Paieška Mano vaikystės draugai (4)

Mano vaikystės draugai (4)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Rūpestinga mama

 

Sykį piemenys pagavo lapiuką ir atnešė jį mums. Apgyvendinome tuščiame svirne.

Lapiukas buvo dar visai mažylis, pilkas, snukutis tamsus, o uodegos galiukas baltas. Žvėrelis įsispraudė į tolimiausią svirno kampą ir baimės kupinomis akimis žvalgėsi aplink. Ta baimė buvo tokia didelė, jog nė nesikandžiojo, kai jį glostydavome; tik suglausdavo ausis ir visas drebėdavo.

Mama pripylė dubenėlį pieno, pastatė lapiuko panosėn. Bet išsigandęs žvėrelis pieno nelietė.

Tada tėtis pasakė, jog lapiuką reikia palikti ramybėje – tegul apsižvalgo, apsipranta naujoje vietoje.

Nenorėjau išeiti, bet tėtis uždarė duris. Jau buvo vakaras, netrukus nuėjome miegoti.

Naktį prabudau. Girdžiu – kažkur visai netoli kiauksi, inkščia šunytis. Galvoju – iš kur jis čia atsirado? Pažiūrėjau pro langą. Jau vos vos švito. Iš čia mačiau svirną, kuriame buvo uždarytas lapiukas. Pasirodo, tai jis taip „šuniškai“ inkštė ir kiauksėjo.

Išsyk už svirno prasidėjo miškas.

Staiga pamačiau, kaip iš krūmų išniro lapė, įsiklausė ir slėpdamasi prislinko prie svirno. Inkštimas ir kiauksėjimas išsyk nutilo ir pasigirdo džiugus cyptelėjimas.

Tyliai tylutėliai pažadinau mamą ir tėtį ir visi sykiu pradėjome stebėti, kas ten dedasi.

Lapė bėgiojo aplink svirną, mėgino pasirausti po juo. Bet pamatai buvo akmeniniai, tvirti, lapė nieko negalėjo padaryti. Netrukus ji vėl dingo krūmuose, o lapiukas iš naujo ėmė inkšti.

Norėjau stebėti kas bus iki pat aušros, bet tėtis pasakė – lapė šią naktį nebeateis. Keliauk miegoti...

Prabudau vėlai ir pirmiausia nuskubėjau pas lapiuką. Kas čia dabar?.. Ties svirno slenksčiu, prie pat durų, gulėjo nebegyvas kiškutis.

Nubėgau pas tėtį ir jį atsivedžiau.

- Tai bent dalykėliai! – pasakė tėtis, pamatęs kiškutį. – Vis dėlto lapė dar sykį buvo atėjusi pas vaiką, atnešė jam valgio. Vidun patekti negalėjo, tai ir paliko lauke prie durų. Rūpestinga mama!

Visą dieną sukinėjausi prie svirno, žvilgčiojau vidun pro plyšelius, du kartus su mama nešėme lapiukui valgio. O vakare niekaip negalėjau užmigti, vis lipdavau iš lovos ir žiūrėdavau pro langą – ar nepamatysiu lapės?

Mama užpyko ir langą tvirtai uždengė tamsia užuolaida.

Užtat iš ryto atsikėliau vos prašvitus ir nubėgau prie svirno. Šį sykį prie slenksčio gulėjo ne kiškutis, o kaimynų višta. Aišku – naktį lapė vėl buvo atėjusi pas savo vaiką. Miške nieko nesumedžiojo, todėl ir įlindo vištidėn, pagriebė vištą ir atnešė ją savo mažyliui.

Už vištą tėtis kaimynams sumokėjo, be to, dar ir gavo pylos:

- Išneškite lapiuką kuo toliau nuo mūsų. Kol jis bus, lapė visas vištas išgaudys!

Ką darysi, jie buvo teisūs... Tėtis patupdė lapiuką maišan ir nunešė į mišką – ten, kur buvo lapių urvai.

Nuo to laiko lapė į kaimą nebeužsukdavo.

 

Vertė Zenonas Butkevičius

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"