Paieška Negandų nepalaužtoje Juodupėje

Lietuvos veidas – istorijai 

Negandų nepalaužtoje Juodupėje

Vacys PAULAUSKAS

 

 Šioje, tada dar miesto tipo gyvenvietėje, kasmet pradėjau lankytis daugiau kaip prieš 40 metų. Tuomet Juodupė klestėjo, o trimis pamainomis dirbančiame vilnonių audinių fabrike ,,Nemunas“ ir netoli miestelio esančiame durpyne darbo užteko juodupiečiams, rokiškėnams - aplinkinių kaimų gyventojams. Tarp Juodupės ir Rokiškio kas valandą kursavo visuomeninis transportas, lietuvius ir latvius į darbą vežiodavo trys fabriko autobusai. Dabar Juodupė - nebe ta, bet žmonės ten gyvena, verčiasi kuom kas išmano ir stengiasi vienas kitam padėti. Savo apsilankymų metu pastebėjau, kad dauguma  paprastų juodupiečių su pagarba mini savo seniūnę Liuciją Bliūdžiuvienę. Kaip tik tai paskatino mane praverti Juodupės seniūnijos duris ir iš arčiau susipažinti su miestelio nūdiena bei lūkesčiais.

 

Pažįstanti žmones

 

Nusipelnyti paprastų žmonių pasitikėjimą ir pagarbą nėra lengva. Kodėl Jūs juodupiečiams tokia artima? Kad ir kaip ten būtų, esate valdžios žmogus, o valdžia bėdų prispaustiems ne visada maloni? – teiraujuosi.

„Juodupėje gyvenu 37 metus. Mačiau ją augančią, kada statėsi daugiabučiai namai, žmonės greitai sulaukdavo eilės butui gauti. Tada visus jaunus specialistus aprūpindavo gyvenamuoju plotu. Kiekviename naujame name du butus skirdavo mokytojams. Šalia buvo stipri durpių įmonė. Ji irgi savo žmonėms statė namus.     

Mano visas gyvenimas susijęs su Juodupe ir su fabriku. Pradėjau dirbti vaikų darželyje auklėtoja, vėliau – vedėja. Tada prikalbino tapti profsąjungos pirmininke. Tose pareigose - apie 15 metų. Fabrikui mažinant apimtis ir gresiant bankrotui, atsidarėme firminę fabriko parduotuvę. Ten padirbėjau porą metų. Darbas su žmonėmis patiko ir sekėsi. Kai man pasiūlė kandidatuoti į seniūnės postą, sutikau. Nesitikėdama, kad čia taip ilgai užsisėdėsiu. Kandidatavome 7 žmonės –  6 vyrai ir aš. Rinkimų apylinkėse slaptu balsavimu vyrus nurungiau ir rugsėjyje sueis 13 metų, kai esu šiose pareigose.

Seniūnijos gyventojus gerai pažįstu. Žinoma, jų pasitaiko visokių, bet aš visada sakau, jog mane supa tik geri žmonės. Man gyvenime teko didelė laimė pažinti tik tokius. Labai retai susiduriu su netikėliais, nes apskritai jų nėra. Yra tik tuo momentu žmogus kuo nors įskaudintas, nesuprastas. Tokiam negalima klijuoti blogio etiketės. Net paskutinis pijokėlis dažniausiai būna geras žmogus. Tik aš labai nemėgstu tinginių. Jeigu būtų mano valia, aš neduočiau visiems iš eilės tų maisto paketų. Jei kaime žmogus neaugina daržo, nepasisodina bulvių, mano šventu įsitikinimu, jam nepriklauso ir kruopos.

Šiuo metu apnykusiame fabrike šeimininkauja ,,Baltic Mills“ bendrovė ir gamina tikrai labai gražius grynavilnius audinius. Naudojama alpakų vilna ir moheris. Gaila, jie nebegali būti taip pigiai parduodami, kaip visą pasaulio rinką užkariavusi kinų produkcija. Mūsų žmonės gyvena sunkiai ir tų audinių neįperka, nors tikrai nebrangūs, kokybiški ir labai gražūs. Sakoma, jog padėtis stabilizuojasi ir jau lipame iš ekonominės duobės. Mes to nejaučiame ir nieko džiuginančio nėra. Jeigu mūsų seniūnijoje praeitą ketvirtį Europos Sąjungos paramą maisto produktais gavo apie 800 žmonių, dabar juos gauna per 900“, - kalbėjo seniūnė Liucija Bliūdžiuvienė.

 

Renginiai ir tradicijos

 

Juodupėje darbus praradusiems žmonėms gyvenimas - ne pyragai. Žmonės skatinami nenuleisti rankų, burtis draugėn ir puoselėti gyvenvietę. Tam padeda kuriamos tradicijos ir organizuojami renginiai. Kurie iš jų labiausiai paklausūs?

Liucija Bliūdžiuvienė : „Turime vieną ypač gražų kalėdinį renginį, vainikuojantį metų rezultatus. Tai ,,Rojaus obuolio“ nominacijos. Visus metus fiksuojami neatlygintinai gerus darbus dirbantys žmonės. Vieni niekieno neprašomi, neraginami geranoriškai padeda kaimynui. Kiti kitokia veikla garsina savo Juodupę. Geri darbai įvardijami ir kasmet mažiausiai 10 laureatų pagerbiami. Pirmais metais juos buvo sunku atrinkti, nes kandidatų – daug, apdovanotojų - apie 20. Prisimenu jau dabar mirusią šviesios atminties mokytoją Liuciją Masiulionienę. Ją apdovanojome už gerumą. Mokytojai nebuvo blogų žmonių - visiems ji padėdavo.

Vis populiaresnis tampa  sodybų konkursas ,,Įžiebk Kalėdų žvaigždę“. Gražiausiai žiemą būna pasipuošusi Kosmonautų gatvė.

Žiemos metu visada vyksta tradicinė sporto šventė ir, be kitų varžybų, visada žaidžiamas tradicinis, nuo senų laikų gyventojų pamėgtas ledo ritulys.

Vasarą skelbiami konkurso ,,Graži tavo sodyba – gražus mūsų miestelis“ rezultatai. Sukviestiems šių sodybų šeimininkams jau daugel metų įteikiami 50 litų dovanų čekiai, už kuriuos medelyne galima įsigyti naujų augalų.

Akcija ,,Darom“ mums neaktuali. Pavasarinės talkos, organizuojamos kartu su girininkija ir gimnazija, Juodupėje vyksta nuo seno ir organizuojamos ne vajui, bet apsišvarinimui tada, kai to labiausiai reikia.

Kartu su miškininkais įrengėme porą naujų labai reikalingų  poilsiaviečių miške. Kiekvieną pirmadienį seniūnija jas tikrina ir išveža šiukšles.“

 

Parko ateitis

 

Juodupėje daug pagyvenusio amžiaus žmonių, kuriems malonu pasėdėti parko medžių paunksmėje. Pakalbintos moterys sakė, jog tikisi greitų permainų. Kokios jos bus?

Seniūnė pridūrė, jog pagal projektą „Juodupės miestelio infrastruktūros plėtra“ parke bus įrengta stacionari ledo ritulio aikštė. Krepšinio stovai jau yra. Dar bus padarytas teniso kortas. Parke bus nauji trinkelėmis iškloti takeliai, padaryti nauji tvirti, nesulaužomi suoliukai. Pirmieji buvo pastatyti 1998 m.  2007 m., švenčiant Juodupės šimtmetį, jie pakeisti per pusę pjautu medžiu, tačiau neturi atramų.

„Dabar suoliukus pastatysime būtinai su atramoms ir įrengsime šalia šiukšliadėžes. Senųjų neišmesim, rasim vietos kitur. Baisuolį, seniai neveikiantį, beveik sugriuvusį tualetą likviduosime ir prie kultūros namų pagal visus reikalavimus pastatysime naują. Būtinai parke įrengsime apšvietimą, prie seniūnijos ir kultūros namų neįgaliesiems padarysime pandusus. Prieš kelerius metus parke pasodinome 20 ąžuoliukų, išliko kokie penki, bet mes jų pasodinsim vėl, nes glaudžiai bendradarbiaujame su girininkija“, - aiškino seniūnė.  

 

Ekologinės nelaimės

 

Dabar pasaulyje gausu įvairiausių negandų. Kokios  jų ištiko Juodupę?

Pašnekovė dėstė, jog užpernai degė durpynas. Grėsė ekologinė nelaimė, nes tuomet buvo be galo vėjuotos dienos ir kilo pavojus žmonėms, ypač sergantiems astma ir kitomis ligomis. Seniūnija intensyviai dirbo, buvo pasiruošusi žmonių evakuacijai. Daug nuostolių patyrė durpių įmonė. Tik padedant karinėms pajėgoms iš oro, semiant malūnsparniais vandenį iš ežerų, per tris dienas buvo gaisras likviduotas. Paskui ilgai buvo atliekami  stebėjimai. Esant  dideliam vėjui gaisrininkai dirbo sudėtingomis sąlygomis. Vėjas nešė durpių dulkes žmonėms į akis, neišvengta akių uždegimų.        

Pernai Juodupės žmonėms dar labiau „dribtelėjo“. Iš produktotiekio vagims nusitiesus į sodybą apie dviejų kilometrų ilgio aukšto slėgio žarną buvo vagiamas dyzelinas. Šiai pratrūkus, teršalai ėmė veržtis į aplinką. Tai pastebėję ir supratę, jog nuslėpti taršos nepavyks, vagišiai, naikindami nusikaltimo pėdsakus, sodybą padegė. Po kovo 23–iosios gaisro Pakapės kaime ilgiau nei parą ieškota vietos, iš kurios veržėsi teršalai. Buvo užterštas Šaltosios upelis, kuris susisiekia su Vyžuonos upe. Skubėta upelį užtvenkti pylimais, nes tirpstantis sniegas pildė Šaltosios upelį dyzelinu. Dėl staiga ištirpusio sniego ir lietaus padidėjus vandens kiekiui, apsauginis pylimas buvo pralaužtas ir naftos teršalai iš Šaltosios upelio pateko į Vyžuonos upę. Spėjama, jog į aplinką  išsiliejo iki 100 tonų dyzelino.

„Mūsų upė nuteka į Nemunėlį. Grėsė didžiulė ekologinė nelaimė. Valstybės sienos aplinkos apsaugos sraigtasparniu atlikus apžvalgos skrydžius, buvo nustatyta, kad teršalai susikaupę iki Vyžuonos upės užtvankos. Nedelsiant buvo sudarytas ekstremalios situacijos valdymo štabas. Į avarijos vietą išsiųstos papildomos gelbėtojų pajėgos iš Panevėžio ir Biržų, jos pastatė dvi sulaikomąsias bonines užtvaras. Darbai vyko visą mėnesį. Paskutinė boninė užtvara buvo pastatyta už 7 km nuo Juodupės (tarp Didsodės ir Onuškio Patilčių kaime). Labiausiai buvo saugoma, kad iš mūsų tvenkinio teršalai nenutekėtų į užtvankos šachtą. Tvenkinyje tirpstant ledui su nerimu laukėme, kas bus po ledu. Žuvų kritimo nebuvo. Pavasariop pradėjo želti vandenžolės, nes Aplinkos ministerija elgėsi teisingai, neleido naudoti jokių chemikalų, kad nepakenktų florai ir faunai“, - prisiminė seniūnė.

Dabar kartu su bendruomene svajojama per vietos veiklos grupes paruošti projektą ir gauti lėšų viso paupio sutvarkymu. Maudykloje prie mokyklos būtina išsiurbti užterštą dumblą ir vietoje jo atvežti smėlio. Praverstų viso uždumblėjusio tvenkinio valymo darbai, nes prabėgo daugiau kaip 30 metų, kai jis buvo išleistas ir išvalytas. Tvenkinio užtvanka privati ir ant jos numatyta statyti hidroelektrinę.

 

Draugiškos bendruomenės rezultatai

 

Juodupės seniūnija užima 18800 ha, kuriame gyvena per 4000 gyventojų. Iš jų per 2000  – Juodupėje. Nors nuo 2002 m. miesto tipo gyvenvietės statusas pakeistas ir Juodupė dabar vadinama miesteliu, darbų ir rūpesčių nesumažėjo.

Ar turite į ką atsiremti? Kokie darbai labiausiai džiugina? – vėl teiraujuosi pašnekovės.

Ji vėl kartoja, jog viskas daroma savomis jėgomis. Juodupės bendruomenės taryboje yra 18 žmonių. Pirmininku, po a.a. gerbiamo žmogaus, ilgamečio mokyklos direktoriaus, kuris buvo išėjęs į pensiją, Petro Marcijono, yra girininkas Rytis Andriuškevičius. Daug padeda seniūnaitis, Rokiškio rajono tarybos narys, verslininkas Petras Kažemėkas, verslininkė  Laimutė Sadauskienė, kultūrinės veiklos organizatorė-aktyvistė, bendruomenės pirmininko pavaduotoja Drąsutė Jarušauskienė.  Šaulių rinktinės Juodupės  kuopai vadovauja Virginijus Čeičys. Jis pakeitė ankstesnį vadovą Sigitą Zoką. Geri santykiai su mokykla ir bažnyčia.

„Dabar mūsų kunigas Saulius Keras, jaunas, turintis idėjų žmogus, aptarnauja tris parapijas – Lūkštus, Onuškį ir Juodupę. Jis aktyviai dalyvauja visuose renginiuose. Liepos mėnesį mes priėmėm apie 60 piligrimų iš Panevėžio vyskupijos, bet tarp jų buvo ir kauniečių. Juos sutiko ir jiems talkino šauliai. Mūsų darbuose noriai padeda Rokiškio savivaldybės ekologas Darutis Krivas“, - tęsė pašnekesį Liucija Bliūdžiuvienė.

Seniūnijoje dirba šešiese, todėl be visuomenės paramos būtų sunku. Labiausiai džiaugiamasi, kad už 9,5 milijonų ES paramos  Juodupėje jau veikia ekonomiška, Šepetos durpyno durpėmis kūrenama, automatiškai valdoma katilinė. Dėl naujų technologijų  sumažėjo oro tarša, eksploatavimo išlaidos, elektros energijos suvartojimas. (Juodupėje tinkamų kūrenti durpių negaminama, o eksportuojamos dirvožemiui gerinti.) 

Puiku, jog jau rekonstruoti visi daugiabučių namų šilumos punktai, renovuotos apšildymo trasos. Vaikų darželyje, kultūros namuose ir seniūnijos pastate pakeisti langai, durys, sutvarkyti  vaikų darželio, kultūros namų ir autobusų stotelės stogai, asfaltuojamas kelias iš Juodupės į Onuškį.     

Žmonių prašymu iš Juodupės senųjų kapinių pašalinti puvinio pagauti, nudžiūvę ar kitaip nukentėję medžiai. Jie sodinti labai seniai, savo atgyveno, buvo avarinės būklės.

„Vieno nukirsto beržo buvo labai gaila. Jis buvo labai gražus ir aš ilgai nesutikau jį pašalinti, bet žmonės surinko parašus - kapų puošmenos nebeliko. Ateityje ketiname kapines aptverti, prie jų įrengti tualetą“, - dėstė Liucija Bliūdžiuvienė.

 

Gabus jaunimas ir vaikai

 

Vaikštant po Juodupę vasarą į akis krenta senyvi, neturintys darbo žmonės. Jaunimo mažoka. Kokia jaunų žmonių ir vaikų  perspektyva? Kuo jie užimti?

,,Juodupėje yra gražaus jaunimo, tik gaila, jog išvažiuoja ir įsitvirtina miestuose Kiti išvyksta sezoniniams darbams į užsienį ir tik vienas kitas įsitvirtina čia, turėdamas nuolatinę kokią nors darbo vietą. Juodupės gimnazija - vienintelė seniūnijoje mokykla. Dėl moksleivių stygiaus uždarytos Onuškio ir Lūkštų pagrindinės mokyklos. Mokyklos siekia turėti kuo daugiau moksleivių, nes dirbama gaunant lėšas pagal moksleivio krepšelį, todėl  stengiamasi kiekvieną vaiką prikalbinti mokytis. Žinoma, visada geriau, kai mokykla vaikui netoli, tada jis gali aktyviai dalyvauti jos veikloje. Gerai, kai užsiėmimai vyksta tuojau po pamokų, antraip toliau nuo mokyklos gyvenantis vaikas turi vykti namo. Anksčiau prie kultūros namų buvo neformalaus ugdymo skyrius ir jo meninio lavinimo centre veikė daug būrelių. Nuo praeitų metų centras panaikintas, bet atidarytas meno skyrius prie Juodupės gimnazijos. Ten viskas yra tas pats. Daug mūsų mokinių labai gabūs. Jie dalyvauja  daugelyje konkursų, olimpiadų ir laimi prizines vietas. Gimnazijoje mokosi per 400 mokinių“, - sakė Liucija Bliūdžiuvienė.

Juodupėje yra vaikų darželis, kurį šiuo metu lanko apie 70 vaikų (anksčiau - 80). Pačiais geriausiais laikais, kai buvo fabriko žinybinis darželis, jį lankė 120 vaikų. Darželis būdavo savaitinis, kadangi žmonės dirbo pamainomis, jie galėjo palikti atvežtus vaikus iš Rokiškio ir aplinkinių kaimų visai savaitei. Dabar dirba tik viena savaitinė grupė (dažniausiai socialinės rizikos vaikams).

... Seniūnijos salytėje vyko vilnos vėlimo ir dekupažo užsiėmimai, žmonės ėjo ir labai džiaugėsi. Antri metai, pagal savivaldybės socialinės paramos tarnybos projektą, veikia socialinės raidos centras. Jį lanko priešpensinio amžiaus žmonės, kuriems padedama integruotis į darbo rinką. Psichologai moko, kaip save pristatyti darbdaviui ir taip susirasti daro. Rengiami kompiuterinio raštingumo mokymai,  kuriuos žmonės noriai lanko.

 

Pasižvalgymas iš arčiau

 

Juodupę esu išvaikščiojęs skersai ir išilgai. Daug kartų lankytasi gražioje Irenos ir Vido Stuokų sodyboje, svečiuotasi pas Onutę ir Joną Raupius, stebėtasi žmonių meile gamtai ir grožiui. Nebėra Jono, Lietuvos radijo laidos „Gamta – visų namai“ nuolatinio klausytojo ir „Žaliojo pasaulio“ gerbėjo, bet Onutė nenuleidžia rankų, pagal išgales tvarkosi ūkyje ir puoselėja sodybą toliau.

... Seniūnė pasiūlė kartu pasivažinėti po miestelį ir jo apylinkes. Apsidžiaugiau. Kas kitas geriau gali aprodyti įdomiausias vietas, supažindinti su pagarbą pelniusiais žmonėmis. Labiausiai nustebino gražūs, išpuoselėti ir reti augalai Dalios ir Petro Travinų sodyboje. Įdomiai pasakodama apie jos žaliąjį rūbą šeimininkė nuogąstavo, kad labai trūksta vietos augalams. Tuokart abi su seniūne svarstė: kur kokį lopinėlį dar Juodupėje apsodinti.  Užsukome ir į šiuo metu gražiausią Rimos ir Vytauto Šimėnų sodybą. Šeimininkų nebuvo namuose, tačiau niekas netrukdė ja pasigrožėti, o seniūnė akcentavo, jog viskas čia padaryta Vytauto rankomis. Aplankius poilsio aikštelę miške į akis krito gerai parinkta vieta ir „baldų“ masyvumas. Tokių pusiau pjautų rąstų nei nutempsi, nei sudeginsi. Šią aikštelę pamėgo ratuotas jaunimas, tačiau niekam kol kas nekyla ranka jos apšnerkšti.

 

Apie mišką, žvėris ir žvejybą

 

Nepraleidau progos pabendrauti ir su seniūnės „antrąja puse“ - 38 metus Juodupėje girininku išdirbusiu Bernardu Aloyzu Bliūdžiumi. Paklaustas, ką mano apie valstybinių miškų privatizavimą, medžiotojų santykius su miškų savininkais, užtarnauto poilsio nusipelnęs medžiotojas ir žvejys (Juodupės medžiotojų būreliui nūnai vadovauja Virginijus Saulis), buvęs girininkas sakė:  

„Tai daryti netikslinga - pasaulyje mažai kur taip yra. Daugiausiai privatizuota miškų Skandinavijoje ir Vokietijoje, bet ten kitokia miško priežiūra, kitoks žmonių požiūris. Pas mus žmogus gavo mišką, iškirto, gerais pinigais pasinaudojo, o kas bus po to – nesvarbu. Gerai, kad atsirado protingų žmonių ir neleidžia valstybinių miškų „prichvatizuoti“. Miško priežiūrai, kaip ir gamyklai, reikia mokslo  ir specialisto. Paprastam žmogui tvarkytis sunku. Dabar kai kam nepatinka plynėse palikti pavieniai medžiai ir šakos. Juos palikti verčia Europos Sąjunga. Ir gerai daro. Dabar plynai iškirstose biržėse viename hektare po 70 pavienių medžių (tarp jų - ir sausuolių) paliekama. Medžių uoksuose turi kur perėti paukščiai, samanose toliau gyvena vabzdžiai. 

Anksčiau ištisinius pušų ir eglių jaunuolynus nuniokodavo briedžiai, dabar jų yra mažiau, mažesnė ir miškui daroma žala.“   

Pasak pašnekovą, medžiotojų pagalba reikalinga kylant pasiutligės grėsmėms, pradėjus siautėti vilkams ar niokojant šernams pasėlius. Žiemą medžiotojai kartu su girininkija ir Juodupės gimnazija padeda badaujantiems žvėrims. Kai kurie privačių miškų savininkai norėtų į savo valdas medžiotojų neįsileisti, bet, nesudarę sutarčių su medžiotojų būreliais, negali pretenduoti į žvėrių padarytos žalos atlyginimą.

„Dabar, kai nebedirbu, dažniau į rankas paimu meškerę. Dideli karosai Kraštuose, tvenkinyje prie sugriuvusių fermų, dabar nekimba, o mažesnių pasigauti įmanoma. Prūselių karjeruose yra didokų, po 200-300 g šapalų, pasiseka pagauti 1-3 kg karosų, bet ten apsilanko „elektrikai“. Šapalus gaudau plūdine. Šiemet karkvabalių nebuvo, tai gaudžiau ant kukurūzų. Už 8 km nuo Juodupės yra  Apvalasai arba Akmeno ežeras, kurį mes vadiname Apvaliuoju, ir greta ant sienos su Latvija telkšo Ilgio ežeras. Man  abiejuose patinka meškere ir spiningu  gaudyti ešerius“, - pasakojo Bernardas Aloyzas Bliūdžius.

... Pridursiu, jog visi paminėti vandens telkiniai mano paties aplankyti ir žuvų iš tikro ten yra. Tik šį kartą alinantys karščiai sulaikė nuo išvykų meškerioti - užteko karosiukų žvejybos Kraštuose. Tikiuosi, jog kita vasara nebus tokia ekstremali ir, apsilankius Juodupėje, vėl bendrausiu su mielais žmonėmis, aplankysiu žuvingus vandens telkinius.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"