiškai, dėl savęs. Maistas turi būti skanus ir sveikas. Kasdien už stalo sėda 9 žmonės ir visiems visko užtenka. Šeimoje auga penki anūkai. Jau visi eina į mokyklą. Nesunku įsivaizduoti, kiek reikėtų turėti pajamų, kad mieste galėtum išlaikyti tokią šeimą.

Darbštumu ir mokėjimu ūkininkauti pasižyminti marti Jovita augina daug paukščių, turi motininę kiaulę, melžia kelias karves. Daržo augina tik tiek, kiek reikia šeimai. Daugiausia pajamų gauna parduodama galvijų prieauglį, paršelius, kiaušinius, pieną. Žmonės iš artimiausių miestelių tiesiog iš namų paima kiaušinius, sūrius. Kaime yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie jau nebegali laikyti karvės, Jovita jiems kasdien nuveža pieno. Būna, kad pro šalį važiuojanti mašina sustoja, ateina nepažįstami žmonės, stebi po laukus laisvai vaikščiojančias vištas ir prašo parduoti kiaušinių. „Pasiilgome tikro maisto,“ - sako jie.

Prieš Kalėdas Jovita užsirašinėja pageidaujančius pirkti kalakutų, žąsų. Norinčių yra tiek daug... Ne visi gauna.

Šalia esantis miškas maitina grybais ir uogomis. Ūkininkas svečiams visą vasarą siūlo atsigaivinti beržų sula. Iš rūsio atnešta ji būna vėsi, švelniai įrūgusi. Miško medienos užtenka malkoms. Sūnus Kęstutis gamina ir parduoda medienos gaminius – surenkamas pirtis, lauko baldus ir pan.

Ūkininkas gauna jam priklausančias Europos Sąjungos išmokas, daugiavaikei šeimai skiriama socialinė parama.

Kai pradėjome kalbėtis apie bedarbystę miestuose, jaunų žmonių migraciją į užsienį, ūkininkas tik atsiduso.

„Aš jau nebežinau,- sakė jis. – Lietuvoje yra daug apleistos žemės. Jei dirbtų, duonos visiems užtektų. Važiuoja tarnauti kitiems, o galėtų būti patys sau šeimininkai savo namuose. Net neįsivaizduoju, kaip mes būtume gyvenę, jei nebūtume grįžę į tėvo žemę. Mes visiškai nejaučiame krizės. Apie ją tik girdime per radiją. O darbų turime tiek, kiek akys nebeaprėpia.“

Galinių kaimas 1986 metais, praėjus melioracijai, buvo visai panaikintas, nebeliko nė vienos sodybos, nė vieno gyventojo. Alfonsui Prakaičiui atkūrus tėvo sodybą, Galinių kaimas buvo įregistruotas iš naujo. Tačiau buvę kaimynai negrįžta. Stovi vidury laukų visiškai viena sodyba. Todėl klausinėjome, ar neslegia toks atitrūkimas nuo pasaulio, kai net kaimynų artimesnių nėra. Ramiai, apmąstydamas kiekvieną žodį, šeimininkas aiškino, kiek daug jam duoda bendravimas su gamta, gyvenimas tėvų žemėje. Dvasiškai jaučiasi daug turtingesnis, negu tada, kai vaikščiodavo Panevėžio gatvėmis. Saulėtekiai ir saulėlydžiai, besikeičiantys metų sezonai, gyvenant kaime, jaučiami visa širdimi. Buvo birželio vakaras, tad Alfonsas aiškino, kaip dabar  saulė keliauja per visą dangų. Rodė, kur ji pakyla ir kur nusileidžia. Žiemą vos pasirodo. Alfonsas ranka brėžė nedidelį lanką nuo to horizonto taško, iš kur ji pakyla, iki to, kur leidžiasi žiemą. Žinoma, mieste gyvendamas tokio Saulės rato nepastebėsi. Gal todėl, kad čia tėvų žemė, labiau jaučiama praeitis, atsiranda gilesnis supratimas apie tėvų ir protėvių gyvenimą. Net sapnuose dažniau matai tėvą, motiną.

Alfonsas gerai prisimena vaikystėje patirtą pergyvenimą, kai visiškai netoli tėvų namų prie miško buvo sušaudyta 14 partizanų. Vaikas būdamas matė, kaip sušaudytus žmones krovė į vežimus ir vežė į Daujėnus. Apie tai papasakojo sūnui Kęstučiui. Kartu su Daujėnų seniūnu Stasiu Mackevičiumi aptarė, kaip būtų galima pažymėti šią vietą. Kęstutis pasisiūlė iš didelio ąžuolo išdrožti kryžių. Bendromis pastangomis kryžius buvo pastatytas, prie kelio įrengta aikštelė, kur galima sustoti, perskaityti užrašus ant paminklinės lentos, padėti gėlių.

Kryžius buvo pašventintas šių metų birželio 14-ąja – kai buvo minimas  Lietuvos okupacijos ir aneksijos 70-metis bei Gedulo ir vilties diena. Susirinko daug žmonių, buvusių aplinkinių kaimų gyventojų, sušaudytųjų artimųjų. Susirinkusieji išklausė seniūno Stasio Mackevičiaus pranešimą apie visus Daujėnų seniūnijoje žuvusius partizanus, apie tremtin išvežtus žemiečius. Pasvalio dekanas kunigas Algis Neverauskas pasakė pamokslą. Žmonės pasakojo savo prisiminimus, verkė ir susikibę rankomis dainavo tremtinių dainas. Apie šį susitikimą rašė ne tik vietos, bet ir respublikiniai laikraščiai, elektroninė žiniasklaida. Žurnalistai daug dėmesio skyrė Alfonsui Prakaičiui ir jo sūnui Kęstučiui.

Ūkininkas džiaugėsi, kad kaimo aplinkoje augdami anūkai daug bėgioja, kvėpuoja gryną orą, grūdinasi, yra sveikesni už miesto vaikus. Jie mokomi dirbti. Vaikų gerumas ir atsakingumas ugdomas, kai jiems pavedama rūpintis naminiais gyvūnais, gyvuliais. Į mokyklą juos vežioja geltonasis autobusiukas. Pernai vyriausiasis anūkas Deivydas atostogavo moksleivių stovykloje Olandijoje.

Alfonsas kasdien dviračiu važiuoja į Daujėnų bažnyčią, kur jis yra zakristijonas ir varpininkas. Dainuoja bažnyčios chore, neatsisako pagiedoti laidotuvėse. Mėgsta groti akordeonu, dalyvauja kaimo muzikantų šventėse. Jis buvo pripažintas Pasvalio rajono 2007 metų šviesuoliu (gražios kaimo šeimos nominacijoje).

Tolimoje kaimo sodyboje gyvenantis ūkininkas nė karto nepasakė, kad nuobodžiauja ar jaučiasi vienišas. Mūsų pokalbius kartas nuo karto trukdė Alfonso kišenėje suskambėjęs mobilusis telefonas.

Smagu buvo girdėti kaimišką gražų ūkininko humorą. Kai nusistebėjome pamatę išrikiuotą visą eilę batų, jų atrodė tiek daug, Alfonsas pasakė: „Čia, matot, gyvena visas Galinių kaimas“.

Atsisveikinę su ūkininko šeima jautėmės pailsėję, dvasiškai pakylėti, nes patyrėme atviro bendravimo džiaugsmą – išklausėme ir buvome išklausyti. Atgaivino ir sustiprino vakaro ramuma, aplinkui bėgiojantys vaikai, netoli esančio lapuočių miško švelnus ošimas. Kieme mes praleidome neeilinį vakarą, kuri prisiminsime. Visiškai nepasigedome televizoriaus, šviežias pienas atrodė skanesnis už patį tauriausią vyną. 

Iš tikrųjų, kiek daug gali duoti gamta ją mylinčiam žmogui.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"