Paieška Mūsų protėvių medžioklė

Mūsų protėvių medžioklė

Algis JUKNEVIČIUS

Archeologas

 

Medžioklė yra pats seniausias žmonių verslas. Jis mūsų krašte pradėtas prieš 11–12 tūkstančių metų, vėlyvojo paleolito laikais, kai iš Vidurio Lietuvos pasitraukus paskutiniam ledynui į mūsų apylinkes atklydo pirmieji žmonės. Jie buvo medžiotojai, klajoję paskui laukinių gyvūnų bandas, laukiniai gyvūnai pirmykščiam žmogui buvo mėsa maistui, kailis apdarui ir būstui, kaulai įrankiams.

Tuo laiku klimatas Lietuvoje buvo subarktinis: staigius ir trumpus atšilimus keitė tokie pat atšalimai. Lygumose, kurias paliko ledynas, pradėjo augti berželiai, menkos pušelės. Čia pradėjo ganytis šiaurinių elnių bandos, laukiniai arkliai, kiti žvėrys. Labiausiai buvo medžiojami šiauriniai elniai. Jų bandos rudenį iš šiaurės traukdavo į pietus, o pavasarį grįždavo atgal. Sekdami elnių bandas, medžiotojai su šeimomis vasarą įsikurdavo sausose smėlėtose vietose prie vandens, ten, kur mažesni upeliai įtekėdavo į didesnes upes. Stovyklas medžiotojai įrengdavo laikinas, daugiausia šiauriniame upių krante, labiau kaitinamame pietų saulės. Vienoje stovykloje gyveno dvi arba trys šeimos, nuo 5 iki 15 narių, iš kurių 2–6 buvo medžiotojai. Mažomis šeimomis gyveno todėl, kad lengviau būtų galima sekti elnių bandas, kurios per parą nukeliaudavo iki 25 kilometrų.

Paleolito pabaigoje medžiota su lankais ir strėlėmis, medinėmis ietimis, svaidyklėmis, lazdomis ir akmenimis. Sužeisti gyvūnai būdavo pribaigiami titnaginiais peiliais, kauliniais durklais ir akmeniniais kirviais.

Medžioklė ištobulėjo viduriniame akmens amžiuje arba mezolite, kuris dar vadinamas medžiotojų kultūros epocha. Mezolite, prasidėjusiame prieš 10 tūkstančių metų, atšilo klimatas, pradėjo augti lapuočių ir spygliuočių miškai. Tuo laiku paplito lazdynai, uosiai, beržynai, nedideli pušynai ir eglynai. Miškuose veisėsi elniai, briedžiai, stumbrai, lokiai, vilkai, šernai ir kiškiai. Pagausėjo paukščių.

Pagrindinis medžioklės įrankis mezolite buvo lankas. Jį darė iš lazdyno arba uosio karčių, o templę – iš žvėrių sausgyslių arba odos rėžių. Strėlių antgaliai buvo kauliniai arba titnaginiai.

Kitas dažnai naudotas įrankis buvo medinė ietis. Jos galą medžiotojai tiesiog nusmailindavo arba prie jo pritvirtindavo kaulinį ar titnaginį antgalį. Manoma, kad ietį galėdavo nusviesti 30–40 metrų, o su svaidykle – 70–80 metrų.

Mezolite paplito medžioklė kauliniais žeberklais ir tinklais. Jais medžiojo smulkius žvėrelius ir paukščius.

Savotiškiausias medžioklės ir karybos ginklas mezolite buvo bumerangas. Jį darydavo iš kreivo ir kieto medžio, 70–100 centimetrų ilgio. Bumerango savybė buvo ta, kad aukai smogdavo netikėtai, o jeigu nepataikydavo – grįždavo atgal.

Naujajame akmens amžiuje arba neolite, kuris Lietuvoje prasidėjo prieš 6 tūkstančius metų, klimatas dar labiau atšilo. Jis tapo atlantinis. Šiltas, drėgnas ir švelnus, todėl palankus augalams. Kur dirvos buvo geresnės, paplito ąžuolynai, guobų, liepų miškai. Atsigavo ir mezolito pabaigoje nustelbtos pušys. Upių pakrantės apaugo alksnynais. Visas mūsų kraštas tapo ištisu mišku, kuriame veisėsi lūšys, lokiai, vilkai, lapės, bebrai, kiaunės, sabalai, šermuonėliai, opšrūs, stirnos, taurai, stumbrai, laukiniai arkliai ir kt. Išnyko šiaurės elniai. Jie pasitraukė į šiaurę, prie tundros.

Neolito žmonės pradėjo verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl medžioklė tapo pagalbiniu verslu. Medžiojo tokiais pat įrankiais, kaip ir mezolite, tačiau medžioklės būdai tapo įvairesni ir tobulesni priklausomai nuo medžiojamų žvėrių. Jie būdavo tykojami, persekiojami, vejami, sekami, viliojami į žabangas ir spąstus.

Žalvario amžiuje, kuris Lietuvoje prasidėjo prieš 3600 metų, ir geležies amžiuje, prasidėjusiame prieš 2500 metų, medžiojo taip pat kaip ir mezolite, tačiau kaulinius ir titnaginius medžioklės įrankius pakeitė žalvariniai ir geležiniai. Ryškių klimato pokyčių tais laikais nebuvo, todėl mūsų krašte vyravo lapuočiai miškai ir didelės ąžuolų girios. Atsirado daugiau eglynų, pradėjo augti skroblai.

Iki klasinės visuomenės atsiradimo IX amžiuje medžioklės plotai buvo bendri: miške galėjo medžioti kiekvienas, kur kam patiko. Medžioklė buvo reguliuojama pagal paprotinę teisę, atėjusią iš pirmykštės visuomenės ir perduodamą iš kartos į kartą. Formuojantis klasinei visuomenei bendrus miškų plotus pradėta riboti ir drausti jais naudotis. Pradžioje bendruomenių nariai tokių apribojimų nepaisė, nes buvo įsitikinę, kad miškas priklauso visiems, juolab, kad jo niekas neaugina. Todėl slapta būdavo medžiojama ne tik didikų, bet ir kunigaikščio miškuose. Už medžioklę privačiuose miškuose paprastiems bendruomenių nariams grėsė „kaklo“ bausmė – pakorimas.

XIII amžiaus viduryje susikūrus Lietuvos valstybei, atsirado valstybiniai miškai, kurie priklausė didžiajam kunigaikščiui. Jų ūkį tvarkė didžiojo kunigaikščio vietininkai, kurie kiekvienam miškui tvarkyti ir prižiūrėti paskirdavo girininkus ir urėdus. Vietininkai daugiausia rūpinosi didžiojo kunigaikščio medžiokle, kuri tęsdavosi kelias savaites ir baigdavosi didžiulėmis puotomis. Didysis kunigaikštis medžiodavo ir puotaudavo medžioklės dvaruose, kurių įvairiose Lietuvos vietose XIII–XIV a. buvo net 18. Dvaruose buvo veisiami ir auginami medžiokliniai šunys. Juos veisė ir medžioklei ruošė paskirti pareigūnai – šunininkai. Taip pat dvaruose atsirado sakalininkų, kurie rūpinosi medžiokliniais sakalais.

Kaimams, esantiems prie girių ir miškų, buvo uždedama prievolė siųsti į medžioklę stiprius vyrus varovais. Šie privalėjo ne tik dalyvauti didikų medžioklėje, bet ir tiesti kelius, taisyti tiltus, parūpinti žvėrims pašaro, megzti medžioklei tinklus, dirbti medines statines ir jose sūdyti sumedžiotą žvėrieną. Ji būdavo siunčiama į dvarus ir laikoma karo metui.

Paprastiems kaimo medžiotojams leista medžioti tik smulkiais medžioklės įrankiais: spąstais, kilpomis, tinklais, venteriais ir kt. Be to, jiems būdavo uždedamos duoklės arba mokesčiai brangiakailiais žvėreliais: lapėmis, šermuonėliais, sabalais, kiaunėmis, bebrais, voveraitėmis, žebenkštimis ir kt.

XV a. Vakarų Europoje buvo labai vertinami lietuviški kiaunių ir bebrų kailiukai. Žinoma, kad svetimšaliai iš mūsų pirklių reikalaudavo kyšių kailiukais. Antai 1447 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis skundėsi Livonijos magistrui, kad Dinabūrgo komtūras nuo kiekvieno Lietuvos pirklio, vykstančio į Rygą, neteisėtai ima po vieną kiaunės kailiuką.

Augant brangių kailių paklausai, dvaruose atsirado bebrininkų ir kiaunininkų, kurie privalėjo ne tik medžioti žvėrelius, bet ir rūpintis jų apsauga. Valstiečiams, medžiojantiems bebrus, leisdavo pasilikti kas penktą sumedžiotą bebrą arba palikdavo jų papilves.

Nuo XV a. Lietuvoje pradėta medžioti ugniniais šaunamaisiais ginklais, kurie buvo gabenami iš Vakarų Europos. Pirmieji šautuvai buvo vienavamzdžiai, užtaisomi švino kulkomis ir vadinti lokiniais. XVI a. pradėta naudoti šratus. XVII a. paplito dvivamzdžiai šautuvai, o XVIII a. – trivamzdžiai ir net keturvamzdžiai.

Nuo XV a. vidurio iki XVI a. vidurio buvo iškirsta labai daug miškų ir girių. Mediena tais laikais dideliais kiekiais eksportuota į Livoniją ir Prūsiją. Žinoma, kad vien ąžuolynų, XV a. sudariusių 25 proc. viso Vidurio Lietuvos miško, XVI a. viduryje sumažėjo iki 8 proc. Sumažėjus miškams ir girioms, susirūpinta jų apsauga. 1551 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas išleido įstatymą, draudžiantį masiškai kirsti miškus. Jo įsakymu Saločiuose įkurta muitinė, per kurią buvo reguliuojamas medienos eksportas į Rygą. Dar anksčiau – 1450 m. tokia muitinė buvo įkurta Vilkijoje prie Nemuno. Per ją buvo reguliuojamas miško eksportas į Prūsiją.

Nykstant miškams, susirūpinta žvėrių apsauga. Medžioklę pradėta reguliuoti įstatymais, kurie daugiausia taikyti valstiečiams ir baudžiauninkams. Pirmą kartą medžioklės teisė atspindima 1557 m. Valakų įstatyme. Jame nurodyta, kad valstiečiams leidžiama medžioti jų pačių valakuose, tačiau tik vilkus, lapes, kiškius, voveres ir kitus smulkius žvėris bei paukščius. Stambių žvėrių savo valakuose valstiečiai medžioti negalėjo.  1588 m. Lietuvos Statute už medžiojimą svetimose giriose nustatyta griežta pabauda ir įpareigojimai už kiekvieną sumedžiotą žvėrį ar paukštį sumokėti tam tikrą mokestį. 1775 m. Respublikos Konstitucijoje valstiečiams numatyta teisė nuomoti medžioklės plotus, tačiau nuomininkams uždrausta medžioti nuo Baltramiejaus – rugpjūčio 24 d. iki kovo 1 d. Dvarininkams jokie draudimai negaliojo, todėl jie galėjo medžioti neribotai.

Nuo valstybės žlugimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. Lietuvoje veikė carinės Rusijos medžioklės įstatymai.

Tarpukariu valstybiniuose miškuose galėjo medžioti tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos nariai. Privačiuose miškuose ir laukuose medžioklės teisė buvo palikta jų savininkams. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"