Paieška Su meškere – į stadioną!

Su meškere – į stadioną!

Įdomi sportinės žūklės šaka

Vacys PAULAUSKAS

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Papasakoti apie su meškeriojimu daug bendro turinčią sporto šaką mane paakino maloni žinia. Telefonu Garbės žvejys dr. Juozas Savickas klausė: „Ar žinai gerą naujieną - mūsų Ugnė parsivežė auksą“. Šito nežinojau. Tačiau, jog kalbama apie jaunąją sportininkę Ugnę Svirbutavičiūtę ir kastingą, supratau iš karto. Aiški man buvo ir garbaus amžiaus, visų meškeriotojų vertinamo sportinės žūklės veterano, dažnai vadinamu dėde Juozu, pakili nuotaika. Kaip nesidžiaugsi, kai kastingui atiduoti brandžiausi metai, išugdyta keletas vaikų ir jaunimo kartų, garsinusių Lietuvos vardą už šalies ribų. Kiekvienam smagu, kai pasunkėjus metų naštai iš buvusių ugdytinių atsiranda tavo darbų tęsėjas, kuris, perėmęs patirtį, pratęsia pradėtus ir niekada nepabaigiamus darbus. Dabar Lietuvoje kastingo išlikimu rūpinasi Trakų Vokėje gyvenantis Marius Svirbutavičius. Tatai žinojau. Apsidžiaugiau, kai J. Savickas pritarė mano sumanymui jį ir jo dukrą, dvidešimtmetę Ugnę, aplankyti.

 

Užkibo ant iriso

 

Tad atsiradau Trakų Vokėje ir susitikau su kastingo meistrais tėvu ir dukra Svirbutavičiais. Labai buvo smalsu žinoti, kaip Ugnė pasekė tėčio pėdomis.

„Pradėjau treniruotis būdama devynerių. Jau prabėgo 10 metų, kai pirmą kartą nuėjau į stadioną. Žinojau, jog tėtis užsiiminėja tokia sporto šaka. Jis pats mėtė svarelį spiningu, museles museline meškere ir kvietė pabandyti vaikus. Juos pamalonindavo duodamas visiems, pataikiusiems į taikinius, po skanų irisą. Mums, keliems vaikams, neblogai sekėsi, - pamėgome kastingą.

Pirmąjį savo medalį tarptautinėse varžybose laimėjau 2004 metais. Mane trylikametę nusivežė į Šveicarijoje Berne vykusį suaugusiųjų Pasaulio kastingo čempionatą - iškovojau bronzą moterų grupėje. Po to pradėjau važinėti į jaunių čempionatus ir pasiekiau gerų rezultatų kastingo penkiakovėje, bet aukso medalio nelaimėdavau. Šiemet jis man – pirmasis. Prieš du metus suaugusiųjų pasaulio čempionate irgi laimėjau bronzą. Praėjusiais metais irgi bronzą laimėjau suaugusiųjų čempionate. Šiais metais suaugusiųjų Pasaulio kastingo čempionate Kroatijoje laimėjau aukso medalį. Toks apdovanojimas pirmas Lietuvos istorijoje, nes vyrai aukso dar nėra laimėję,“ – šypsojosi aukščiausią apdovanojimą pelniusi Ugnė.

 

Dėkingas dėdei Juozui

 

Mokiniui pralenkus savo mokytoją, sakoma, jog mokytojas ėjo teisingu keliu. Taigi, nenuostabu, kad dukra aplenkė pelniusį daugybę medalių ir taurių savo tėvą trenerį - komandoje pasirodė geriausiai. Įdomu, ant kokio masalo ir kada Mariau „užkibai“ pats?

„Kalta pažintis su dėde Juozu. Ėjau aš iš žvejybos Vokės upėje. Jis treniravo būrelį vaikų, bet visi buvo vyresni, o man tik vienuolika. Pamatęs mane, sako: „Ateik čionai, pabandyk“. Taip 1980 m. viskas prasidėjo. Kartos keitėsi. J. Savickas jų išugdė daugiau nei šešias. Mūsų (1968 m. gimimo) buvo stipriausia. Išaugo 3 sporto meistrai ir kokie 5 kandidatai į sporto meistrus. Aš tebeturiu išsaugojęs sporto meistro ženkliuką ir pažymėjimą. Užsienyje meistrų kvalifikacijos nėra ir niekada nebuvo. 1983 m., t.y. po trejų metų, būdamas penkiolikametis, jau tapau TSRS jaunių čempionu ir muselinės rungtyje laimėjau net prieš visus vyrus. Po to 1984-1986  metais prasidėjo Lietuvos komandiniai laimėjimai. Mūsų komanda (Giedrius Petkevičius, Raimundas Vilimas, Saulius Kairys ir aš) laimėjome Tarybų Sąjungoje pirmąją vietą. Po to tarnyba armijoje. 1989 m. grįžęs Taline jau laimėjau aukso medalį (vyrų grupėje).

Labai dėkingas dėdei Juozui, kad jis tais laikais prie Trakų Vokės mokyklos buvo įkūręs stacionarius taikinius. Gaila, jie neišliko. Tai „kaldavome“, kada norėdavome: prieš pamokas, po mokyklos ir net sutemus, nes ta vieta buvo apšviesta. Mėgdavau ryte prieš mokyklą kokią valandą „padaužyti“ į taikinius. Būdavo puiku. Taikiniai – tai mūsų stiprioji pusė.“

 

Autoritetui paprašius

 

„Manau, J. Savickas – šimtaprocentinis psichologas, bet gal truputį ir raganius, – juokavo Marius. – Visada prašo, bet niekada neįsako. Ko paprašo, tai aš priverstas padaryti. Gal todėl, kad jis man didelis autoritetas nuo mažens. Paklusdamas jam atgaivinti kastingo tradicijas apie 1998 metus pradėjau treniruoti vaikus ir išugdžiau dar vieną kartą. Juos, kad tik kastingas nemirtų, užauginau iš tėvų nei kapeikos neimdamas. Patys už mano pinigus šienavom stadioną, net meškeres už savo lėšas supirkau iš senų kastingistų. Rites vaikams nupirko patys tėvai. Pats gavęs premiją už trečią vietą pasaulyje visus pinigus „investavau į dukrą“ - užsakiau rankų darbo jai tinkamą vardinę muselinę. Aš išugdžiau vieną pasaulio jaunių čempioną Kristupą Prišmantą. Taigi dabar turiu du užaugintus „aukselius“ ir galiu didžiuotis. Mano ugdytiniai iki 20 metų amžiaus dalyvaudami varžybose išvažinėjo visą Europą, daug ką sužinojo, pamatė organizuojamose pažintinėse ekskursijose. Dabar jie visi mokosi aukštosiose mokyklose ir dalyvauja suaugusiųjų čempionatuose. Vienas bakalauras jau baigė Mykolo Riomerio universitetą. Dukra - antrame kurse, sėkmingai studijuoja teisę Vilniaus universitete. Vadinasi, kastingas mokslams netrukdo, laiko užtenka treniruotėms ir studijoms. Esu 43 metų amžiaus, 32 metelius užsiimu kastingu.“

 

Tinka visam gyvenimui

 

Kastingas Lietuvoje žinomas gana siauram žmonių ratui. Net tarp meškeriotojų pasitaiko mažai apie jį išmanančių, ar net šią sporto šaką menkinančių. Kuo jis patrauklus?

„Tai sporto šaka, kuri mūsų patriarcho dėdės Juozo ir jo bendraminčių dėka Lietuvoje kultivuojama nuo 1954 metų. Kastingas – tai ypač stiprus, tampantis gyvenimo būdu, hobis. Lietuvoje kultivuojamos tik penkios jo rungtys, o pasaulyje –  devynios. Mes nemėtome dvirankiu spiningu, dviranke museline. Nemėtome multiplikatorinėmis ritėmis į tolį ir taikinius. Neturime tam sąlygų. Rengiant tarptautines varžybas su kastingo daugiakovės rungtimis, aikštė turi būti 400 m X 400 m, o tokių Lietuvoje nėra. Stacionarių taikinių šiuo metu neturime. Paskutinius laikinai pastatomus taikinius turiu aš. Juos pasitelkęs Trakų Vokėje ir organizuoju visas Lietuvos varžybas. O rungtys yra šios: sausos ir šlapios muselės mėtymas į skiš taikinius; muselės mėtymas į tolį vienranke meškere; 7,5 g svarelio mėtymas į Arenbergo taikinį spiningu; tokio pat svarelio metimai vienrankiu spiningu į tolį ir jo mėtymas į skiš taikinius. Rungtys visą laiką vis sudėtingesnės. Taisyklės keičiasi kiekvienais metais, kad žiūrovams būtų smagiau, – juokavo Marius. –  Kastingas patrauklus tuo, kad kitose sporto šakose trisdešimtmetis sportininkas jau sensta ir tampa nebereikalingas, o čia gali mėtyti visą gyvenimą. Yra tarptautiniai jaunių, suaugusių, senjorų ir veteranų čempionatai. Seniausią veteraną, dalyvaujantį varžybose, mačiau 92 metų suomį. Yra stiprių senjorų, kurie sėkmingai startuoja ir vyrų pasaulio čempionatuose. Vieną kurią nors iš rungčių galima laimėti ir su mažesne patirtimi, tačiau daugiakovėje ir penkiakovėje geriausių rezultatų pasiekia daug patirties turintys sportininkai. Todėl man maloniausias jaunių čempionate penkiakovėje iškovotas dukros sidabro medalis. Ši sporto šaka visada duoda daug adrenalino. Ugnei iki pirmo metimo net pasidaro bloga, bet kai pirmo metimo nepataiko, viskas gerai. Taip buvo ir šį kartą, kai Pasaulio kastingo čempionate Kroatijoje Ugnė surinko 95 taškus ir tarp moterų laimėjo auksą. Tai šaunu. Aukštesnės vietos karjeroje jau nebus. Vyrai po tiek taškų nesurinko. Kai kuriose rungtyse kartais būna moterų rezultatai geresni vyrų.“

„Finale varžėmės šešios merginos. Oro sąlygos buvo visiškai nepalankios, pūtė šoninis vėjas ir labai trukdė. Mes trise surinkom po 95 taškus, bet mano laikas buvo geriausias,“ – paaiškino Ugnė.

 

Populiaresnis užsienyje

 

Paprašius palyginti kastingo paplitimą Lietuvoje ir užsienyje Marius nuogąstavo:

„Dabar Lietuvoje kastingas merdi, nes likę tik 8 sportininkai. Yra daugiau, galėtų į varžybas atvažiuoti. Pasitreniravę kokią savaitę, vėl meistriškai mėtytų, tačiau viską riboja finansų trūkumas. Senais laikais, kai kastingu rūpinosi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir užsakinėjo firmines meškeres bei rites, dalyvių būdavo daugiau. Varžybų irgi buvo daugiau: Maskva-Vilnius, Vilnius-Ryga-Talinas, Vilnius-Leningradas (Sankt Peterburgas), Sąjungos čempionatas. Tada tekdavo atlaikyti apie 15 varžybų per metus. Kastingas populiariausias Vokietijoje, ten yra per 200 klubų. Tarp jų arši konkurencija ir į tarptautines varžybas važiuoja geriausi iš geriausių. Vokiečiai turi per 40 varžybų per metus, o mes Lietuvoje - dvejas, na, su sezono atidarymu ir uždarymu – ketverias,“ – sakė Marius.

„Lietuvoje atvykus į varžybas jautiesi kaip treniruotėje, visus pažįsti ir beveik neturi konkurentų, – apgailestavo Ugnė. – Tarptautinėse varžybose sutinki sportininkus maždaug iš 30 pasaulio šalių: iš Japonijos, Australijos, Pietų Afrikos, Amerikos žemyno ir visos Europos. Vyrų atvažiuoja nuo 80 iki 120, moterų šiemet buvo 24. Jaunimui visada čempionatai organizuojami atskirai. Aš juose pradėjo dalyvauti per vėlai ir buvau tik keturiose. Trejus-ketverius metus gerai pasitreniravus jau įmanoma juose dalyvauti ir gerai pasirodyti.“

„Dabar kalbinu vaikus, gal pavyks vėl sudominti ir užauginti dar vieną „vadą“, o jie iš karto klausia, kiek mokėsit, – šypsosi  Marius. – Dabar jaunimą prisivilioti į kastingą sunku, o reikia pamainos. Būtų gerai, kad atsirastų kam perduoti estafetę. Kastingas – brangi sporto šaka. Viena muselinė meškerė kainuoja apie 400 eurų (čia ne elitinio, bet sportinio įrankio kaina, elitiniai dar brangesni), o reikia dviejų. Mėtymui į tolį tinka 3 m, o mėtymams į taikinius – 2,7 m muselinės. Į skiš ir Arenbergo taikinius firminiai spiningo kotai nebūtini, reikia tik geros ritės. Svarbu prie įrankio priprasti ir daug „kalti“, t.y. dirbti. Svarelio mėtymo į tolį rungtyje reikalingi geri spiningo žiedai. Vienas jų kainuoja 30 eurų (reikia keturių). Koto užtenka už 100 Lt, ritė turi būti irgi gera, kainuojanti 300-400 Lt.“

Paklausta, ar nenorėtų Ugnė susirinkti mergaičių komandą ir ją treniruoti, ji sakydama šypsosi: „Mes turim vieną atžalą, tai mano sesutė Vakarė. Jai dabar aštuoneri. Mėto jau du metus, bet tik į taikinius. Jau buvo užsienyje ir, būdama šešerių, jaunių čempionate mėtydama pozavo užsienio žurnalistams ir fotografams, kuriems labai patiko. Kaip ją vieną paliksi namuose, kai mama su komanda važiuoja kaip gydytoja ir masažuotoja.“

Paprašyta parodyti savo sportinius trofėjus, Ugnė atnešė tik mažą dalį. Mat ne visi telpa namuose. Daug jos, ir dar daugiau tėtės, taurių ir medalių saugoma močiutės namuose.

 

O kaip žuvys?

 

Su meškerėmis, spiningu ir stadionu viskas aišku. Betgi šie įrankiai nepamainomi gaudant žuvis. Ar turite laiko ir noro pritaikyti savo meistriškumą meškeriodami?

„Labai mėgstu spiningauti upėse, – sako Marius. – Esu pagavęs 8 solidžius, traukiančius po 5,5 kg, salačius. Anksčiau žvejodavau Nemune ties Merkine, kur pasinaudodavau savo sugebėjimu toli užmesti masalą. Man patinka maži upeliai, kur ne kiekvienas gali užmesti masalą nepakabindamas jo ant medžių ar kitų kranto kliuvinių. Tokie yra Šalčios ir kiti upeliukai. Aš ten mėtau be jokių problemų ir pataikau ten, kur man reikia. Čia viename jų pasirodo iš kažkur pabėgę vaivorykštiniai upėtakiai. Aš juos imu tik 35 cm ilgio, mažesnius paleidžiu. Lydekas imu taip, kaip reikalauja taisyklės, nuo 45 cm. Labai mėgstu su plūdine vienas, be jokių draugų, pasėdėti gamtoje. Labiausiai patinka meškerioti lynus. Žuvauju vasarą kartą per savaitę, surandu dvi tris valandas ir važiuoju čia pat į Juodbalių ežeriuką. Dėdė Juozas jį puikiai žino, nes, kai buvome maži, jis mums čia organizuodavo varžybas, o dabar ten iš kažkur atsirado daug lynų. Paleidžiu visas sugautas kuojas, ešerius, bet perkopusius pusę kilogramo lynus paimu, nes keptą lyną dievina visa šeima. Žiemą labai patinka poledinė žūklė. Dideliame gylyje gaudau kuojas ir karšiukus. Su museline meškerioju mažai. Aš muselę užmesčiau su jėga, taip tvočiau į vandenį, kad visos žuvys išsibaidytų. Reikia, kad ji ant vandens nusileistų kuo natūraliau, o mes, sportininkai, nepripratę, metam su jėga, nes kitaip tą muselę nupūs. Kažkada eidavau į Vokės upę aukšlių ir šapaliukų „pabaidyti.“

„Anksčiau labai patikdavo traukti užkibusias žuvis. Džiaugdavausi, kai tėtis pasiimdavo pameškerioti. Dabar tam jausmai atšalo ir jokių ryšių su žūkle neturiu. Aš nebesuprantu, kaip galima išsėdėti tris valandas ir laukti tos žuvies. Neturiu tiek kantrybės kaip tėtis. Kastingas visiškai kas kita. Galiu mėtyti visą dieną ir siekti šimtaprocentinio tikslumo,“ – atviravo Ugnė.

 

Ištikimybė mokytojui ir gamtai

 

Paklaustas, ar meškeriojant dažnai tenka susidurti su gamtos negerbiančiais žmonėmis, Marius paaiškino:

„Aš pats sau ir kitiems - visada gamtosaugininkas. Niekada nedraugausiu su brakonieriumi ir visi tai žino, nes visada pamatęs problemą pranešu kam reikia. Vasarą Vokėje kartais vaikai „ant žiogo“ gaudo kiršlius. Taisyklės juos žvejoti natūralios kilmės masalais draudžia. Dauguma vaikų po pastabos šias žuvis paleidžia. Bet buvo ir toks atvejis, kai vaikiukas su ašaromis akyse paprašė: „Dėde, mano tėvai bedarbiai, leisk to kiršlio nepaleisti. Aš tą žuvelę parnešiu pietums ir mes turėsim ką valgyti.“ Pagailo man to mažo žmogaus, juk jis nekaltas dėl šeimą užgriuvusių sunkumų ir Taisyklės ne tokiems kaip jis sugalvotos. Šiaip, visada sudrausminu žvejus, kurie gamtoje šiukšlina. Gauna „velnių“ - bent jau apie save apsitvarko. Sugėdinu... ir kažkaip manęs klauso. Gyvenime niekada nebrakonieriavau ir niekam neleisiu. Čia Juozo Savicko mokykla, aš jos mokinys. Jis atsidavęs gamtai ir tokie jo visi mokiniai. Jis nuo mažens mus mokė būti garbingais, tai kaip gali pasikeisti. Kas duota jaunystėje, žmoguje viskas išlieka. Koks mokytojas, tokie mokiniai“, – užbaigė savo Mokytojo pėdomis einantis mokinys. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"