Paieška Bandymai „aprengti“ žuvį...

Bandymai „aprengti“ žuvį...

Diskusijų apie žuvivaisos perspektyvas Lietuvoje pasiklausius

Vacys PAULAUSKAS

Garbės žvejys, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamentas surengė susitikimą–diskusiją „Žuvivaisos perspektyvos Lietuvoje ir Europos žuvininkystės fondo paramos žuvivaisai galimybės“. Joje dėl Lietuvos vidaus vandens telkiniuose vykdomų žuvivaisos darbų, strategijos ir planų ateičiai dalyvavo žuvivaisos ir akvakultūros įmonių, žvejų mėgėjų ir verslininkų, įvairių asociacijų, mokslo ir valstybės institucijų atstovai.

Tokio pobūdžio diskusijos buvo rengiamos ir anksčiau, tačiau žuvivaisa ir žuvininkystė, būdamos vienos iš priemonių, didinančių žuvų išteklius, kol kas susilaukia priekaištų ir abejonių dėl šių darbų apimties bei efektyvumo. Tarp suinteresuotųjų žuvų gausa yra skaitlinga meškeriotojų armija. Kadangi nuo mažumės draugauju su meškere, su kai kuriais žuvų išteklių gausinimo darbais esu susidūręs praktiškai, tai niekada nepraleidžiu progos dalyvauti renginiuose, kuriuose galima pagilinti supratimą  meškeriotojams, ir ne tik jiems, aktualiais klausimais. Šį kartą, apžvelgdamas diskusijos dalyvių mintis, noriu išsakyti ir savo vieną kitą nuomonę.

 

Mokslininkų pastebėjimai

 

Negalima nepritarti žuvininkystės specialistų ir mokslininkų nuomonei, jog pasitvirtino retų ir nykstančių žuvų populiacijų atkūrimo, įžuvinimo darbai. Labiausiai meškeriotojus džiugina ženkliai gausėjantys lašišinių žuvų ištekliai. Nebereikia baladotis į svečias šalis norint susikauti su šlakiu ar lašiša. Įsigijus licenciją tai įmanoma padaryti Neryje, pačiame Vilniaus centre arba Vilnios upėje. Tik gaila, kad be meškeriotojų atkurtais ištekliais naudojasi ir brakonieriai, kuriuos sugaudyti gamtosaugininkams be visuomenės pagalbos tikrai sunku.

Upėse turi būti aktyviai vykdoma kontrolė ir apsauga. I tai, apžvelgdamas žuvų išteklių būklę upėse ir lašišinių žuvų įveisimo perspektyvas, atkreipė dėmesį dr. Vytautas Kesminas (Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas). Jo nuomone, būtina išlaikyti lašišų ir šlakių, upėtakių populiacijas, šias žuvis veisti ir leisti į šalies upes.

„Apmaudu, tačiau žuvų išteklių atkūrimo ir gausinimo programos yra įgyvendinamos tik iš dalies. Manau, kad programos turi būti ilgalaikės, paremtos naujausiais moksliniais tyrimais. Neturime retų, vertingų žuvų veisimo technologijų, o žuvų tyrinėjimas ir stebėjimas pastaruoju metu yra susilpnėjęs dėl krizės“, – žuvivaisos problemas vardijo mokslininkas.

Kuršių ir Kauno marios - svarbiausi vandens telkiniai, kuriuose savo interesus gina ir meškeriotojai, ir verslininkai. Aptardamas abiejų marių tyrimų rezultatus mėgstantis meškerioti dr. Rimantas Repečka (Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas) pastebėjo, jog Kuršių mariose, ypač centrinėje dalyje, žuvų išteklių daugėja. Tai siejama su sumažėjusiu žvejybos laivų skaičiumi. Kauno mariose situacija blogesnė – ten žuvų išteklių mažėja dėl pernelyg intensyvios žvejybos.

Susitikimo metu buvo apžvelgta ir Lietuvos ežerų žuvų išteklių dabartinė būklė bei įžuvinimo poreikiai. Dr. Egidijus Bukelskis (Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas) pastebėjo, jog šiuo metu yra ir labai gerai prižiūrimų ežerų, yra ir „mirštančių“. Jis akcentavo, kad įžuvinimo darbams skiriamos didelės lėšos, tačiau žuvų mailiaus išauginama nepakankamai.

„Atlikdami tyrimus nustatėme, kad ežeruose nuolat mažėja plėšriųjų žuvų, o daugėja karpinių ar menkaverčių. Ši padėtis netenkina nei vandens telkinių naudotojų, nei žvejų mėgėjų“, – sakė meškeriotojų poreikius suprantantis mokslininkas.

Meškeriotojų problemoms neabejingas ir nuolat su museline meškere bei spiningu draugaujantis Antanas Kontautas (Klaipėdos universitetas). Aptardamas galimas žuvivaisos kryptis Lietuvoje mokslininkas įsitikinęs, jog leidimo meškerioti kaina valstybiniuose neišnuomotuose vandens telkiniuose nuo 14 Lt palaipsniui turėtų pakilti iki 50 arba bent 30 Lt. Organizuojantis licencinę žvejybą nuomininkas už metams išduotą leidimą meškeriotojams turėtų gauti ne 20 Lt, bet 70 Lt. Tada būtų suinteresuotas telkinio įžuvinimu ir turėtų tam lėšų. Antano Kontauto nuomone, žuvivaisos darbus gali atlikti privatus sektorius, valstybinės įmonės ir, remiantis lenkų pavyzdžiu, žvejų mėgėjų asociacijos. Lydekų, sidabrinių karosų, sterkų, šamų veisimo spragą galėtų užpildyti privatus sektorius. Dalį tos įžuvinimo medžiagos gali užsakyti valstybė. Privatus sektorius turėtų pasirūpinti savo vandenų įžuvinimu unguriais. Veisiant lašišas, šlakius, marguosius upėtakius, kiršlius valstybinio sektoriaus dalyvavimas būtinas, tačiau ir privatus sektorius čia galėtų atrasti savo vietą. Karpiais, vaivorykštiniais upėtakiais turėtų užsiimti privačios įmonės, ką jos sėkmingai ir daro. Lenkijoje maži veislynai veisia sterles, eršketus, baltuosius amūrus, lynus. Taip būtų galima daryti ir pas mus. Retų žuvų, kurių veisimas susijęs su išteklių atkūrimu arba rūšies palaikymu, yra valstybinio sektoriaus darbai. Jie nebūtinai bus nuolatiniai. Juos reikia suplanuoti, bendradarbiaujant su mokslininkais pasiruošti veisimo technologijas. Tai nėra taip lengva, nes užima laiko ir daug kainuoja. Mokslininko nuomone, nėra teisinga, jog šiandien verslininkai nemoka už išteklius, kuriuos naudoja. Jie turėtų mokėti arba už sugautą žuvį, arba už nuomojamą vandens telkinį - dabartinis 1 Lt už hektarą yra juokingas.

Pritardamas leidimo meškerioti kainos pakėlimui A. Kontautas siūlo kitų šalių pavyzdžiu įvesti visuose vandens telkiniuose privalomą žvejo mėgėjo kortelę. Tai leistų meškeriotojus šviesti, jie turėtų daugiau žinių apie žvejybą ir žuvis. Vokietijoje be tokios kortelės žvejoti negalima. Be to, reikia išlaikyti egzaminus, kad ją gautum.

 

Atliekami darbai

 

Atsakydamas į klausimus, ką mes turime, ko mes norime ir ką mes galime, Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys apžvelgė žuvininkystės veiklą reglamentuojančius įstatymus ir aptarė atliekamus žuvivaisos darbus. Supažindindamas su situacija Žuvininkystės tarnybos žuvivaisos poskyriuose, V.Gečys atkreipė dėmesį į esamas problemas: susidėvėjusius, neatitinkančius keliamų reikalavimų, technologinius įrengimus, tvenkinių uždumblėjimą, didėjantį kormoranų skaičių ir pasidžiaugė, kad, nepaisant šių problemų, ežerų įžuvinimas lieka stabilus, daugėja į upes išleidžiamų lašišinių žuvų.

Diskutuojant apie Europos žuvininkystės fondo (EŽF) paramos galimybes Lietuvos žuvivaisos objektams, Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorius Darius Nienius paragino Žuvininkystės tarnybos atstovus rodyti daugiau iniciatyvos siekiant modernizuoti žuvivaisos objektus, atnaujinti jų technologinius įrengimus, taip pat aktyviau vykdyti žuvininkystės sektoriaus reorganizavimo ir restruktūrizavimo darbus, siekiant racionalizuoti ir optimizuoti administravimo sąnaudas, efektyviau naudoti valstybės biudžeto finansinius išteklius.

Daug diskusijų sukėlė ketinimai pakeisti žuvivaisos poskyrių teisinį statusą, kuris leistų efektyviau valdyti šiuos objektus, sudarytų teisines prielaidas pasinaudoti EŽF parama bei atskirtų valstybės institucijoms nebūdingas ūkinės veiklos (žuvivaisos) funkcijas nuo administravimo ir kontrolės funkcijų. Diskusijos dalyvių išreikštus nuogąstavimus, ypač Žuvininkų rūmų prezidento Leono Kerosieriaus teiginį, kad valstybiniai žuvivaisos objektai bus privatizuoti, D. Nienius paneigė. Jis akcentavo, kad valstybinių vandens telkinių įžuvinimas ir retų ar nykstančių žuvų rūšių žuvivaisa yra valstybinės reikšmės veikla, o visaverčiam jos užtikrinimui reikėtų panaudoti tiek valstybinius, tiek privačius žuvivaisos pajėgumus.

 

Įžuvinimo vingrybės

 

Dirbtinai veisti žuvis Lietuvoje pradėta 1960 metais, Nemuno užtvankai uždarius žuvų migracinius kelius. Apie tai diskusijose pasakojo ilgametis žuvininkystės specialistas, Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos vykdantysis direktorius Vytautas Andriuškevičius. Jis priminė, kad pirmoji žuvivaisos įmonė buvo pastatyta Rusnėje veisti žiobrius ir lašišas. Tos įmonės veikla nepasiteisino, nes Nemuno žemupyje vanduo buvo užterštas ir šioms žuvims veisti netiko. Todėl žiobrių atsargos nuolat mažėjo. Po nepriklausomybės atkūrimo nustojo veikti didžiosios pramonės įmonės, imta statyti nuotekų valyklas. Žiobrių atsargos savaime gamtoje atsinaujino. Žuvų veisimas, jeigu gamtinės sąlygos nepalankios, rezultatų neduoda. Įžuvinimas lervutėmis ne visada pasiteisina. Šį savo teiginį žuvininkystės veteranas pagrindė sukauptais faktais ir ekonominiais skaičiavimais. Jo nuomone, jeigu būtų pasitvirtinusios Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro (LVŽŽTC) žuvininkų prognozės, tai, panaudojus įžuvinimui 385 milijonus vėgėlių lervučių, respublika turėjo būti užversta vėgėlėmis. Taip neatsitiko ir niekas nepasako, kiek tam buvo išleista pinigų.

,,Aš kategoriškai prieš vandens telkinių įžuvinimą lervutėmis,“ – sakė didžiulę patirtį turintis specialistas. Jam pritarė AB ,,Išlaužo žuvis“ vykdantysis direktorius Darius Svirskis, sakydamas: „Įleidžiant milijoną lydekų lervučių, gaunamas tas pats efektas, kurį gautume įleidę 10 reproduktorių. Tas pats efektas yra ir su sterkais“.

Su tokia nuomone sutinku. Nuo 1968 iki 1983 metų mokytojaujant Šilalėje man teko dalyvauti Medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus valdybos veikloje ir talkinti rajono vandens telkinių įžuvinimo darbuose. Taigi iš savo patirties žinau, jog įžuvinimai lydekų lervutėmis apčiuopiamos naudos neatnešė. Viskas pasikeitė, kai, atsisakę jų Šilalės tvenkinyje, sustiprinome apsaugą neršto metu ir pasirūpinome, kad po lydekų neršto apie 3 savaites, kol vystosi ikrai ir dar neplaukioja lervutės, būtų palaikomas pastovus vandens lygis. Vaikai, pajutę, kad tvenkinyje ženkliai padaugėjo ant saulažuvių kimbančių „peiliukų“, ėmė juos gaudyti. Tada bendru sutarimu tokį „meškeriojimą“ uždraudėme, o vėliau rezultatais buvo patenkinti ir suaugę, ir jaunieji žvejai.

Pritariu išsakytai nuomonei, kad ne visada pasiteisina vandens telkinių įžuvinimas žuvų jaunikliais. Gerai atsimenu viltis, kai iš MŽD priklausiusio Laukystos veislyno dvejus metus iš eilės pirkome keletą tūkstančių po 7 kapeikas kainuojančius degtuko dydžio vaivorykštinius upėtakiukus. Visi laukėme, kada jie pradės kibti, bet, bėgant metams, nei viena žuvis nebuvo sugauta. Gal todėl įžuvinant 1979 m. įrengtą Lokystos tvenkinį karpais atsisakėme šiųmetukų ir nupirkome dvivasarius 250-300 g karpius.

 

Ungurių ištekliai

 

Aptardamas, kurie įžuvinimo darbai pasitvirtino, o kurie ne, nuo 1958 metų dirbantis žuvininkystėje V. Andriuškevičiaus įdomiai prisiminė: „Kiekvienais metais veždavom po 5-4, vienais metais 6, milijonus stiklinių unguriukų. 1984 m. 15 tonų  paaugintų ungurių atvežėm ir suleidom į ežerus iš tuometinės Vokietijos Federacinės Respublikos. Kai kuriuose ežeruose jiems trūko pašarinės bazės ir juos pagaudavome prisirijusius dreisenų. Tų ungurių pagaunama ir dabar. Gerus rezultatus davė ežerų įžuvinimas sterkais. Jie puikiai aklimatizavosi ir pradėjo neršti Dviragio, Nedzingės ir kituose ežeruose“. Buvo gera girdėti tokias žinias apie ungurius, tik gaila, jog tada meškeriotojai jokios naudos iš to neturėjo, nes jiems ungurių žūklė buvo draudžiama. Ir tik verslininkai bei brakonieriai juos sėkmingai žvejojo. Diskusijoje nuskambėjo pasiūlymas drausti Kuršių mariose ungurius, kurių ten yra mažai, gaudyti gaudyklėmis, nes į jas papuola visai kitos žuvys. „Tegul ungurius gaudo šniūrais (ūdomis), t. y. meta kabliukus su masalu ir žvejoja, o su gaudyklėmis nėra ko naikinti žuvų“, – replikavo vienas iš žuvininkų.

 

Akvakultūros įmonių galimybės

 

Kalbėdamas apie akvakultūros pajėgumą A. Andriuškevičius siūlė atgaivinti tradiciją ir konkurso būdu kiek nors įžuvinimo medžiagos pirkti iš privačių asociacijos narių bei akvakultūros įmonių. „Išauginta įžuvinimo medžiaga tvenkiniuose labiau atitinka sąlygas, į kurias pateks perkeltos į ežerus žuvys. Mūsų įmonės turi 10 tūkstančių ha tvenkinių ir yra pajėgios reikiamą įžuvinimo medžiagos kiekį užauginti. Svarbu žinoti, kiek tam turima pinigų“, – sakė žuvininkystės veteranas.  

Jam antrino UAB ,,Kintai“ direktorius Rimgaudas Višinskis: „Mes, kaip privatus sektorius, galėdavome dalyvauti įžuvinimo programose, kai LVŽŽTC, neįvykdęs planų, suteikdavo mums malonę. Įžuvinimo medžiagos galime priauginti įvairios, tik turime žinoti, koks yra poreikis. Dabar, LVŽŽTC reorganizavus į Žuvininkystės tarnybą, keičiasi iš esmės visa žuvininkystės ir įžuvinimo strategija, todėl reikalingos ilgalaikės programos, kur privatus sektorius, technologijoms žengiant į priekį, galėtų pasiruošti, investuoti kapitalą, žinodamas, kad iš jo už kažkokią kainą bus nupirkta medžiaga. Prognozuoti užaugintos žuvies kiekį sunku, bet mes turime ilgametę patirtį, galime pasiskirstyti, kas ką augina, ir dalyvauti konkurse. Svarbiausia sudėlioti pinigus, pačią sistemą, kontrolę ir bent žinoti, ko mes norime, ką norime daryti su savo telkiniais ir kiek mes norime turėti žuvies“.

 

Nepatogumai

 

Opią problemą palietė AB „Išlaužo žuvis“ vykdantysis direktorius Darius Svirskis: „Iš mokslinės pusės matau politikoje didžiulį trūkumą. Iš esmės investuojame didžiulius pinigus į žuvivaisą, bet nematome kormoranų ir brakonierių. Lenkai ištyrė, kad kormoranai pagauna žuvies daugiau negu žvejai mėgėjai. Kam mums leisti vertingas žuvų rūšis, jeigu jos bus naikinamos. Mums (akvakultūros įmonėms) aktuali problema iš Lenkijos įvežamos pavojingomis ligomis apsikrėtusios įvairios žuvys. Mokslininkai turėtų atkreipti didesnį dėmesį į šiuo metu tarp žuvų plintančias naujas labai pavojingas ligas.“ Apie jas užsiminė ir kiti diskusijos dalyviai. Išsakyti nuogąstavimai dėl akvakultūros ir mokslo santykių, nes, panaikinus Žuvininkystės tyrimų laboratoriją, akvakultūros įmonės savo lėšomis turi sudaryti sutartis su Veterinarijos tarnyba.

Apie nepatogumus realizuojant uždarose sistemose užaugintą įžuvinimo medžiagą kalbėjo ūkininkas Kęstutis Černiauskas:  „Čia girdžiu, kad Lietuvoje žuvys brangios, mailius brangus. Tai yra melas. Pernai šamus, parduodamus po du litus, reikėjo išmesti, jų nebuvo kur dėti. Šiemet reikės užkasinėti dvidešimtgraminius sterkus, o kažkas šneka, kad Lietuvoje yra žuvies trūkumas. Trūkumo nėra. Paprasčiausiai reikia, kad būtų aiškios kainos, dalyvavimas konkurse, šioks toks planavimas į priekį ir tos žuvies tikrai bus bet kokios ir pigiau negu Lenkijoje. Ir kai sakoma, kad Lenkijoje žuvys pigesnės, taip... ligos parsivežti galima be problemų. O iš uždaros sistemos jūs niekada negausit užkrėstos žuvies. Teisingai, jeigu jūs imsit mailių, tai bus tik zooplanktonas plakiams ar kokioms nors kitoms žuvims. Tuomet geriau atvežti mėšlo, patręšti tvenkinį ir bus to zooplanktono“, – konstatavo privatus žuvininkas.

 

Perspektyvos

 

„Aišku, dabar galima pasakyti, kad 5 ar 10 metų buvo daroma neteisingai, bet, turėdami šią patirtį, galime ją įvertinti. Kol tos patirties nebuvo, visiems atrodė, kad vystoma žuvivaisos sistema yra teisinga. Dabar turime atskaitos tašką, nuo kurio galime žiūrėti, kuria linkme tikslinga eiti. Tuo pačiu pirmuoju nepramintu keliu eina visos ES valstybės ir susiduria su tomis pačiomis problemomis bei sprendžia, kaip racionaliau panaudoti pinigus. Sutelkę jėgas, vieni iš praktinės pusės, kiti iš mokslinės, tretieji iš administracinės pusės, tą galime padaryti“, - išreiškė įsitikinimą D. Nienius.

Aplinkos apsaugos agentūros Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus Žuvų išteklių panaudojimo poskyrio vedėjas Albertas Skerniškis atkreipė dėmesį, kad be žuvivaisos pirmiausia reikia siekti natūralaus žuvų populiacijų atsikūrimo. Jo nuomone, žuvivaisa vaidina svarbų, tačiau tik atkuriamąjį vaidmenį.

... Klausantis diskusijos metu išsakytų nuomonių ir komentarų apie žuvivaisos ir žuvininkystės perspektyvą, lieka tikėtis, jog ateityje Lietuvos vidaus vandens telkiniai tikrai bus turtingesni. Mums, meškeriotojams, ne tiek svarbu, kas juos įžuvins, svarbu, kad juose būtų įvairių žuvų ir tinkamai surėdyta įstatyminė bazė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"