Paieška Vespa crabro nugraužė beržą

Vespa crabro nugraužė beržą

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Taip ir buvo – didžiulės širšės (Vespa crabro), kurias vadiname širšuonais. Jos pernai Aušrinės vienkiemyje visiškai nugraužė šešių metrų aukščio berželį, jis nulūžo per pusę, teko nupjauti prie pat žemės, ir dabar želia tik atžalos. Šalia berželio auga vinkšna, klevas ir švelnioji gudobelė – jų širšuonai nelietė.

Didelė širšuonų šeima gyveno varnėnų inkile, korių buvo labai daug (keturios horizontalios plokštės, kurias skyrė tvirtos kolonos), o tas berželis – tik už 20 metrų. Smarkiai apgraužtas nulūžo ne tiktai kamienas, bet ir skeletinės šakos. Nesunku buvo matyti, kaip atbimbia gražiai dryžuoti širšuonai, tupia ant beržo kamieno, eina aukštyn, kur mediena minkštesnė, pagraužia, pagraužia ir lekia atgal į inkilą – stato ten savo rūmus... Vėlų rudenį nuėmiau inkilo stogelį, šiaip taip iškėliau tą korių konglomeratą. Vaizdas  - nė su kuo nepalyginamas. Ne vabzdžių buveinė, o architektūros paminklas! Keturių aukštų balkšvų korių statinys, o lengvas, lengvas. Šešiasienių akučių skersmuo – 7 milimetrai. Kai kuriose akelėse tebebuvo mumijos, matyt, ne visi vikšrai užaugo. Korių trapumas rodo, kad čia ne vaškas, o popierius iš beržo medienos. Taigi aišku, kad popierių išrado ne žmogus. Juk kai kurių vapsvų ir namas būna popierinis, ne tiktai koriai.

Prie Krūčiaus upelio didelė širšuonų šeima gyveno žalvarniui skirtame inkile. Didelę kvadratinę landą širšės užlipdė, paliko tik mažą plyšelį. Birželį ir liepą lakstė širšuonai lyg bombonešiai, sugadino du berželius, bet rugpjūčio pradžioje aš jų pasigedau. Kasdien žiūrėjau ir neberegėjau nė vieno dryžuoto „bombonešio“. Kai inkilą nukėliau, jis buvo tuščias. Apkaltinau kiaunę, tą pačią, kuri suėdė juodosios meletos vaikus drebulės uokse.

... Prisimenu dabar aš tuos žaladarius širšuonus todėl, kad neseniai išgirdau kolegą kalbant, esą vapsvos negali nugraužti medžio. Gali! Bet šiemet širšuonų buvo mažai. Kodėl 2009–ųjų vasarą jų lakstė labai daug, o 2010–aisiais – visai mažai? A. a. Virgilijus Monsevičius man yra pataręs nesitikėti, kad entomologai kada nors atsakys į tokius paprastus klausimus. Kiek yra vabzdžių rūšių ir kiek rimtai dirbančių entomologų? O kiek Lietuvoje veisiasi laukinių žinduolių ir kiek zoologų, tyrinėjančių tuos kanopinius ir letenuotus miško žvėris? Arba: kiek Lietuvoje perinčių paukščių rūšių ir kiek ornitologų? Kiek žuvų ir kiek ichtiologų? Palyginkime šituos skaičius, ir aiškiai pamatysime, kad vabzdžiai yra labai nuskriausti. Aš čia širšuonus vadinu žaladariais, betgi jie labai gražūs. Ir būtų tikrai įdomu apie juos sužinoti daugiau. Kaip veikia ta „technologinė linija“, kai iš beržo medienos širšuono pilve pasidaro popierius?...

Dar vienas paprastas klausimas: kuo minta grambuolio vikšrai, keturias vasaras besirausiantys dirvožemyje? Aš žinau vadovėlinį atsakymą – jie graužia žolių ir medelių šaknis. Bet tai yra netiesa. Tiksliau – ne visa tiesa. Nesunku pamatyti, kad dideli balti vikšrai geltonom galvom visą vasarą tūno komposto krūvoj, kur nėra jokios gyvos šaknies. Ir neišeina iš to komposto, jiems ten gerai. Perspaudi tokį išpampusį ėdrūną – ir pasipila juoda derva, taigi grambuolio lervos maitinasi taip pat, kaip ir sliekai, visi jie ryja žemę. Prieš kokius penkerius metus dariau dar vieną bandymą: surinkau darže ir komposto krūvoj 250 grambuolio vikšrų (tiek jų telpa į didelę žaliųjų žirnelių skardinę), nunešiau juos už Vaikšnoro Ravo ir išverčiau visus į dilgėlinį šeivamedyną. Ir stebėjau paskui, kas ten darosi. Nepagelto nė vienas medelis, nenuvyto nė viena žolė. Vikšrai maitinosi puvenomis, ne šaknimis... Eksperimentas, žinoma, rizikingas, nes ten Sabaliausko miškas, ir tokia vikšrų invazija jau yra tarsi biologinis ginklas. Bet tame šlaite – turtingas aliuvinis dirvožemis, būtent šito ir reikia grambuolių lervoms, kurias dzūkai vadina „pendrakais“. Ir jie elgiasi kaip reducentai, taigi yra godotini. Bet čia dar ne viskas. Suaugėlis grambuolys yra prastas lakūnas, jis krinta į upę ir tampa šapalų grobiu. O tie grambuoliai, kuriuos nubloškia mašinos, patenka ežiams, lapėms, visokiems vabzdžiaėdžiams ir net juodvarniams – visi jie žino, kad naktį ir rytą pakelėse yra neblogo maisto...

Kai išdėsčiau savo hipotezę apie grambuolius a. a. Virgilijui Monsevičiui, jis tada nė kiek nenustebo – niekas juk Lietuvoje netyrinėjo grambuolių, o vadovėlinės tiesos tiesiog perrašinėjamos. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"