Paieška Klegesys Ąžuolyne...

Klegesys Ąžuolyne...

Edukacinės pamokos gamtoje

Rugilė BARTAŠIŪTĖ

Vilkaviškio r. Vištyčio P. Kriaučiūno vidurinės mokyklos moksleivė (mokytoja Zina Daugėlienė)

 

Graži ta mūsų žemė įvairiais metų laikais. Kiekvienas metų laikas savitai palieka savo įmintus pėdsakus žemelės motulės glėby. Ruduo puošia žemę įvairiomis spalvomis, apkloja šviežių lapų kilimu, nurenginėja medžius, o šalna Raganė negailestingai nukandžioja žiedus. Moka rudenėlis krėsti išdaigas, bet ir uoliai rikiuoja darbus ir nepasiklysta šiame darbų sūkury...

Pagauti rudens dvelksmo ir pastebėti rudenėjančios gamtos būdingiausius reiškinius, mes nutarėme pravesti netradicinę pasaulio pažinimo pamoką. Sėdint klasėje ar stebint pro klasės langą, ar vartant vadovėlio puslapius, mes nepajusime čežančių lapų kalbos, nepasigausime išeinančios saulės spindulių, neišgirsime išskrendančių paukščių klykavimo, neprisiglausime prie šalto, pilko samanoto pakelės akmens. O akmenį mes, vištytiečiai, tai jau tikrai turime. Jo net ir metų našta nepakeitė, vis toks išdidus ir galingas. O papasakoti jis tikrai daug gali.

Taigi, pirmasis pasaulio pažinimo pamokos puslapis, kurį mes atsivertėme - Didysis akmuo. Apglėbiame savo rankelėmis, bet, deja, pritrūko rankų jį apjuosti. Pasisveikinę su seneliu, sėdamės ant jo nugaros ir klausomės jo pasakojimo. Išgodojęs godas, papasakojo legendą apie savo atsiradimą ir pakvietė pasigrožėti Vištyčio gamtos spalvų paletės skaistumu, rudeniniais voratinkliais nuklota pieva, krauju varvančiais putinų karoliais, pasiklausyti žiogų ir skėriukų simfonijos.

Gamta gyvena savo džiaugsmais. O koks žmogaus veiklos ryšys su gamta rudenį? Čia mums patarimą davė Didysis akmuo. Jis patarė nuvykti į J. Basanavičiaus tėviškę ir pastebėti edukacinę pamoką. Kas gi mums beliko, paklausėme jo ir nudardėjome į muziejų. Su mumis važiavo ir mūsų tėveliai. Čia mes jau atvertėme antrąjį pasaulio pažinimo vadovėlio puslapį.

Išklausę pamokas, prisilietę iki tol mums nematytų eksponatų, pasijutome nukeliami į praeitį. Kokie sumanūs ir darbštūs buvo mūsų seneliai. Ir darbus suspėdavo atlikti, ir pavakaroti likdavo jiems laiko.

Muziejininkė pakvietė mus dalyvauti piešinio konkurse „Piešiu muziejų“. Įsitaisome šiltoje troboje, kurioje kadaise vaikščiojo J. Basanavičius. Šalimais, po stikliniu gaubtu, matome jo skrybėlę. Pasijutome tarsi jis mus pakvietė svečiuosna.

Piešėme visi noriai, nes įspūdžiai buvo šilti ir neišblėsę. Vėliau išėjome pasivaikščioti po rudenėjantį Ąžuolyną ir pabūti jo prieglobsty, pajusti ąžuolų tvirtumą bei jų didybę ir ramumą. Pati smagiausia atrakcija - sūpuoklės. Vaikiškas klegesys aidėjo po visą Ąžuolyną. Net ir ąžuolai šįkart nebuvo abejingi mūsų džiaugsmui. Jie mojavo mums savo šakomis ir tyliai šnibždėjo „Iki pasimatymo“.

Grįžome namo patenkinti ir parsivežėme pilną „skrynią“ žinių bei patirtų įspūdžių glėbį. Susėdę ratu tvirtai nutarėme, kad pačias įdomiausias ir turiningiausias pasaulio pažinimo pamokas praveda pati gamta. Joks mokytojas, netgi geriausi vadovėliai neduoda to, ką pats vaikas savo akimis pamato, rankomis paliečia ar savo mažąja širdimi pajaučia.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"