Paieška Maži ir dideli nuotykiai erdviojoje gamtoje

Maži ir dideli nuotykiai erdviojoje gamtoje

Romas NORKŪNAS

Musteika 

 

Galvoje vėl užverda laisvesnės mintys. Norisi ir vieną, ir kitą amatą pabandyti. Štai atvyko Rumšiškėse pabuvojęs švedas Stefan Haase (iš Gotlando) ir kalba, jog tenai, Gotlande, kažkas kuo laisviausiai gamina kalkes, išdegdami jas senoviškai iš kalkinių uolų, o mes vis dar esame eksperimentiniame lygyje. Arba štai kita idėja. Didžiulė audra nulaužė beržą ir užvertė mums jį ant tvarto stogo kampo, o visas šešiasdešimties centimetrų storio kamblys dar tebestovi. Štai dabar su Vilma jį po truputį pjauname, po to užkelsime ant didžiulio ožio ir senoviškai, pasitelkę didžiulį pjūklą, išpjausime stalviršį...

Taip jau yra, - kai baigiasi vasaros sunkumai, pradedame atsigauti, kyla ne tik naujos idėjos, bet ir kai ką prisimename iš prabėgančių metų. Štai ištraukiau audio kasetę su pavasariniais įrašais Paūlių kaime. O joje - pavasariniai paukščių balsai. Net ir gaidžio giedojimas... Regis, tik pavasarį jis nori pažadinti. Svarbiausia - gandras, kuris kalena kažko laukdamas. O mudu su Algimantu Černiausku po gandralizdžiu kalbamės su senole Česnulyte, atitekėjusia iš Lavyso kaimo. Dabar ji nenori mums sakyti nei savo vardo nei pavardės, tačiau tai, ką ji kalbėjo, man labai priminė bendradarbio Henriko Gudavičiaus pasakojimą apie pasislepiantį nuo žmonių gandrą („Žaliasis pasaulis“, 2010 m., Nr.29 ). „Nu bijo visų, ir vienas jis ty, tvarkos - ale vienas. Pernai buvo du, bet koki nerimci, labai visko bijoj... Nu jei žmogus pro, va praais pro jų lizdų, nu va keliu, ir jau, jau jis nulakia...“

Tai buvo balandžio 28 dieną. Įdomu, jog mums taip besišnekant tuo metu pasirodė net dvi „antrosios pusės“. Ir štai dabar jau būtų įdomu vėl sužinoti ar buvo „rimci“ gandrai Paūlių kaime, o gal vėl bailūs.

Labai įdomus buvo ir kitas pavasario nuotykis, jau kitame Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) pakraštyje, sandūroje tarp buvusių Grybaulios žuvininkystės tvenkinių ir DNP miškų. Keistas sutapimas, tačiau būtent šioje vietoje, prieš keletą metų važiuojant dviračiu, šalia ant kelio iš dangaus nukrito jarubė. Be galvos. Taip pat netoli, tvenkinių pakraštyje, kažkada ant pušies pamačiau negyvą jūrinį erelį. Aukštai jis kabojo, apsirikau galvodamas, kad tai padarė tvenkinių darbuotojai, - buvo pasikabinęs ant nuo kojos nutįsusios kilpos. Ornitologas Eugenijus Drobelis su geru binokliu tuomet įskaitė žiedo duomenis. Erelis buvo žieduotas kažkur Ukrainoje, prie Lenkijos sienos. Vietą, kurioje atsitinka šie nuotykiai, musteikiškiai vadina Perkadu, nuo rusiško žodžio perechod, šioje vietoje netgi šventas paveikslas kažkada buvo įkeltas į medį, nes važiuojant pelkėtu keliuku velniai kartais numaudavę ratus...

Dabar viskas buvo taip pat labai paslaptinga ir kažkodėl priminė vaikų labai mėgstamą japonų sukurtą fimą apie gyvenimą kaime. To filmo pavadinimas Totoro. Patys įdomiausi, paslaptingiausi dalykai tenai pasirodo lyjant lietui, tada ir išnyra paslaptingoji miško dvasia.

Šunelį, kuris prisivijo ir aplenkė tuomet mane, vėliau mes taip pat bandėme pavadinti Toro. Ir aš, ir jis buvome kiaurai permirkę, tačiau tuo metu jau švietė saulė. Mes galvojome: ką darysime vienas su kitu toliau? Mane tuomet, žinoma, labiausiai paveikė tai, jog iš karto vėl prisiminiau Henriko Gudavičiaus „Žaliąjame pasaulyje“ (Nr.31 (2009 m.) išspausdintą straipsnį „Dar vienas tikras vasaros nuotykis“. Henrikui tai buvo trumpas nuotykis, kuris panešėjo į jo suokalbį su netikėtai pasirodžiusiu šuneliu. Ir viskas jam greitai išsisprendė. Bet ką daryti man?

Kai važiavau dviračiu, o šunelis bėgo šalia, girdėjosi toks garsas, kuris greičiau priminė rato bildėjimą. Keisčiausios ir buvo to šunelio kojos. Kai Vilma jį pakėlė pasižiūrėti - kažkokios trumpos, kaip didžiulio kurmio, todėl taip keistai tapnojo jos tada į šlapią kelią. Kas dar įdomu: po lietaus, jau šviečiant saulei, šunelis bėgo ir iš kiekvienos balutės gėrė vandenį. Bet tai buvo tik dar didesnio nuotykio pradžia. Po dviejų savaičių ir dviejų dienų mano mama visai atsitiktinai sužinojo, jog šunelio šeimininkai gyvena Darželių kaimo vienkiemyje (netoli Grybaulios kaimo, prie Grūdos upės), kur gyvena Agota Grigienė. Pačiu laiku, nes tuo metu mūsų kaimynė jau pradėjo bartis - kažkas iškapsto agurkus, kurie auga po agro plėvele...

... Bevežant šunelį į jo namus pamačiau anksčiau nematytą dravę, šalia kurios stovi dar nuo senų laikų užsilikęs žaginis - eglinis medis su šakomis, kurios paliktos tam, kad bitininkas galėtų užkopti iki dravės viršūnės, kur yra užkeltas vadinamasis vabikas, skirtas bičių spiečiams privilioti. Tuo metu apie tai galvojau klajodamas kažkur aukštybėse. O ir šeimininkų nebuvo namuose.

Šunelį paleidau prie vartų. Neina į kiemą. Aš įėjau vienas, pasisveikinau su nerimtu kiemsargiu, pririštu prie grandinės, kuri slakiojo ilga viela. Gal ne ten pataikėm? Bet senasis gaspadorius kuo ramiauiai apibėga tvorą ir ateina į kiemą iš kitos pusės. Yra kitas, tik šunų įėjimas, vadinasi jis viską čia žino.

Sodyboje apsilankėme kitą kartą, atvažiavome visi bendrdarbiai, nes naujus ir įdomius gamtinius paminklus surandame ne kas dieną. Dravė - ir ne viena, o dvi, kurių antroji nugriuvusi į Grūdos upę, priklausė Grybaulios dvarui. Apie tai pasakojo senolė Agota Grigienė, gerai pažinojusi ir paskutinį drevininką Vladą Valentukevičių, kopinėjusį į šias draves. Mes jį taip pat prisimename, jo pravardė taip pat gana paslaptinga, žmonės jį vadino Angliku.

... Jau visai rudeniškas nuotykis, gal daugiau eksperimentas, kurį rugsėjo 24 dieną padarėme su mokiniais, atvažiavusiais net iš Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos. Jau antrą kartą juos čia atveža mokytojas Romas Kupčinskas, kuris yra subūręs vaikus į „Jaunųjų meistrelių“ ir „Jaunųjų miško bičiulių“ būrelius. Daug vaikų buvo, pilnas didžiulis autobusas, ir įvairaus amžiaus. Tačiau pamatuoti nepaprastai aukštai į dvi pušis įkopusių vinvyčių aukštį ėjo tik keletas - Domantas, Modestas, Jonas, mokytojas Romas ir mūsų Jovaras.

Tas vinvytis, įdomus augalas. Visą vasarą jo lyg ir nesimato, tačiau yra dekoratyvus, būtent dabar jis yra pats gražiausias. O juk tai daugiametis augalas, jis nenušala kasmet kaip apynys, o rezgasi kasmet vis aukščiau. Ir štai, pasitelkęs geinį, užkopau į pušį, kuri yra šalia apaugusiųjų vinvyčiais. Matavome... Pasirodo, aukščiausias vinvytis yra 14,5 metro. Ir tai jau yra įdomu, nes Kazimiero Vilkonio knygoje „Žaliasis Lietuvos rūbas“ nurodoma, jog penkialapis vinvyti užauga iki dešimties metrų. Šis eksperimentas man įdomus ir dėl to, kad kopinėjimo į drevės įtaisas, kuris yra vadinamas geiniu, yra trisdešimt šešių metrų ilgio (yra išlikęs tokio paties ilgio senas geinis, kurį saugo Dzūkijos nacionalinio parko Etnografijos muziejus). Vadinasi, su juo galima įkopti netgi į aštuoniolikos ar devynioliokos metrų aukščio medį. Tokiame aukštyje drevių gal ir nebuvo, tačiau drevininkai ruošdavo iš anksto pušis drevėms, prieš tai jie nupjaudavo pušies viršūnę, kurią reikėdavo sutvarkyti. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"