Paieška Mano vaikystės draugai (6)

Mano vaikystės draugai (6)

Georgijus SKREBNICKIS

 

Ilgasnapis žvejas

 

Smagus užsiėmimas – pameškerioti. Kartais nieko nepagauni, užtat pasėdi ant krantelio, saulutė šviečia ir matai, kas aplink dedasi. Tik viena sąlyga – sėdėti reikia tyliai, ramiai.

Aną pavakarę nuėjau prie upelio kokio ešeriuko. Nekibo. Palauk, galvoju, vis tiek suviliosiu. Nenori slieko – kitokį masalą pasiūlysime.

Nusiėmiau šiaudinę skrybėlę ir čia pat, seklumėlėje, ja lyg graibšteliu prisigaudžiau mailiuko. Bet susigriebiau – neturiu kur laikyti, kibiriuką pamiršau namuose. Na, anokia čia bėda. Prie pat upelio smėlyje iškasiau duobutę, į ją pribėgo vandens. Ten ir paleidau mailių. Išėjo visai neprastas „akvariumas.“

Nuo kabliuko nuėmiau slieką, užkabinau dvi žuvytes. Pamėginsim – ar nesusivilios ešeriukai? Vėl laukiu, vėl nieks nekimba. Net trupučiuką nusnūdau, įsitaisęs po krūmu.

Staiga matau – virš upelio skrenda tulžys. Tai toks paukštis, trupučiuką didesnis už žvirblį. Labai gražus paukštis – pilvukas oranžinis, nugara ryškiai žalia, o snapas ilgas ilgiausias, tiesus kaip pagaliukas. Juo tulžys meistriškai žuveles gaudo.

Atskrido tulžys ir nutūpė ant vienos mano meškerės viršūnės. Tupi, į vandenį žiūri.

Paskiau smigo žemyn, bet ne į upelį, o tiesiai į mano „akvariumą“, ir vėl ant meškerykočio nusileido. Prarijo laimikį, pasipurtė, ir antrą sykį – niurkt. Pagavo dar vieną žuvelę, bet šios jau nevalgė, o snape kažkur nusinešė.

Ech, gaila, galėjo dar šitaip pažvejoti, labai jau įdomus paukštis. O mailiuko man jau nebereikia, ešeriai vis tiek nekimba.

Vos šitaip pagalvojau – matau, mano ilgasnapis žvejas vėl kur buvęs nebuvęs. Ir ne vienas – iš paskos antrasis skrenda, jauniklis. Prastai skrenda, dar neišmokęs.

Nutūpė abu ant meškerykočio. Paskiau „senasis žvejas“ niurkt į mano „akvariumą“, pagavo žuvytę ir grįžo prie jauniklio. Šis plačiai išsižiojo – suprask, ragina greičiau valgio duoti. O valgio rasti nesunku, jis štai čia pat, tik imk.

Senasis tulžys įkišo jauniklio gerklėn keletą žuvyčių. Matau, jaunasis tulžiukas irgi pradėjo žemyn žvilgčioti. Žvilgčiojo žvilgčiojo, ir kad ners! Capt snapu žuvytę, atgal ant meškerkočio, galvą aukštyn užvertė ir nepaprastai patenkintas savo pirmąjį laimikį prarijo.

Dabar suprato, jog nebūtina laukti, kol kas nors pavalgydins – pats išmoko žuveles gaudyti. Ir abu ėmėsi mano mailiuko, per keletą akimirkų visas žuvytes išgaudė.

O aš likau tuščiomis, nė vieno ešerio nepagavau. Anokia čia bėda, vis tiek smagu buvo: ar dažnai pamatysi tokį vaizdelį?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"