Paieška „Kornfleksas“ - produktas su ilga istorija

„Kornfleksas“ - produktas su ilga istorija

 

Mityba be angliavandenių? Bemielė dieta? Žarnyno valymas? Jeigu jūs manote, kad sveiko gyvenimo būdo šalininkai atsirado neseniai, klystate. Jau XIX amžiuje žmonių, pamišusių dėl „sveiko maisto“ būta net daugiau negu dabar, ir jie labai tikėjo stebuklinga dietų galia.

 

Maistas aseksualiesiems  

 

Vienas populiariausių ano meto guru, vardu Silvesteris Grehemas, fanatiškai tikėjo fizinių pratimų gryname ore, maitinimusi rupaus malimo duona ir susilaikymu nuo lytinio gyvenimo nauda. Nuo šio guru ir kilo traškių, skrudintų duoninių produktų pavadinimas – „grehemai“.

Taip, Grehemas buvo įsitikinęs, jog rupaus malimo duonos gaminiai padeda sumažinti lytinį potraukį (tai jis laikė dideliu privalumu), o mėsa, druska ir prieskoniai, atvirkščiai, veikia įaudrinančiai. Grehemo pasekėjas Džeimsas Kalebas Džeksonas nuėjo dar toliau. Prie grūdinių kultūrų dietos jis dar pridėjo hidroterapiją – kūno grūdinimą šaltu vandeniu, šaltus kompresus ir atskirų kūno dalių drėkinimą. Tačiau į istoriją šis žmogus įėjo dėl to, kad pirmasis pamėgino sukurti kepto papločio iš rupaus malimo miltų ir vandens receptą. Šį paplotį jis suskirstė į gabaliukus, pavadindamas juos granulėmis. Taip atsirado pirmi amerikietiški „sausieji pusryčiai“ iš avižų. Tiesa, šis maistas buvo toks neskanus, kad juo maitintis Džeksonui pavyko įkalbėti labai nedaugelį.

Viena iš tų, kurie sutiko valgyti Džeksono granules, buvo Elena Harmon Vait, Septintosios dienos adventistų sektos įkūrėja. 1885 metais ji ir jos vyras įkalbino visus minėtosios sektos narius laikytis dietos, kad šie būtų sveiki ir kūnu, ir dvasia. Vait parašė keletą knygų apie dietas ir lytinio gyvenimo nuodėmingumą, be to, atidarė gydymo centrą, kuriame nusprendė taisyti žmonių gyvenimą netradiciniu maistu. Netrukus ši moteris susipažino su dar viena ypatinga asmenybe, kurios išradimu – dribsniais – mes naudojamės iki dabar. Tai buvo Džonas Harvis Kellogas, ir apie jį vertėtų papasakoti plačiau.

 

Sveikas maistas... psichiniams ligoniams

 

Džonas Kellogas į istoriją įėjo kaip sveiko gyvenimo būdo fanatikas. Susitelkimas ties fiziniu ir dvasiniu tobulėjimu nulėmė visą asmeninį jo gyvenimą. Gal net gerai, kad dabartiniai kukurūzų dribsnių mėgėjai neįtaria apie „sausųjų pusryčių tėvo“ keistumus, kitaip pasauliniams jų gamybos magnatams grėstų bankrotas. O gal tai „užkrečiama“? Juk iš pradžių Kellogas išrado kukurūzų dribsnius kaip sveiką maistą psichiniams ligoniams, o paskui susigalvojo teoriją apie seksualinio gyvenimo žalą žmonijai apskritai. Instrumentu libido nuslopinimui tarnavo jo „kornfleksai“. Beje, Kellogo gyvenamuoju metu šiomis jo idėjomis domėjosi daug kas. Jau labai charizmatinė asmenybė buvo tas Džonas: gydytojas, politikas, turtuolis, sektantas ir pritrenkiantis oratorius. Tai dabar jis prisimenamas su ironijos gaidele, o tais laikais žmonės nuoširdžiai stebėjosi: kodėl šis milijonierius taip propaguoja lytinį susilaikymą? Juk uždirba didelius pinigus, galėtų juos leisti savo malonumams, tarp jų ir seksualiniams!

 

Uolus adventistas

 

…Džonas gimė pasiturinčioje penkiolikos vaikų šeimoje JAV, Mičigano valstijoje. Svajojo tapti mokytoju. Jo tėvas įsigijo spaustuvę ir tapo bendrasavininkiu nedidelės įmonės, spausdinusios adventistinę literatūrą. Keturiolikmetis Džonas dirbo pas tėvą korektoriumi ir padėdavo kioske prekiauti šluotomis. Pačiu stipriausiu faktoriumi, paveikusiu vaikinuko idealų formavimąsi, buvo šeimos priklausymas adventistų sektai. Ekonominiais ir religiniais sumetimais tėvai ir vaikai laikėsi griežtų religinių kanonų. Pavyzdžiui, buvo vegetarai, nevalgė mėsos, baltos duonos ir kito „sunkaus“ maisto. Vegetariškai dietai Kellogas liko ištikimas visą gyvenimą.

Iš pradžių jo įsitikinimai buvo tolimi nuo fanatizmo ir buvo susieti tiktai su maistu, nesikėsinant į kūniškuosius džiaugsmus. Kalbama, jog Džonas Kellogas taip ir numirė, nepažinęs fizinės meilės, tačiau tai, žinoma, tik spėlionės. Tikrai žinoma tik tas, kad jaunystėje jį labiau domino knygos, o ne mergaitės. Jis pamažu realizavo savo gyvenimiškuosius planus. Tapęs mokytoju, metus dirbo mokykloje - ateitis atrodė labai aiški. Ir čia netikėtai „iššovė“ senas labdaringas tėvo indėlis: jis buvo įnešęs 500 dolerių į Sveikatos instituto vystymą. Tai buvo pati didžiausia rėmėjo pagalba, tad šio instituto įkūrėjai mecenato atžaloms atvėrė duris. Džonas metė mokytojavimą ir nuėjo studijuoti medicinos, galų gale tapdamas aukštos kvalifikacijos gydytoju. Sulaukęs dvidešimt ketverių metų, pats ėmė vadovauti minėtajam Sveikatos institutui. Iš esmės tai buvo sanatorija psichinės sveikatos asmenų reabilitacijai. Sužinoję apie jauną gydytojo amžių, kai kurie pacientai paskubėjo iš sanatorijos išvykti, tačiau jų vietos neilgai buvo tuščios. Per trumpą laiką daktaro Kellogo gydymo metodai tapo tokie populiarūs, kad vėliau pas jį buvo atvykę gydyti sveikatos Henris Fordas, Bernardas Šo ir kitos įžymybės.

 

Nesibaigiantys eksperimentai

 

„Stebuklinga“ gydymo priemone tapo tie patys kukurūzų dribsniai. Kaip ir Elena Vait, Džonas Kellogas tikėjo sveika mityba ir visišku lytiniu susilaikymu. Tapęs sanatorijos vadovu, jis priėmė į ją dirbti ir savo brolį Viljamą. Jie abu eksperimentavo sanatorijos virtuvėje, kurdami naudingus pusryčius savo pacientams vietoj kepto bekono, košės ir obuolių pyrago. Iš pradžių pabandė ligoniams duoti džiūvėsių, tačiau kai viena iš čia besigydančių moterų susilaužė į juos savo dantų protezą, pabandė juos pakeisti mūsų jau minėto Džeimso Džeksono granulėmis, tiesa, truputį kitokiomis. Mat Džonas su Viljamu jau buvo išradę savas granules – iš grūdų, kukurūzų ir gilių. Bet jos buvo labai neskanios, tad broliams teko ieškoti alternatyvių variantų.

1885 metais Džonas susapnavo būdą, kaip grūdus paversti lengvais skrudintais dribsniais. Buvo tai dieviškas nušvitimas ar ne, neaišku, tačiau pirmieji bandymai vėl pasirodė esą nesėkmingi. Broliai mėgino išmirkyti grūdus, o vėliau praleisti juos pro plieno velenėlius. Bet grūdai prastai susiplodavo. Tada porelė išradėjų nusprendė juos labai ilgai virti, kad suminkštėtų ir iš jų išeitų ploni dribsniai. Deja, net valandos virimo pasirodė per maža.

 

Padėjo... užmaršumas

 

Vieną vakarą jie, kaip paprastai, virė grūdus ir čia atsitiko nenumatytas dalykas: broliai taip įsitraukė į savo darbą, kad visai užmiršo apie vandenyje užmerktus kitus grūdus. Kviečiai išgulėjo vandenyje dvi dienas, supelijo, tačiau ekonomiški eksperimentatoriai vis vien nusprendė suploti juos tarp velenėlių. Pasirodė, jog ilgas mirkymo laikas kaip tik ir buvo išeitis. Išėjo labai ploni dribsniai, kurie puikiai iškepdavo. Tolesni eksperimentai parodė, kad mirkymas alaviniuose induose neleidžia susidaryti pelėsiams. Taip broliai Kellogai pradėjo gaminti kvietinius dribsnius.

Tiesa, netrukus atsirado kita rimta problema: niekas iš pacientų nenorėjo valgyti šių dribsnių, nes jie turėjo... pjuvenų skonį.

Pagaliau 1902 metais broliai sukūrė receptą, kuris patenkino visus: grūdų dribsnius jie pamerkė į miežių salyklą. Supratę, kad gali susilaukti komercinės sėkmės, eksperimentatoriai dar po ketverių metų įkūrė savą kompaniją ir atsiskyrė nuo sanatorijos. Pirmaisiais metais jie pardavė 100 tūkst. svarų „kornfleksų“.

 

Negirdėta paleistuvystė!

 

Netrukus kartu su sėkme atsirado ir sunkumų. Prie sėkmingų komersantų pradėjo lipti visokie prielipos ir produkcijos imitatoriai, be to, broliai susipyko tarpusavyje. Džonas atsitiktinai sužinojo, kad Viljamas pradėjo pilti į dribsnius cukrų - vos neištiko širdies smūgis. Juk šventai tikėjo, kad sveika dieta atbukina lytinį potraukį, o čia, atleiskite, cukrus! Negirdėta paleistuvystė!

Viljamas priešinosi, kad cukrus būtinas, jeigu jie nori, kad žmonės pirktų jų produkciją. Broliai susiriejo iki tokio laipsnio, kad pradėjo susitikinėti tiktai teisme. Čia imta aiškintis, kas yra tikrasis naujojo produkto technologijos sukūrimo autorius, kam priklauso prekinis „Kellogs“ ženklas... Teismo procesą laimėjo Viljamas, kuris vėliau ir kontroliavo visą „Kellogs“ produkciją. Broliai taip ir nesusitaikė, nors savo pinigų dalį iš firmos gaudavo visą gyvenimą.

 

Seksas toks pat nešvarus, kaip ir pinigai

 

Pinigai daktarui Kellogui buvo „purvini“ iš prigimties, kaip ir seksas. Tiesa, milijonais jis naudodavosi, o žmona – ne. Per savo medaus mėnesį Džonas kūrė traktatą „Paprasti faktai jauniems ir seniems“, kuriame išdėstė savo pažiūras apie sekso nuodėmingumą. Jis skelbė: „Reprodukcijos aktas – labiausiai sekinantis iš visų žmogaus veiksmų. Ypač griaunančiai jis veikia silpną, beginklę asmenybę, sulaiko augimą, sulėtina protinių sugebėjimų vystymąsi“. Kellogo poveikyje visuomenėje prasidėjo „antimasturbacinė isterija“. Mat dešimtojoje traktato dalyje buvo išvardinti 39 požymiai, iš kurių, esą, galima atpažinti, jog vaikas masturbuojasi: nuo „bendrojo debilumo“ ir ankstyvų tuberkuliozės požymių iki nemigos, pabrėžtino dievobaimingumo ir apvalių pečių. Medikai pasidavė Kellogo idėjoms ir pradėjo siūlyti berniukus apipjaustyti. „Kornfleksas“ kaip tik ir buvo tas stebuklingas maistas, kuris padeda nugalėti seksualinį potraukį.

Daktaro idėjoms pritarė ir jo žmona Elena – taip pat adventistė ir įsitikinusi sekso priešininkė. Nekeista, kad vaikų sutuoktiniai neturėjo. Užtat per savo bendrą gyvenimą jiedu įsivaikino 42 mažylius. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Džonas Kellogas ėmė panašėti į vienuolį: vaikščiodavo apsirengęs baltais drabužiais su papūga ant peties. Išgyveno jis iki 91 metų, asmeniniu pavyzdžiu patvirtindamas savo doktrinų teisingumą, bet tapdamas anekdotų herojumi. Vieno anekdoto frazė skamba taip: „Gyventi tai jis gyveno, bet kaip...“

 

Vis dėlto puikus gaminys...

 

Nepaisant dabar tik šypseną keliančios daktaro Kellogo teorijos apie „antiseksualinę“ dribsnių naudą, jie, pasirodo, tikrai naudingas sveikatai produktas, itin tinkantis pusryčiams. Mat į jų sudėtį įeina visos svarbiausios maisto sudedamosios dalys: baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Grūdų sėlenose ir gemaluose esanti ląsteliena nesunkiai virškinama, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, neleidžia kauptis riebalams. Be to, sausi pusryčiai nėra kaloringi ir riebūs, taigi, jų pavalgę žmonės nejaučia nuovargio, mieguistumo ir sunkumo.

Sausų pusryčių granulių vienų nekramtome – užpilame pienu, jogurtu, kefyru, sultimis, pagardiname vaisiais, uogomis, riešutais, razinomis, medumi ar uogiene. Dabar mūsų prekybos centruose tikrai didelė jų pasiūla, tad būna nelengva išsirinkti. Derėtų pirkti tuos, kuriuose esama kuo mažiau priedų. Kuo produktas natūralesnis, tuo daugiau naudingųjų savybių jis yra išsaugojęs. Žmonės, turintys viršsvorį ar cukrinį diabetą, būtinai turėtų pasižiūrėti, kiek juose esama cukraus. Į saldžius dribsnius dažniausiai pilama cukraus sirupo. Geriau paieškoti gaminio, kuris savo sudėtyje neturi konservantų, dažiklių, ir tikrai nepirkti tokių granulių, kurios nudažytos ryškiomis spalvomis: rausva, mėlyna, žalia.

Patartina atkreipti dėmesį ir į sausų pusryčių paruošimo būdą. Kuo mažiau grūdai apdoroti, tuo daugiau juose vertingųjų savybių. Šiaip jau sausieji pusryčiai gaminami dviem būdais: iš presuotų grikių, ryžių, kukurūzų padaromos įvairių formų plokštelės, pagalvėlės, rutuliukai, arba ruošiami plokštintų grūdų mišiniai iš natūralių, įvairiai apdorotų, neskaldytų grūdų. Pastarasis produktas yra itin naudingas, nes termiškai ir mechaniškai grūdai būna mažai apdorojami ir nepraranda vertingų medžiagų. Be to, dauguma tokių pusryčių gaminami pagal naujausias ir pažangiausias technologijas. Atpažinti tokius dribsnius nesudėtinga: jie atrodo tarsi tikri grūdai. Gaminant juos, maksimaliai išsaugoma ląsteliena, B grupės vitaminai, įvairios mineralinės medžiagos.

Atkreipkite dėmesį į tokių produktų pagaminimo datą ir galiojimo laiką. Pirkite kuo trumpiau galiojančius gaminius – jie paprastai būna be konservantų.

 

Parengė Ramunė TOLVAIŠYTĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"