Paieška Mano vaikystės draugai (5)

Mano vaikystės draugai (5)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Baltieji kailinukai

 

Vieną žiemą ilgai nebuvo sniego. Upes ir ežerus seniai dengė ledas, o sniego – vis nėr ir nėr.

Kai sniego nebūna, žiemos miškas atrodo niūrus, apniukęs. Visi lapai nukritę, paukščiai išplasnojo į pietus, niekur neišgirsi nė balselio, tik šaltas vėjas kartais pašvilpauja tarp plikų apledijusių šakų.

Ėjome su draugais per tokį mišką, grįžome iš kaimyninio sodžiaus. Pasitaikė laukymė. Matome – vidury jos aplink didelį krūmą varnos sukiojasi. Karksi, skraido. Čia aukštyn pakyla, čia vėl ant žemės nutupia. Aišku – aptiko sau lesalo.

Žingsniuojame artyn. Varnos mus pamatė, vienos šalin nuskrido, į medžius sutūpė, kitos tolyn skristi nenori, virš mūsų galvų sukasi.

Priėjome prie krūmo, matome – kažkas po juo boluoja. Kas – neaišku, tankios šakos dengia.

Praskleidžiau jas, matau – kiškis, baltas baltutėlis kaip sniegas. Įlindo kuo giliau į krūmą, prisiglaudė prie žemės ir nė krust. Aplink viskas pilka juoda – ir žemė, ir nukritę lapai, o kiškio baltumas iš tolo šviečia.

Štai kodėl jį varnos taip lengvai pastebėjo – mat apsirengė, kaip įprasta, baltais žieminiais kailinukais. O sniego vis nėr, taigi ir pasislėpti jam, baltukui, nėra kur. Galvojame – reikia pagauti.

Labai ramiai, atsargiai įkišau ranką po šakomis, capt jį už ausų – ir jau turiu!

Spardosi kiškis, ištrūkti nori. Ir matome – viena kojytė keistai tabaluoja. Prispaudėme kiškį, pačiupinėjome – smarkokai sužeista. Vadinasi, varnos jį gerokai pakankino. Nebūtume laiku atėję, gal ir negyvai būtų užkapojusios.

Kiškį parsinešiau namo. Tėtė iš vaistinėlės paėmė binto, vatos, sutvarstė kojelę ir patupdė kiškį į dėžutę. Mama įdėjo šieno, morkų, pastatė dubenėlį su vandeniu.

Taip žvairiukas pas mus ir apsigyveno. Ištisą mėnesį prabuvo. Kojytė sugijo, jis net iš dėžutės sugebėdavo iššokti, manęs visai nebebijojo. Stryktels iš dėžutės, pabėgios po kambarį, o jei užeis kas svetimas – šmurkšt po lova, ir pasislėpė.

Per tą laiką ir pasnigo. Daug pasnigo, puraus baltutėlio sniego, kaip mūsų kiškio kailinukai. Dabar jam bus lengva pasislėpti.

- Na, laikas ir į mišką nunešti, - sykį pasakė tėtis.

Taip ir padarėme – nunešėme kiškį į artimiausią miškelį, aš atsisveikinau ir paleidau laisvėn.

Rytas pasitaikė ramus, naktį vėl buvo gražiai pasnigę. Miškas pasipuošė, stovėjo visas baltas, purus.

Po akimirkos mūsų baltukas nėrė tarp krūmų ir staiga lyg tirpte ištirpo, lyg jo nebūta. Tik pėdelės sniege liko.

Štai kada jam baltieji kailinukai pritiko!

 

Vertė Zenonas Butkevičius

 

Red. pastaba. Lietuvoje gyvena pilkieji ir baltieji kiškiai. Šių nedaug belikę, nes tai žvėreliai, prisitaikę prie šiaurės sąlygų. Jie įrašyti į Raudonąją knygą. Tačiau ir ji nieko nepadės, vis šiltėjant klimatui. Baltieji kailinukai, kuriuos apsivelka atėjus žiemai ir nusimeta pavasarėjant, gelbėjantys ilgomis žiemomis, pražudys tada, kai sniego beveik nebeliks...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"